Arūnas Milašius

Statyboms naudojamas metalas vėl atpigo, ir tai bloga žinia mėgėjams, investuojantiems į nekilnojamąjį turtą.

Šiandien Lietuvos nekilnojamojo turto rinką galima pavadinti vilčių ir lūkesčių kovos ringu. Pirkėjai lūkuriuoja ir viliasi, kad kainos pradės jei ne kristi, tai bent koreguotis, nes jų pinigus ir galimybes įpirkti būstą vis labiau graužia infliacija, augančios paskolų palūkanos ir tvyrantis nerimas...

Lobistas tingiai atsilošia krėsle. Pirma mintis, jam šaunanti į galvą žiūrint žinias: „Taip, pagaliau atėjo ir mano laikas, dabar išsimušime euriukų“, ir jis patenkintas žvelgia į Vilniaus merą, kuris ką tik spindinčiomis akimis skelbė, kokia šviesi bus pagrindinė šalies eglutė, o dabar drebančiomis...

Prasideda realioji ekonominė krizė ir jau ima veikti procesai, apie kuriuos jums nepapasakos Taivano bei kitų ES šalių investicijų laukianti Ekonomikos ir inovacijų ar gamtinių dujų terminalo pajėgumus nemokamai visiems norintiems tarpininkams padalinusi Energetikos ministerija.

Vėstanti NT rinka žeria įdomybių ir nelabai linksmų nuotykių nekilnojamojo turto pirkėjams – jiems savo pinigine tenka atsakyti už įvairius verslo ir valdininkų viražus.

Ilgai laukta ir prognozuota nekilnojamojo turto kainų korekcija, panašu, prasidėjo. Ne, ne kritimas ir nevaldomas pikiravimas bedugnėn, o tiesiog lėtas kainų mažėjimas, kuris gali paspartėti, kai žmonės gaus didžiąsias sąskaitas už būsto išlaikymą.

Vyriausybė pateikė energijos taupymo veiksmų planą. Vienas iš punktų – tarnautojai dirbs iš namų penktadieniais ir pirmadieniais, o pastatai tuo metu bus šildomi mažiau nei „normaliomis“ dienomis.

Regionų elitiniuose „Rotary“ ir „Lions“ klubuose dvelkia nerimas, jis stiprės artėjant pavasariui. Brangios dujos ar elektra čia niekuo dėti. Baimė ir nerimas apima ne dėl beprotiškų energetinių resursų kainų.

Lietuvos NT rinką krato keisti reiškiniai. Iš vienos pusės pirkėjai nustojo pirkti super brangius butus, iš kitos, panašu, kad vystytojai reklamai pradėjo masiškai naudoti lietuviškas šou žvaigždes ir influencerius, kad kuo skubiau išparduotų tai, ką dar turi.

Šį kartą nebus dar vieno balso darniame chore „viskas brangs, nes pigti negali“. Nebus ir apklaustų garbių NT pardavėjų, kurie, kaip ir prieš praeitą, taip ir prieš šią krizę draugiškai tikina, kad „būstui pigti priežasčių nėra“. Yra, ir nemažai.

Premjerė Ingrida Šimonytė sugeba ištarti kultinių frazių, kurios ilgam įsirėžia į politinę retoriką. Viena iš jų – pasakymas, kad dėl „Perlo energijos“ problemų kalti patys vartotojai.

Kai girdite skaičių 3000 eurų už kvadratinį metrą, kiek jau kainuoja naujos statybos būstas sostinėje, ir kiek daugiau nei tūkstantį eurų viršijančią vidutinę mėnesio algą, suprantate, kad miesto socialinės problemos atrieda, atidunda.

Lietuva išgyvena absoliutaus klestėjimo laikus – pinigai plūsta upėmis, ir kuo toliau, tuo tos upės sraunesnės. Tiesa, ne į paprastų piliečių kišenes, o iš jų. Būtent eiliniai piliečiai ir finansuoja prekybininkų, monopolininkų, galbūt ir valdininkų aukso amžių.

Bitkoino kaina šiandien sukasi apie 20 tūkstančių JAV dolerių už monetą, kurios nepačiupinėsi ir nepamatysi, turi tik tikėti, kad ji guli kažkur tavo kompiuteryje. Dar neseniai už ją šviežutėliai investuotojai drąsiai mokėjo po 55 tūkst. JAV dolerių. Dažnai mokėdavo iš kredito, nes šioje rinkoje esa...

Turiu keistą pomėgį – kartkartėmis užmetu akį į nekilnojamojo turto skelbimų puslapius. Jausmas dvilypis. Tarsi skaitytum pasiūlymus iš Nyderlandų ar Belgijos, galbūt Niujorko pakraščių, kur pragyvenimo lygis kur kas aukštesnis, ir nesuprastum, kodėl kuklioje Lietuvoje butai tiek kainuoja.

Pirmųjų mėnesių euforija, kai atrodė, kad Rusijos kariuomenė tuoj tuoj sustos, sugrius ir pradės bėgti atgal, baigėsi. Kaip ir sudegintų tankų kolonų vaizdo įrašų srautas bei pranešimai apie milžinišką pagalbą kovojančiai šaliai.

Vasara turi tokią bjaurią savybę – kuo šiltesnis oras, tuo mažiau noro dirbti biure. Norisi atostogų, tik jos brangioje Tėvynėje tapo labai brangios ir kartu jau kelia skausmą viešbučių savininkams.

Šį kartą leisiu sau nekreipti dėmesio į bankų analitikus ir remtis dalykais, išgirstais tiesiai iš rinkos dalyvių. Ne visi jie kalba su pavardėmis, tačiau tada, kai geria vieną iš brangiausių Europoje kavų kokioje nors mikrorajono kebabinėje, prasitaria daugiau nei garbūs politikai.

Prasidėjusi krizė, beprotiškas nuomos kainų augimas, kurį iš dalies nulėmė miesto vadovų veiksmai, nuolatinė Vilniaus mero šypsena sodinant medelius į duobutes centrinėse gatvėse jau duoda rezultatų – eiliniams dirbantiems, Vilniuje praleidusiems dešimtmečius, čia nebelieka vietos.

Darbo rinka dega raudonai – kvalifikacija, darbo sąnaudos ir panašios vertę pagrindžiančios sąvokos iš vadovėlių išmestos į tolimą makulatūros krūvos kampą kartu su pačiais ekonomikos vadovėliais. Paprastai taip nutinka ekonomikos lūžių metu ir tai žada artėjančias permainas.