Dabar, pasinaudodama naujomis Europos Sąjungos (ES) taisyklėmis, Lietuva bando atsikratyti „Gazprom“ gniaužtų. Tai, kaip šalis tai daro, parodo sunkumus, Rusijos energetikos milžinei gresiančius Europoje, jos didžiausioje rinkoje, rašo britų verslo dienraštis „The Financial Times“.
Lietuva restruktūrizuoja dujų įmonę "Lietuvos dujos", kurios 37 proc. akcijų valdo „Gazprom“, ir rengiasi atskirti jos dujotiekių tinklą į naują įmonę, kurią valdys valstybė. Tai daroma vadovaujantis ES taisyklėmis, kuriomis siekiama priversti įmones atskirti tiekimą nuo perdavimo ir tokiu būdu padidinti konkurenciją energetikos sektoriuje. Savo dujotiekių įmonės akcijų paketą „Gazprom“ privalo parduoti iki 2014 metų spalio mėnesio.
Lietuva nuolat tvirtina, kad Rusijos šaliai taikomos dujų kainos yra per didelės. Dujotiekių kontrolės perėmimas yra tik viena iš priemonių, kuriomis siekiama sumažinti šalies priklausomybę nuo Rusijos ir užsitikrinti alternatyvius bei pigesnius tiekimo šaltinius. Šalis Baltijos jūros pakrantėje taip pat stato suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, rašo leidinys.
Planai dėl dujotiekių sukėlė daug ginčų, dėl kurių „Gazprom“ ir Lietuva atsidūrė tarptautiniame arbitraže. Rusijos grupė tariamai pasiūlė sumažinti kainas 20 proc., jei Lietuva atidėtų dujotiekių atskyrimą. Tačiau Lietuva savo pozicijos nekeičia.
„Rusija pati sau kenkia“, - neseniai pareiškė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jos teigimu, dujų kainų siejimas su politiniais reikalavimais yra „visiškai pasenęs, 30 metų senumo metodas“.
Tuo tarpu „Gazprom“ aiškina, kad svarbiausia yra principas.
„Jie bando eksproprijuoti mūsų turtą net neaptarę kompensacijos“, - britų dienraščiui pareiškė Aleksandras Medvedevas, „Gazprom“ vadovo pavaduotojas ir eksporto padalinio vadovas.
Lietuva – tik viena iš problemų
Tačiau Lietuva yra tik viena iš daugelio „Gazprom“ problemų, rašo leidinys. Su sunkumais ji susiduria praktiškai bet kurioje Europos vietoje – o Europa yra didžiausias „Gazprom“ grynojo pelno, pernai sudariusio 38 mlrd. JAV dolerių, šaltinis. Tuos sunkumus neretai lemia pasaulio energetikos rinką sukrėtęs skalūnų dujų bumas Jungtinėse Valstijose.
„Gazprom“ buvo priverstas sumažinti kainas savo Vakarų klientams, o Europos Sąjunga (ES) pradėjo tyrimą dėl galimo įmonės piktnaudžiavimo dominuojama padėtimi rinkoje. Konkurencija vidaus – Rusijos – rinkoje vis didėja ir įmonė gali prarasti savo branginamą dujų eksporto monopolį.
„Gazprom“ yra sąstingio apimta įmonė. Jos rinkos dalis Rusijoje mažėja, jos derybinė galia Europoje silpsta, o visą savo grynųjų pinigų srautą ji išleidžia dideliems projektams, kurie neprideda jokios vertės“, - teigia Maskvos investicinio banko „Uralsib“ investicijų portfelio valdytojas Igoris Michailovas.
Nauji iššūkiai gali sukelti grėsmę visam Rusijos energetikos modeliui, rašo „The Financial Times“. „Gazprom“ tenka maždaug 8 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) ir 20 proc. biudžeto įplaukų.
Įmonės nykimas yra įspūdingas, ypač įmonei, kadaise turėjusiai didžiulę galią. Savo klestėjimo metais „Gazprom“ simbolizavo Rusiją, kaip energetinę supervalstybė, kaip ji tuomet save vadino. „Gazprom“ grasino klientams Europoje ir buvusiose sovietinėse respublikose. Nesutardama su Ukraina dėl kainų, įmonė dukart nutraukė savo dujų tiekimą, tūkstančius Rytų europiečių palikusi be šilumos.
2008 metais „Gazprom“ vadovas Aleksėjus Mileris pareiškė, kad iki 2015 metų „Gazprom“ rinkos kapitalizacija padidės iki 1 trln. JAV dolerių ir ji taps vertingiausia pasaulio įmone. Tai neatrodė nerealu, nes „Gazprom“ vertė jau tuomet viršijo 250 mlrd. JAV dolerių ir ji buvo viena iš penkių didžiausių pasaulio įmonių.
