„Turime stebėti Rusiją, žiūrėti padėtį joje: nelaukti kracho, bet ir suprasti, kad tos mūsų sankcijos labai stipriai veikia. Jie dabar bus priversti užsiimti kvailystėmis viduje. Priversime juos dujofikuoti tuščius kaimus‟, – sako ekonomistas Algirdas Bartkus.
„Šie metai bus lūžio taškas Rusijos ekonomikoje ir bus būtent tie metai, kai mes jau statistikoje matysime pakankamai didelį sankcijų poveikį Rusijos ekonomikai. Ne tik sankcijų, bet pasaulio ekonomikos sulėtėjimo poveikį‟, – mano ekonomistas Aleksandras Izgorodinas.
Neparduotų dujų problema
Pasaulio bankas vertina, kad Rusijos realusis bendrasis vidaus produktas (BVP) pernai smuko 3,5 proc. ir prognozuoja 3,3 proc. smukimą šiems metams bei 1,6 proc. augimą 2024-iesiems.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) prognozuoja, kad Rusijos realaus BVP kritimas pernai siekė 3,9 proc., o šiemet smuks net 5,6 proc.
Vilniaus universiteto dėstytojas, docentas A. Bartkus mano, kad Rusijos ekonomikos susitraukimas veikiausiai nebus toks ryškus, nors šalis ir susiduria su nemenkomis problemomis.
Rusijos finansų ministras Antonas Siluanovas sakė, kad palyginti su 2021 metais BVP pernai smuko 2,7 proc. Šiemet ekonomikos susitraukimas gali tęstis, tai jis kalbėjo televizijos kanalui „Rosija-24‟, jį cituoja „Interfax‟.
Ekonomistas A. Izgorodinas mano, kad didžiausia grėsmė Rusijos ekonomikai yra regionų situacija.
„Ne visi Rusijos regionai generuoja pridėtinę vertę, kai kurie tiesiog „pravalgo‟ tas dotacijas, kurios ateina iš centro ir, manau, labai realu, kad mes matysime didelį atotrūkį tarp Rusijos centro ir tarp jos regionų, kas reiškia nedarbo lygio augimą, perkamosios galios kritimą. Šie metai Rusijos ekonomikai nieko gero nežada“, – svarsto ekspertas.
A. Bartkus mano, kad Rusijos ekonomika dabar išgyvena transformacinę fazę, kai buvusi svarbi pasaulinės ekonomikos dalis tampa labiau „lokaliai orientuota ekonomika“. Tačiau tai nereiškia jos baigties, nepaisant, kad Europa drastiškai sumažino energijos išteklių pirkimą iš Rusijos.
Anot jo, kad nereiktų „užšaldyti“ dalies dujų gavybos vietų, Rusijai belieka dujofikuoti provinciją ir per vidaus infrastruktūros projektus kompensuoti savo praradimus Europoje, o tai, savo ruožtu, lems ir tam tikrą BVP lygį – jis nesmuks labai stipriai.
„Kiekybine išraiška žala, kurią Rusija patiria, nelabai matyti, bet jie patiria kokybinę žalą – milžinišką. Vietoj to, kad pardavinėtų dujas Europai, turės užsiimti beprasmiais infrastruktūros projektais, ir dujofikuoti Rusijos provinciją, kuri pasmerkta išnykimui. Čia absoliučiai beprasmis dalykas“, – sako VU docentas.
Jo teigimu, reikia vertinti ekonomiką ne tik kiekybiniu požiūriu, bet ir per kokybės prizmę.
„Jeigu dabar Vilniaus mieste išardytume visus bordiūrus ir sudėtume naujus, – BVP pas mus padidėtų. O koks čia pasiekimas, kokia vertė sukurta? Piniginė vertė sukurta, bet šiaip: ar čia yra kažkas tokio, kas būtų fundamentaliai pagerinę padėtį? Ne“, – aiškina ekonomistas.
„Tai Rusija galės visą ateinantį laikotarpį „išardyti bordiūrus‟ ir iš naujo juos sudėti, ir taip – tas BVP augs. Bet kokybiškai jisai neaugs“, – priduria jis.
Dilema dėl naftos kainos ribų ir rublio
Europos Sąjunga uždraudė nuo pernai gruodžio 5 dienos gabenti jūra į Bendriją Rusijos žaliavinę naftą, o nuo šių metų vasario 5 dienos – ir naftos produktus. Taip pat ES susitarė Rusijos naftai nustatyti 60 JAV dolerių už barelį kainos „lubas“.
Helsinkyje įsikūręs Energijos ir švaraus oro tyrimų centras (Centre for Research on Energy and Clean Air (CREA), skaičiuoja, kad dėl šių priemonių Rusija praranda po 160 mln. eurų per dieną, o po vasario pradžios praradimai sieks 280 mln. eurų. Tačiau nepaisant pajamų kritimo, Rusijos iškastinio kuro eksportas vis dar generuoja jai 640 mln. eurų pajamas per dieną.
