Buvo labai smagu ir net tomis akimirkomis, kai protas prašviesėdavo ir primindavau sau, kad aš – dešimt metų už jį vyresnė, ištekėjusi penkiasdešimtmetė, o jis – dukart išsiskyręs, šarmingas ir laisvas vyras, nieko nenorėjau keisti. Nei trauktis, nei nutraukti santykių, kurie, supratau, niekur nevedė.
Įtikinėjau save ir Dariui įrodinėjau, kad gerai taip, kaip yra. Kad mes suaugę ir protingi. Kad naudojamės gyvenimo pametėta proga. Kad tai, kas vyksta – tik smagus nuotykis. Kad nesikėsiname vienas į kito laisvę. Nekontroliuojam, nereikalaujam ataskaitų.
Blefas visa tai. Saviapgaulė. Kol nieko nejauti, gali kliedėti apie laisvę. Paskui pradeda rūpėti.
Mes susipažinom, kai direktorius man pristatė Darių kaip klientą, kuriam reikėjo parengti projektą. Tuo neapsidžiaugiau, nes ir taip turėjau daug darbų, bet šefui neprieštaravau, juolab, kad projektas neatrodė sudėtingas.
Darius buvo šaunus užsakovas: konkretus, greitai priimantis sprendimus, įsiklausantis į argumentus. Darbas vyko sklandžiai, bet kiekvienas susitikimas užsitęsdavo vis ilgiau ir tie susitikimai vis dažnėjo, nors svarbaus reikalo jiems ir nebuvo.
Lengvas flirtas, pašmaikštavimai, šypsenos, kava, pietūs, gėlės – viskas klostėsi kaip klasikiniame romane. O tikro romano, tiesą sakant, jau seniai nebuvau turėjusi.
Maniau, kad ir šįkart bus kaip visada anksčiau – baigsim projektą, padėkosim, paspausim ranką, pakštelsim į žandą – kaip prieš karantiną buvom įpratę – pažadėsim susiskambinti ir atsisveikinsim iki kokio nors netikėto susitikimo.
Bet buvo kitaip. Darius ne tik kasdien rašė, ieškodavo preteksto susitikti, bet ir vis atkakliau pradėjo siūlyti eiti kartu gyventi. Sakė, kad myli ir, tiesą pasakius, tai buvo akivaizdu. Neabejinga jam buvau ir aš. Mums buvo gera kartu. Laikas, kiek jo beturėdavome, prabėgdavo labai greit. Viskas buvo taip paprasta ir lengva, kad net sąžinė negrauždavo važiuojant namo, pas vyrą.
Mūsų santykiai su vyru iš šalies – puikūs. Realiai – nykūs. Pavadinčiau juos standartiškai nuobodžiais daugiau kaip dvidešimt metų kartu gyvenančių sutuoktinių santykiais. Kartais, norėdami juos paįvairinti, pasibarame dėl buitinių dalykų, bet susirinkti daiktus ir išeiti... Ne, apie tai niekada negalvojau.
Bet man vis sunkiau sekėsi sugalvoti priežastis, kodėl vėlai grįžtu namo, ar rasti „draugių“, su kuriomis neva leidžiu penktadienio ar šeštadienio vakarus kokiame nors spa, kurių, ačiū dievui, mano vyras nemėgsta, tad bent jau nekilo problemų, kad važiuoju ten be jo.
Bet blogiausia prasidėjo paskelbus karantiną. Nebeliko jokių priedangų – nei spa, nei kavinių, o galiausiai dar ir įvažiavimus iš miesto į miestą uždarė.
Mūsų susitikimai su Dariumi tapo labai reti. Dariaus priekaištai, kad nesu su juo – labai dažni. Paskutinįkart susitikome Kūčių išvakarėse – degalinėje nusipirkę kavos nuvažiavom pasivaikščioti į mišką. Mašinoje turėjau Dariui kalėdinę dovaną, bet jos taip ir neišėmiau: jis atėjo tuščiomis, nenorėjau, kad pasijustų nepatogiai.
„Ar padarei apsisprendimą?“ – tiesiai paklausė jis. Tylėjau, nes žinojau, kad po mano atsakymo viskas baigsis. O to labai nenorėjau.
Jis suprato. Palinkėjom vienas kitam gražių švenčių. „Jei apsigalvosi, paskambink“, – lipdamas į savo automobilį pasakė Darius.
Grįžau namo. Buvo labai sunku ir liūdna. Ne sykį neištvėrusi apsižliumbiau. Vyrui sakiau, kad graudinuosi, nes per Kūčias ir Kalėdas esam vieni – be vaikų, be tėvų. Negi sakysiu, kad verkiu dėl to, kad pasirinkau jį, o ne kitą vyrą, su kuriuo būdama juokiausi, kuris pasakojo apie save, klausė apie mane, kuris pastebėdavo, kuo aš apsirengusi ir kada pakeičiau plaukų spalvą. Su kuriuo jaučiausi laiminga tą laiką, kurį mums buvo lemta būti kartu. Aš vis dar laukiu to laiko tęsinio, bet su kiekviena diena vilties turiu vis mažiau.
Tai va toks tas mano Kalėdų stebuklas, kurio mano vyras nė nepastebėjo. Ir kai karantininiais vakarais sėdim skirtinguose kambariuose kiekvienas prie savo kompiuterio, įbedusi akis į ekraną dažnai galvoju, kodėl negalėjau pasielgti kitaip? Per mažai mylėjau? Per daug bijojau? Dėl nieko nesigailiu, tik vis dar taip sunku, kad kaukti norisi.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Savo Kalėdų laikotarpio istorijas siųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite 200 eurų „Hiatus“ čekius bei knygas.