Šiandien „Gazprom“ rinkos vertė siekia 90 mlrd. JAV dolerių. Įmonės akcijų kursas tebesilaiko žemame lygyje, į kurį jis smuko 2009 metais, kai Rusijos akcijos, kilus pasaulinei finansų krizei, prarado tris ketvirtadalius savo vertės. Įmonė taip pat nukentėjo dėl pokyčių dujų sektoriuje, įskaitant skalūnų dujų bumą JAV, kurie apvertė energetikos rinkas aukštyn kojom ir sukėlė abejonių dėl senų būdų verslui plėtoti.
Skalūnų dujos
Skalūnų dujų reiškiniui „Gazprom“ nebuvo pasirengusi. Dar 2010 metų pabaigoje A. Mileris kalbėjo apie „skalūnų dujų karštinės mitus“. Kiti įmone sakė nenuvertinti šio pokyčio.
Vienas Vakarų bankininkas, besispecializuojantis naftos sektoriuje, teigia „Gazprom“ vadovus apie skalūnų dujas įspėjęs prieš ketverius metus, bet buvo ignoruotas.
„Sėdėjau kambaryje kartu su „Gazprom“ geriausiais ir protingiausiais ir jie pasakė: „Tai Šiaurės Amerika, kodėl tai turėtų mums rūpėti? Pasakiau jiems, kad jei tai tęsis, JAV pralenks Rusiją dujų gavybos srityje. Taip ir atsitiko. O jie tuo tarpu miegojo už vairo“, - pasakoja bankininkas.
Kaip pavyzdį jis mini Štokmano, milžiniško dujų telkinio Barenco jūroje, likimą. „Gazprom“ ketino šio telkinio dujas parduoti JAV, tačiau Jungtinėms Valstijoms, savo teritorijoje turinčioms gausias skalūnų dujų atsargas, tos dujos nereikalingos. Praėjusį mėnesį „Gazprom“ oficialiai atidėjo Štokmano projekto, kurį įmonė paliko „ateities kartoms“, įgyvendinimą.
Nors Europoje skalūnų dujų gavyba kelią skinasi lėtai, bumas JAV jau daro netiesioginį poveikį Europos rinkose. Praėjusio dešimtmečio pabaigoje, JAV skęstant dujose, Jungtinėms Valstijoms nebereikalingos SGD siuntos buvo nukreiptos į Europą, kurioje tokiu būdu atsirado konkurencingai įkainota rusiškų dujų alternatyva.
Padidėjus konkurencijai, imta vis daugiau dėmesio skirti „Gazprom“ kainodarai. Stambiems Europos klientams įmonė parduoda dujas pagal ilgalaikes sutartis, kuriose dujų kaina indeksuojama pagal naftos kainą. Į sutartis įtrauktos ir nuostatos „imk arba mokėk“, o tai reiškia, kad tuo atveju, jei pirkėjai neįsigis jų sutartyse nustatytų minimalių kiekių, jiems teks mokėti baudą.
Prašo grąžinti pinigus
Pernai įmonei savo Europos klientams teko išmokėti 3,2 mlrd. JAV dolerių grąžinamųjų išmokų. Manoma, kad šiemet tokių išmokų suma gali siekti 900 mln. JAV dolerių, rašo „The Financial Times“.
„Gazprom“ yra pareiškęs, kad daugiau nuolaidų dėl kainų, indeksuotų pagal naftos kainas, nebedarys. Tačiau kitos įmonės elgėsi lanksčiau – ir jų rinkos dalis padidėjo. Nuo 2009 metų Norvegijos „Statoil“ iš naujo susiderėjo dėl 80 proc. savo dujų tiekimo sutarčių, kuriose pagal naftos kainas indeksuojamas elementas buvo sumažintas. Taigi įmonės dujų pardavimai Europoje pernai pasiekė rekordą, o „Gazprom“ pardavimai sumažėjo.
Skalūnų dujų bumas Jungtinėse Valstijose turi ir kitokį šalutinį poveikį. Europos komunalinės įmonės degina pigias Amerikos anglis, kurias iš jų vidaus rinkos išstūmė skalūnų dujos. Dėl to dujų paklausa Europoje, jau sumažėjusi dėl nuosmukio, 2011 metais smuko 8 proc., o pernai – dar 2 procentais. Tai turėjo įtakos ir „Gazprom“ pardavimams.