CREA analitikai siūlo, be kitų, priemonių toliau didinti Rusijai spaudimą, pavyzdžiui, sumažinant „lubas“ naftos kainoms iki 25–35 JAV dolerių už barelį žaliavinės naftos. Taip pat rekomenduoja didinti baudas tanklaiviams, pažeidžiantiems embargą.
Pačios Rusijos atstovai nesutinka su minėtais skaičiavimais. Šalies naujienų agentūra TASS cituoja V. Putino atstovo Dmitrijaus Peskovo poziciją, esą anksti kalbėti apie Vakarų uždėtų kainų „lubų“ poveikį ir Rusija jo dar nejaučianti.
A. Bartkus kelia klausimą, kokia naftos kaina yra paranki Rusijai.
„Jeigu mes turėjome rublį, kuris yra silpnas, pavyzdžiui, už vieną dolerį galime gauti kokius 80 rublių, tai jeigu barelio kainą paimtume 45 dolerius, tai šitai garantuoja 360 tūkst. rublinių pajamų pardavus 100 barelių.
O jeigu yra atvirkščiai, pavyzdžiui, rublis yra stiprus, už vieną dolerį galima gauti tik 60 rublių, tai tokiu atveju 45 dolerių už barelį kaina garantuoja tik 200 tūkst. rublinių pajamų, pardavus tuos pačius 100 barelių“, – skaičiuoja A. Bartkus.
Anot jo, sustiprėjus rubliui reikia arba parduoti daugiau naftos, arba pakelti jos kainą. Akivaizdu, kad nė viena opcija negalima, tad belieka silpninti rublį. Tačiau tai kelia infliacijos riziką, todėl Rusijos ekonomikos strategai dabar yra dilemos akivaizdoje.
„Šiaip, kalbant apie Rusijos ilgalaikį interesą, jiems labai paranku žemesnė kaina ir šiek tiek silpnesnis rublis. Tuo jie gali pasiimti labai didelę pasaulinės rinkos dalį (...).
Nokautuoti Rusijos ekonomiką galima nebent tuo, kad jų centrinis bankas dabar išgyvena tokią pagundą silpninti rublį dėl to, jog uždėtos naftos kainų „lubos“. Apyvartos nepadarysi didesniais kiekiais, tai irgi yra neįmanomas dalykas“, – aiškina A. Bartkus.
Ekonomistas A. Izgorodinas sako matantis labai didelę riziką Rusijos biudžetui dėl poros aspektų, ir vienas iš jų yra minėtos kainų rusiškai naftai ribos.
„Visų pirma, tai Vakarų sankcijos dujoms ir rusiškai naftai, kadangi ji dabar rinkose parduodama už tam tikrą maksimalią kainą. Ir ta kaina pati nėra didelė – apie 60 dolerių. Visų antra, tai Kinija ir Indija – tos ekonomikos, kurios netaiko sankcijų Rusijai: dabartines Vakarų sankcijas išnaudos sau, nes pirkdamos dujas ir naftą iš Rusijos prašys labai didelių nuolaidų.
Dar vienas aspektas, kurį akcentuoja ekonomistas yra krizės pasaulio ekonomikoje grėsmė.
„Manau, kad krizė į pasaulio ekonomiką ateis antrąjį šių metų pusmetį, kai centriniai bankai nustos kelti palūkanas, bet jos dar laikysis aukštumose. Ateis tas laikotarpis, kai pasaulio ekonomika pradės buksuoti. Tai reiškia, kad mes matysime žaliavų kainų kritimą finansų rinkose: nafta, metalai, dujos, nes žaliavų poreikis pasaulyje šių metų antrą pusmetį sumažės.
Tai irgi smūgis Rusijos ekonomikai, nes rinkose mažėjant naftos kainai paskui ją mažės ir rusiškos „Urals“ naftos kaina ir manau, kad Rusija tikrai stipriai nukentės per šį aspektą“, – prognozuoja A. Izgorodinas.
Briuselyje įsikūrusi ekspertų grupė „Bruegel“ pateikia informaciją apie ES energijos išteklių importą (dar iki embargo ir „lubų“ įsigaliojimo). Matyti sumažėjęs naftos, dujų ir anglių eksportas į ES metų pabaigoje.
A. Bartkus atkreipia dėmesį ir į Rusijos darbo rinką kaip parodančią ekonomikos būklę.
„Jeigu matome užimtumo didėjimą, tai yra teigiamų poslinkių tam tikras rezultatas. O jeigu matome užimtumo smukimą, tai yra, ir nedarbo didėjimą – tai jau išankstinis signalas apie blogą situaciją ekonomikoje, kad įmonės prarado užsakymus“, – sako A. Bartkus.
