26 straipsnių
Nežinau, planavo mano tėvai, ar tai tik sutapimas, tačiau esu gimusi gruodžio 24 d., todėl sveikinimų ir dovanų per Kalėdas sulaukiu dvigubai. Per savo gyvenimą esu gavusi pačių keisčiausių, įdomiausių ir netikėčiausių dovanų, tačiau viena kalėdinė dovana pranoko visus mano lūkesčius.
„Šiandien Mėtai 9 metai ir ji yra didžiausias mūsų šeimos stebuklas, kurio atsiradimo istorija išties neeilinė“, – rašo skaitytoja Giedrė.
Ne veltui yra sakoma, kad Šv. Kalėdos – stebuklų metas. Per jas ne tik dovanojame ir gauname dovanas, bet ir patiriame pačias šilčiausias ir magiškiausias akimirkas, kurios virsta kalėdinių stebuklų išsipildymu. Jei ir jūs per Kalėdas esate patyręs kažką stebuklingo ir nepaprasto, pasidalinkite savo...
Sveikiname konkurso „ Mano Kalėdų stebuklas “ nugalėtojus. Ir dėkojame visiems, dalyvavusiems konkurse.
Vaikystėje gyvenome paprastai. Ilgai neturėjau mobiliojo telefono, kompiuterio, o mano plastikinių kareivėlių figūrėlių kolekcija retai pasipildydavo naujais eksponatais. Taip vadinamų mašinėlių (mini automobiliukų) irgi turėjau labai ribotą kiekį. Svajodavau turėti daugiau, bet iš tikrųjų man visko...
Esu moteris, kuri dvidešimt metų negalėjo susilaukti vaikų. Nesibaigianti kova, daužant galvą į sieną ir kovojant su diagnoze „neaiškios kilmės nevaisingumas“. Aplankyti visi geriausi specialistai Lietuvoje ir Stambule, krūvos išgertų papildų, vaistų, vizitai net pas burėjas... Lankiausi bažnyčiose,...
Seniai, labai seniai, kai žiemos būdavo ilgos, šaltos ir snieguotos, tolimame Juodkiškių kaime, vienišoje troboje, gyveno šeima. Šeima, kuri labai mėgo Kalėdas.
Buvo šventinė diena, todėl akivaizdu, kad laiškas, kurį tą rytą gavau, nebuvo atsiųstas paštu, ir atneštas tikrai ne laiškininko. Bet radau jį pašto dėžutėje.
Buvau kaip ir kitos jaunos moterys, mėgavausi gyvenimu, jaunyste. Turėjau mylimą sužadėtinį, su kuriuo planavome bendrą ateitį. Buvau viena iš lyderių savo darbo srityje. Nenoriu minėti, kokia tai konkrečiai sritis, nes patirti įvykiai iki dabar suspaudžia širdį...
Mano pasakojimas – apie tai, kaip vienas įvykis, atrodęs visiška nesėkme ir visų ateities lūkesčių bei vilčių žlugimu, praėjus keletui metų pradedamas laikyti stebuklu. Juk ne veltui sakoma, kad moneta turi dvi puses. Mūsų pačių sprendimas, į kurią pusę žiūrėti.
Kas turi mylimą augintinį, mane tikrai supras. O visi kiti lai sau galvoja, kad esu kvailė, jei netekusi šuns liejau krokodilo ašaras ir ištisas savaites nieko kito negalėjau galvoti, kaip tik kur jis, ar vis dar gyvas...
Mūsų tėvai Kalėdiniu stebuklu vadino ryšulėlį, gulintį ant pagalvės, parsivežtą Kūčių dieną. Man, penkerių metų vaikui, tas padarėlis nekėlė jokio džiaugsmo, tad norėjau jį atiduoti Kalėdų Seneliui ar grąžinti gandrui. Bet mažoji sesutė netilpo į Senelio maišą kartu su pagalve, o gandrai žiemą neskr...
Tai buvo pats gražiausias ir pats baisiausias metas mano gyvenime... Su vyru ilgai negalėjome susilaukti vaikų. Atrodo abu buvome sveiki, mylėjome vienas kitą be galo, be krašto, buvome tobula šeima, tik mums trūko vieno mažyčio stebuklo. Mažo kūdikėlio.
Ši istorija labai asmeniška, liečianti temą, kuria su portalo lankytojais paprastai nesidalinčiau, tačiau ryžtuosi, nes tikiuosi, kad ji kai kuriuos padrąsins, kai kuriuos įkvėps, o galbūt mano nenorui ir papiktins, bet tikriausiai tokios ir būna neblogos istorijos.
Lapkritis pralėkė nepastebimai. Visas mėnesio dienas praleidau Barzduko ir partnerių advokatų kontoroje. Žinoma, savaitgaliais galėjau ir nedirbti, tačiau norėjau gerai pasirodyti, nes mane priėmė kaip advokato padėjėją tik rugsėjo mėnesį ir tik po didelių prašymų, nes nebuvo vietų.
Negražus tas žodis „ meilužis “. Su Dariumi iš jo žvengdavom ir sakydavom, kad mes – ne meilužiai, mes – įsimylėjėliai. Panašiai taip ir jautėmės, bent jau pirmus pora mėnesių – kaip įsimylėję paaugliai.
Buvo tylus, ramus Šv. Kūčių vakaras. Sukalbėjusios maldelę ir pavakarieniavusios su dukra nuėjome miegoti. Sapnavau keistą, įdomų sapną, kad vidury kambario sėdi vidutinio didumo gražus, juodas šuo. Net ir sapne galvojau, kieno yra tas šuo.
Man trūko sniego. Lauke nuo ryto lijo, vyravo pilkuma, kuri kėsinosi pasiglemžti į savo gniaužtus. Sėdėjau prie lango ir žvelgiau į neskoningą peizažą.
Unikali kalėdinė savaitė, paženklinta vienuma, tyla ir apatija. Snaiguriuojantį rytą, vos atitraukus užuolaidаs, regiu už lango vaikštant melancholiją. Ji išdidi, lėtai dėlioja žingsnius, dar lėčiau žvalgosi aplinkui. Melancholija keliauja sulėtinto kino landšaftu, o nuo jos priklausantis kino šedev...
Tai buvo mano pirmosios Kalėdos po skyrybų. Skyrybos prasidėjo vasaros pabaigoje. Tąkart grįžau iš atostogų, į kurias jau važiavau viena, ir radau vyrą, jau suplanavusį, kaip viskas turi vykti.