Bet dar svarbesni pokyčiai laukia ateityje. Šiaurės Amerika netrukus pradės SGD eksportą, galbūt į Europą. Nujausdama pokyčius, E.ON, Vokietijos energetikos įmonė ir viena iš seniausių „Gazprom“ klienčių, neseniai pasirašė susitarimą su Kanados „Pieridae Energy“ dėl SGD importo iš gamyklos, kuri bus pastatyta Kanados Atlanto vandenyno pakrantėje.
Daugelis mano, kad „Gazprom“, jei įmonė norės išsaugoti savo rinkos dalį, paprasčiausiai teks susitaikyti su tuo, kas neišvengiama, ir atsisakyti kainų indeksavimo pagal naftos kainas.
„Per kelerius ateinančius metus dujų verslas iš esmės pasikeis. Naftos ir dujų kainas teks atsieti. Visos naujos sutartys turėtų būti susietos su kitokiais nei nafta indeksais", - mano Ispanijos energetikos įmonės „Repsol“ vadovas Antonio‘as Brufau.
Tarsi problemų konkurencijos srityje būtų negana, „Gazprom“ taip pat kyla problemų reguliavimo srityje. Pernai rugsėjį ES konkurencijos institucijos pradėjo oficialų tyrimą dėl tariamo įmonės piktnaudžiavimo dominuojama padėtimi rinkoje. Be kita ko, bandoma nustatyti, ar įmonė naudojosi savo dominavimu Europos dujų rinkose, siekdama trukdyti konkurentams ir kelti kainas Vidurio ir Rytų Europoje. A. Medvedevas tvirtina, kad kaltinimai nepagrįsti, ir savo ruožtu kaltina ES „politiniais žaidimais“. Daugelis konkurencijos srityje besispecializuojančių teisininkų mano, kad šis tyrimas, kurio rezultatų tikimasi sulaukti per šešis dvylika mėnesių, gali turėti rimtų padarinių.
Įmonės santykiai su Ukraina, jos didžiausia kliente, taip pat yra įtempti. Kijevas pernai sumažino savo dujų importą ir įsigijo mažiau dujų, nei turėjo pagal „imk arba mokėk“ nuostatas. „Gazprom“ pateikė šaliai 7 mlrd. JAV dolerių sąskaitą už dujas. Kijevas dujų nepaėmė ir mokėti atsisako.
Rusijos rinkoje „Gazprom“ kadaise buvo laikoma neįveikiama. Tačiau pastaraisiais metais naudotis galimybėmis, kurias atveria milžiniškos Rusijos dujų atsargos, buvo leista ir kitoms įmonėms. Pavyzdžiui, „Novatek“, nepriklausoma gamintoja, jau nuviliojo kai kuriuos iš didžiausių „Gazprom“ klientų pramonės sektoriuje.
Naujuosius pokyčius bene geriausiai simbolizuoja Vlada Rusakova, kadaise dirbusi „Gazprom“ vadovų komandoje, o šiuo metu dirbanti „Rosneft“, kurioje ji atsako už dujų strategiją. Balandį surengtame „Rosneft“ prisistatyme investuotojams ji pareiškė, kad „Rosneft“ iki 2020 metų užims 20 proc. vidaus dujų rinkos ir kasmet išgaus iki 100 mlrd. kubinių metrų dujų. Kremlius šiuo metu svarsto pasiūlymus, kurie leistų „Novatek“ ir „Rosneft“ eksportuoti SGD, o tai pažeistų „Gazprom“ monopolį dujų eksporto srityje.
Finansinė „Gazprom“ padėtis nėra itin džiugi. Silpstant dujų paklausai Europoje ir didėjant veiklos sąnaudoms, įmonės pelnas pernai sumažėjo 9,5 proc. ir smukimas buvo pirmasis per daugiau kaip dešimtmetį. Siekdama kompensuoti gavybos mažėjimą tradicinėse gavybos vietovėse, įmonė investuoja į naujus telkinius milijardus JAV dolerių, tačiau kol kas negali daug kuo pasigirti. Įmonės dujų gavyba pernai sumažėjo.
Įmonė taip pat sulaukė griežtos kritikos dėl didelių statybos projektų, kaip antai 21 mlrd. JAV dolerių vertės „South Stream“ dujotiekio tarp Pietų Rusijos ir Europos, kuris aplenktų Ukrainą. Kai kurie investuotojai teigia, kad šis projektas, kuriuo nežengiama į naujas rinkas, daug vertės nesukurs.