Anot jo, nedarbo lygis Rusijoje pastaruoju metu smuko, o užimtumas augo. Tai reiškia, kad įmonės sulaukė papildomų užsakymų, vyksta ekonomikos persiorientavimas nuo išorės į vidaus ekonomiką ir vartojimą.
„Rusija eina tuo keliu, kuriuo nuėjo Iranas. Ir kaip matome, Irane irgi nėra katastrofos, kad Irane žmonės badautų. Jie turi, pavyzdžiui, savo automobilių pramonę, apie kurią niekas negirdėjo, turi padangų pramonę“, – analizuoja ekonomistas.
Kartu esą matyti nauja tendencija Rusijoje, sumažėjo atvykėlių darbininkų – gastarbaiterių.
„Ką matome – nedarbo smukimas ir užimtumo didėjimas – yra susijęs su tuo, kad ekonomika pereina į vidaus rinkos aptarnavimo bėgius, bet kitas dalykas, kad vietoj tų gastarbaiterių iš Azijos kraštų, šiuos darbus pradeda dirbti patys rusai.
Tai reiškia, kad tie, kurie nesutikdavo tokio darbo dirbti už tokį atlygį, nes jis buvo per mažas, dabar jie sutinka tai daryti. Tai yra vienas iš tokių poslinkių“, – sako A. Bartkus.
Ekonomistų karas
A. Bartkus primena, kad karo pradžioje centrinis bankas ėmėsi įvairių priemonių stabilizuoti Rusijos rublio kursą, pavyzdžiui, sumažino užsienio valiutos, bet padidino rublio paklausą.
„Kas labai išpumpavo tą rublio kursą aukštyn ir užkirto kelią infliacijai, bet „papjovė‟ kai kurių rusiškų prekių eksportą, nes jos pasidaro labai brangios sustiprėjus rubliui.
Tada jie turi tą savo naftą pardavinėti pusvelčiui, o tada vėlgi su pajamomis į biudžetą ne taip gerai susiklosto ir atsiranda pagunda – šiek tiek pasilpninti rublį, nestipriai padevalvuoti, kad naftos ir dujų pajamas turėtų į savo biudžetą, kad gautų jas didesnes“, – dabartinę dilemą apibūdina A. Bartkus.
Pasak jo, dabar reguliuotojas Rusijoje ir analizuoja, kaip išeiti iš stipraus rublio ir naftos kainų „lubų“ situacijos, tačiau veikiausiai centrinio banko vadovei pavyks išspręsti ir šią problemą.
„Tas stiprusis žmogus, kuris laiko Putino Koščėjaus širdį, adatą ir taip toliau, yra Elvira Nabiulina, jų centrinio banko pirmininkė. Čia ne Šoigu, ne kažkoks Prigožinas, tai ne Kadyrovas.
Jeigu V. Putino karvedžiai būtų tokio pat intelekto kaip E. Nabiulina arba Hermanas Grefas („Sberbank“ vadovas, buvęs ekonomikos ir prekybos ministras – red.), tai jis būtų laimėjęs, bet kadangi jie yra kvailiai, tai mums pasisekė“, – sako ekonomistas.
Anot jo, norint Rusijai ypač stipriai pakenkti, reikia sukelti kainas.
Sankcijos lemia kokybinius neigiamus pokyčius
A. Izgorodinas sako, kad nors Vakarų sankcijų poveikis inertiškas, nuo šių metų pirmojo ketvirčio jau aiškiau matytis praėjusių metų pradžioje įvestų ribojimų pasekmės Rusijos ekonomikai.
„Vakarams įvedus sankcijas, dar kurį laiką Rusijos ekonomika laikėsi daugiau mažiau stabiliai, bet aš manau, kad dabar, nuo šių metų pirmo ketvirčio mes matysime tų sankcijų, kurios buvo įvestos praeitų metų pradžioje, poveikį“, – sako jis.
A. Bartkus įsitikinęs, kad dėl sankcijų viskas „padaryta meistriškai“.
„Čia mes esame meistriškai sužaidę ir uždavę jiems galvos skausmą, ką dabar daryti su pertekline nafta, kuri pas juos išgaunama. Juolab, kad jų (Rusijos) rinkos yra perimamos kitų kraštų, šie Europos neatiduos. Ilgalaikėje perspektyvoje jie savo auksinę rinką ir auksinį maitintoją – Europą – praranda tiek naftoje, tiek dujose.
Dujose tai mums, Europai, išvis pavyko fantastiškai greitai jų atsikratyti. Ir jau šitie metai yra tokie metai, kada nebe jie, o mes diktuojame jiems sąlygas. Tai yra vienas didelis laimėjimas“, – sako VU docentas.
