Tądien nutiko keistas įvykis. Ar jums yra taip buvę, kad pamatote žmogų ir negalite jo pamiršti? Užsimerkiate ir jo atvaizdas lyg koks paveikslas iškyla jums prieš akis?
Šiaip niekuomet netikėjau tokiais stebuklais. Išvis meilė man buvo opi tema. Jau kurį laiką vaikščiojau paniurusi ir žinojau, kad šios Kalėdos bus liūdnos. Bet tądien, per rytines pamaldas, bažnyčioje išvydus nepažįstamąjį, tartum kas pasikeitė. Nors vaikinas tik akies krašteliu žvilgtelėjo į mane, aš vėl pajutau, kad manyje įsižiebė užgesusi žara. Lyg tas vienintelis žvilgsnis sužadino viltį.
Visą laiką stebėjau jį. Vaikinas nebuvo kuo nors išskirtinis, dėvėjo standartinius drabužius: mėlynus džinsus ir vyrišką paltuką, tačiau jo akys – niekada nemačiau tokio skvarbaus žvilgsnio. Nepažįstamojo akys buvo rusvos, susimaišiusios su auksiniu atspalviu, o šypsena aksominė, nuraminanti taip paliegusią sielą.
Grįžusi į savo pilką pasaulį dar ilgai negalėjau pamiršti tų tonų. Prisėdau prie rašomojo stalo ir įsijungiau kompiuterį. Jau buvo geras pusmetis, kai nesugebėjau parašyti nė žodžio, o mano siela badavo. Buvau rašytoja ir tokios pertraukos varydavo liguistą neviltį, bet šiandien vėl pajutau, kad galiu rašyti. Aš mokėjau rašyti – tai buvo pats didžiausias mano stebuklas. Pirštai patys ėmė spaudyti kompiuterio klavišus, o žodžiai liejosi savaime, kurdami daugybę epitetų ir metaforų.
Baigusi rašyti naują skyrių pajutau euforiją. Man norėjosi šaukti, rėkti pasauliui, kad aš vėl rašau, bet labiausiai troškau padėkoti nepažįstamajam, sužadinusiam manyje užmigusią kūrybinę galią.
Mano jausmai vėl liejosi žodžių sąskambiuose, o aš pagaliau pasijutau apsivaliusi...