Gazprom – viskas gerai
Tuo tarpu „Gazprom“ tvirtina, kad viskas keičiasi į gerąją pusę. Įmonė prognozuoja, kad jos eksportas į Europą šiemet padidės 9,4 proc. iki 151,8 mlrd. kubinių metrų. A. Medvedevas mano, kad įmonės rinkos dalis Europoje iki 2025–2030 metų padidės nuo pernykščių 26 proc. iki 30–32 procentų. „Atlikus kainų korekciją, mūsų dujos yra visiškai konkurencingos“, - teigia jis.
„Gazprom“ eksporto padalinio vadovas mėgsta minėti, anot jo, konservatyvius įverčius, kad atsigaunant ekonomikai ir anglimis kūrenamas elektrines keičiant dujas deginančiomis jėgainėmis, Europai po dešimties metų teks per metus importuoti papildomus 110 mlrd. kubinių metrų dujų.
Tačiau pasiūla taip pat gali gerokai padidėti, o tai reiškia, kad Rusijos dujotiekių eksportui teks atlaikyti didesnę konkurenciją. Oksfordo energetikos studijų instituto gamtinių dujų tyrimų programos vadovas Jonathanas Sternas (Džonatanas Sternas) sako: „Kai bus pradėta įgyvendinti Australijos ir JAV eksporto projektus, o kiek vėliau ir projektus Rytų Afrikoje, šio dešimtmečio antroje pusėje rinką gali pasiekti didžiulis SGD kiekis“. Be to, „daug SGD atkeliaus į Europą“ ir dėl to, kad Japonija laipsniškai paleis atomines elektrines, kurių veikimas po 2011 metų Fukušimos nelaimės buvo sustabdytas.
Tačiau atrodo, kad A. Medvedevui tai nerūpi. „Gazprom“, kaip dujų eksportuotoja, ir toliau atliks pirmaujantį vaidmenį“, - tvirtina jis. „Perfrazuojant „The Beatles“, „viskas, ko tau reikia, yra dujos“ („All you need is gas“), - sako jis.
„Gazprom“ gali patirti sunkumų, bet kitoje pasaulio pusėje įmonės perspektyvos yra kur kas geresnės, rašo Guy Chazanas, „The Financial Times“ korespondentas, besispecializuojantis energetikos srityje.
Po ilgų derybų metų įmonė artėja prie susitarimo dėl dujų tiekimo su Pekinu. Kinija yra patraukli rinka – ji yra prie pat Rusijos slenksčio, o dujų paklausa šioje šalyje pastaruoju metu sparčiai didėjo.
Kovo mėnesį pasirašytas 30 metų trukmės susitarimo memorandumas, pagal kurį nuo 2018 metų „Gazprom“ iš naujų telkinių Rytų Sibire Kinijai tieks bent 38 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Dujos bus tiekiamos 3,2 tūkst. kilometrų ilgio dujotiekio, kuris sujungs Jakutiją ir Vladivostoko uostą, atšaka į Kiniją. Galutinius dokumentus ketinama pasirašyti iki šių metų pabaigos.
Šis susitarimas įtrauktas į „Gazprom“ vadinamąją Rytų programą, kuria įmonė siekia sustiprinti savo pozicijas Azijos rinkose. Pagal šią programą, be kita ko, planuojama statyti SGD gamyklą Vladivostoke. Pirmasis gamyklos statybos etapas turėtų būti užbaigtas 2018 metais.
Nors tariantis su Kinija dėl tiesioginio tiekimo padaryta didelė pažanga, dėl kainos – o dėl to derybos neretai strigo – vis dar nesusitarta. „Gazprom“ daromas spaudimas šiuo klausimu nusileisti. Nuo to laiko, kai derybos prasidėjo, Kinijos importo galimybės gerokai pagerėjo – tiesiami nauji dujotiekiai iš Centrinės Azijos, pasirašytos SGD tiekimo sutartys su Australija ir kitomis šalimis. Kinija taip pat nori plėtoti savo skalūnų dujų atsargas, kurios, kaip manoma, yra milžiniškos.
Be to, kyla abejonių, ar „Gazprom“ sugebės iki 2018 metų termino pradėti gavybą savo naujuose Sibiro telkiniuose. Šie telkiniai yra atokiose vietovėse, kuriose trūksta infrastruktūros ir į kurias reikės investuoti milijardus JAV dolerių.
Dalis analitikų netiki, kad tiekimo susitarimas su Kinija bus įgyvendintas. „Jau ilgą laiką jie vis keičia savo nuomonę dėl to dujotiekio projekto“, - teigia Oksfordo energetikos studijų instituto ekspertas Howardas Rogersas.
Jo nuomone, nors problemų daug, idėja tiekti Kinijai dujas iš Rytų Sibiro telkinių, atrodo, yra pagrįsta. „Ji [„Gazprom“] daugiau neturi kur eiti“, - mano ekspertai.