Infografike – Rusijos dujų dalis Europos Sąjungos importe (sprogimai „Nord Stream“ dujotiekiuose įvyko 2022 metų III ketvirčio pabaigoje ir turėtų atsispindėti jau naujesnėje statistikoje)
Antras laimėjimas, anot jo, yra tai, kad sankcijos nulems kokybinį Rusijos ekonomikos smukimą.
„(Rusijos) autopramonė nebus tuo, kuo buvo. „Renault‟ buvo ištraukusi tą jų autopramonę iš duobės. (…) Kitas daiktas, turėjo ambicijų prasiveržti į aukštųjų technologijų sektorių, tas dalykas bus nebeįmanomas.
Pavyzdžiui, įsisavinti naujus naftos gręžinius – nebeįmanoma, nes tu to dalyko negali daryti vienas, reikalinga kooperacija su tam tikromis įmonėmis iš JAV ir panašiai. Reikalingas tarptautinis bendradarbiavimas. Kitaip tariant, ką mes matome, kad tos sankcijos tikrai veikia, tikrai duoda nuosmukį“, – sako A. Bartkus.
Jo teigimu, Rusija darys viską, kad žala jos ekonomikai būtų mažesnė ir nereikia nustebti, jeigu ji sugebės dalį smūgių atremti. Pagaliau, reikia pripažinti, kad būtent ekonomistai padarė tą karą Ukrainoje įmanomą.
„Jie ruošėsi šitai apgulčiai. Čia dirbo ne kariškiai, ne saugumo ekspertai, ne politologai, o va tokios nabiulinos, ekonomistai. Jie yra šitoje vietoje pilnai pasiruošę atlaikyti gan daug tokių didelių smūgių. Amžinai šitas dalykas, žinoma, netruks“, – sako jis.
Kita vertus, paversti Rusiją Šiaurės Korėja nepavyks ir taip manyti yra naivu.
„Ekonomiškai sužlugdytas kraštas yra Šiaurės Korėja, bet tam reikėjo įdėti milžiniškas pastangas. Pati Šiaurės Korėja turėjo dešimtmečiais stengtis savo ekonomiką sužlugdyti“, – sakė jis.
Karo finansavimas: pinigų visuomet suras
Rusijos biudžeto deficitas 2022 metais siekė 3,35 trln. rublių (45 mlrd. eurų), praneša laikraštis „Financial Times“. Anot leidinio, tai reiškia, kad šios šalies plataus masto karo prieš Ukrainą išlaidos pernai gerokai viršijo gautas rekordines pajamas iš naftos ir dujų, skelbia ELTA.
A. Izgorodinas sako, kad svarbu atkreipti dėmesį į šalies biudžeto balansą.
Rinkose mažėjant naftos, dujų, žaliavų kainoms, rinkoms esant recesijoje, atitinkamai, labai stipriai mažės Rusijos biudžeto pajamos ir ganėtinai realu, kad jie turės labai stipriai mažinti savo karinės pramonės finansavimą, nes tiesiog nebeturės tiek pinigų, kiek pernai“, – svarsto pašnekovas.
Tačiau A. Bartkus įsitikinęs, kad Rusijos valdžia pinigų karui visuomet suras.
„Rusijos Federacijos prioritetas numeris vienas yra šalies prestižas – taip, kaip jie įsivaizduoja jį patys. Tas jų šalies prestižas: nori ar nenori, jie privalo laimėti šitą karą.
Net jeigu turėtume jų ekonomikos smukimą 10 proc., net jeigu kainos augtų, būtų socialiniai neramumai – karui pinigų pas juos visada atsiras. Jie neduos jų pensijoms, bet tikrai panaudos karybai. Šitai jie ir padarys“, – sako VU dėstytojas.
Todėl, pasak jo, negalima manyti, kad sankcijos nutrauks karą.
„Manyti, kad mes ekonominėmis sankcijomis juos priversime nutraukti karą, yra nepagrįstas matymas. Ekonominėmis sankcijomis mes darome jiems žalą. Štai ką mes darome. Mes su jais kariaujame ekonominį karą, nes tikslas padaryti jiems žalą, kad jiems skaudėtų, sukelti skausmą. Mes žinome, kad jie neatsitrauks“, – komentuoja ekonomistas.
Jo teigimu, sankcijos provokuoja Rusiją daryti beprasmius, nenaudingus dalykus, ir jas reikia griežtinti bei kurti naujas, kartu nepamirštant, kad kitoje pusėje imamasi ir atsakomųjų žingsnių.
„Palinkėkime proveržio šitame sunkiame darbe – nutiesti dujotiekius per tuščius laukus į niekur“, – komentavo A. Bartkus.
