O vilties bėgant toms savaitėms vis mažėjo. Nepadėjo nei skelbimai, iškabinėti visose aplinkinėse gatvėse, nei maldavimai padėti surasti savo Spirgį socialiniuose tinkluose, nei ilgos klajonės po miestą bei žvalgybiniai pasivažinėjimai užmiesčio keliais.
Savaitėms tapus mėnesiams vyras pradėjo įkalbinėti mane įsigyti kitą šuniuką. Bet aš nė pagalvoti negalėjau, kad vietoje savo Spirgio galėčiau rūpintis ir mylėti kitą. Dar blogiau, jei jis būtų tos pačios veislės – juk žiūrėdama vis matyčiau ne jį, o tą, kurio netekau. Man tai būtų prilygę geriausio draugo išdavystei.
Ką gi, bėgant laikui apsipratau. Tik vis sugeldavo širdį pamačius, kad kažkas vedžiojasi tokį patį mielą ir gražų taksiuką.
Iki Kalėdų mes dar persikėlėme iš buto į nuosavą namą užmiestyje. Pradėjome apsipirkinėti rečiau, bet vis važiuodavome į savo pamėgtą prekybos centrą.
Tą kartą, nė pati nežinau, kodėl, bet lyg įbesta sustojau ties gyvūnų prekių lentyna. Ir eilinį kartą nuliūdau, prisiminusi, kaip čia pirkdavau savo Spirgiui skanėstus. Ech... Iš to staiga sugrįžusio liūdesio net pamiršau nusipirkti, ką buvau suplanavusi. O juk artėjo Kalėdos, ir tai – paskutinis mano prieššventinis apsipirkimas. Tad grįždami namo stabtelėjome prie nedidukės parduotuvėlės pakeliui esančiame kelių sodybų kaimelyje.
Iššokam iš mašinos – ogi ten būriuojasi pulkelis šuniukų, laukiančių savo šeimininkų. Visi tokie kaimietukai, „lenciūginiai“ ir tarp jų – vienas toks panašus į mano dingusį Spirgį! Vyrui sakau: „Tu žiūrėk, grynas mūsų Spirgis!“
Ir staiga tas šuniukas, išgirdęs mano balsą ir savo vardą, sustingsta, lyg sulėtintame kine atsisuka ir... puola man į glėbį! Griūname abu į sniegą, ir aš net nekreipiu dėmesio, kad jis visas murzius, kad jo toks keistas kvapas, kad jis toks nesuvaldomas... Čia tikrai mano mylimas pražuvėlis! Užčiuopiu net senąjį antkaklį su metaliniu pakabučiu, kuriame išgraviruotas jo vardas!
Ir nors išėjusi iš parduotuvės naujoji šeimininkė labai priešinasi, duodu jai pluoštelį eurų ir net nebeužeidama nusipirkti trūkstamų produktų tupdau savo Spirgį mašinon. Kvatodami iš džiaugsmo lekiame namo. Atrodo, kad kvatoja net ir mūsų šuo.
Štai toks kalėdiškas buvo mūsų augintinio sugrįžimas. Man tai – pats didžiausias stebuklas.
