Arūnas Milašius

Lietuva eina keistu keliu. Iš vienos pusės, godojame, kad būstas sunkiai įperkamas, iš kitos, oriai žvalgomės į stagnuojančią rinką ir pirštu badome į kitas šalis bei svarstome, kad reikėtų pagaliau sukurti ilgalaikę valstybinę būsto politiką.

„Pernai dušas kainavo du eurus, šiemet jau tris“, – pasakoja prie namelio, kuriame nėra jokių patogumų, sutikta moteris. Tačiau nuo čia iki jūros – tik keli šimtai metrų.

Lietuva tapo europietiška, bent kainomis jau pavijome senąsias ES šalis. Gyvenimas irgi tapo vakarietišku – NT nebeįperkamas vidutiniam vadybininkui ar tarnautojui, taksi vairuoja lietuviškai nekalbantys imigrantai.

Įkopėme į labai aukštą kalną, patogiai kritome ant fotelio ir nusprendėme, kad gyvenimas pavyko, nes mums tai priklauso. Tiesa, mėgstame garsiai triukšmauti ir plėšti marškinius nuo krūtinės (atsargiai, nes pagaminti tvariai ir gali greitai suplyšti), kad mums reikia darbo, investicijų ir kitų dalyk...

Lietuva klesti ir galime atsipalaiduoti. Nebereikia kovoti dėl duonos kąsnio ir vis daugiau girdime „man priklauso“. Tik sotus gyvenimas atneša kitą bėdą – gerais laikais išnyksta lyderiai, kurie tiki tuo, ką jie daro, o kiti nori paskui juos sekti. Mums trūksta tik vieno – lyderių, kurie galvotų ne...

Darbo dienos įkarštis. Į madingą kavos išsinešimui ar gėrimui sėdmaišyje vietą įplaukia jaunuolis ir treniruotu mostu užsisako mėgiamą gėrimą. Visa povyza rodo, kad jis čia nuolatinis gyventojas. Žmogus, kuris rado, kur oriai išleisti tėvų pinigus. Į klausimas ką veikia gyvenime, atsako labai konkre...

Nekilnojamojo turto rinkos dalyviai turi naują maldelę: „Viešpatie, padaryk taip, kad Europos centrinis bankas pagaliau sumažintų palūkanas ir į mūsų rinką grįžtų laimė ir superpelningumas“. Deja, liūdna žinia, kad net sumažinus palūkanas tas pasakiškas kainų kilimas ir maržos nebegrįš.

Apie rinkimus kalbėjo kas tik netingi, tačiau pagrindinės kelių aukštai vertintų kandidatų fiasko priežasties taip ir neįvardino – tai elementarus tingumas.

Kaip kadaise sakydavo nepolitkorektiški protėviai, per gerai gyvenat ir karo seniai nebuvo. Tikrai seniai nebuvo, o gyventi siekiame dar geriau ir taip gerai, kad norime tik eurų ir jokių kitokių nepatogumų. Mums nereikia nei pramonės, nei infrastruktūrinių objektų (išskyrus išasfaltuotus daugiabuči...

Užkietėję aplinkosaugininkai dirvos arimą vertina kaip labai taršų derliaus auginimo būdą, tačiau senosios tradicijos taip lengvai nemiršta.

Z karta, kaip kai kurie įsivaizduoja, yra ta, kuri, jei pasivargina paspirtuku atvažiuoti iki biuro, nieko nenori, tik apelsinų, sėdmaišio ir kas mėnesį didėjančios algos. Jei lieka laiko, iš nuobodulio ką nors nudirba. Jie kelia siaubą senos kartos vadovams ne tik tuo, kad į darbo pokalbį atveda ma...

Politikoje, ekonomikoje, kaip ir gyvenime, taip jau priimta, kad tenka skaityti tarp eilučių. Dažnai tai, apie ką trimituojama viešai, būna toli nuo realybės, nes žaisti skaičiais labai patogu ir patrauklu.

Lietuvoje pragyvenimas auga šuoliais, ir tai ne metafora, tačiau gerovės augimas atneša ir dalykų, kurie žudo pačią visuomenę. Dingsta pokyčių alkis. Juk taip patogu trintis kur nors valdiškoje tarnyboje ir nesukti dėl nieko galvos.

Naujai pastatytoje halėje griaudi plojimai – mažos tautos krepšinio komanda ką tik laimėjo Europos čempionatą šviežiai pastatytame sporto objekte. Totali ir viena didžiausių istorijoje pergalių. Už kelių šimtų kilometrų, kitoje Baltijos jūros pusėje, jaunas vyras šluostosi prakaitą – jo kastuvas jau...

Seniai lauktas ir prognozuotas, tik nekviestas svečias ateina. Bent taip rodo statistika. Jo vardas – sunkmetis, tačiau vis dar yra vilties, kad į duris pasibels ne sunkmetis, tik jo sesutė stagnacija. Tai ekonomikos sulėtėjimas, bet ne krizė.

Ukrainietiški grūdai, dėl kurių lenkai planuoja blokuoti ne tik Lenkijos–Ukrainos, bet ir Lietuvos–Lenkijos sieną, mūsų rinkoje buvo. Perdirbėjams jie buvo patrauklūs, ypač skirti pramonei.

Jau kuris laikas lietuviškos politikos pelkėje nerimsta aistros – kas gi mus gins, jei niekingi rusai sieną kirs ne „Land Cruiser“ ir „Porshe“, bet T-34 arba jo analogu. Kas mumis, mažučiais, pasirūpins ir apgins, nušluostys ašarą, priglaus prie krūtinės ir biudžeto? Juk mes vertybė, nes mūsų kalba ...

Liūdna, bet tenka atmerkti akis ir pripažinti, kad tai, ko galėjome pasiekti kartu su Ukraina nepasiekėme. Parama stringa, fronte padėtis komplikuojasi, mes toliau išskėstomis rankomis priimami neaiškius rusakalbius, o vis daugiau šalių ir verslų tiesiog atsisuka ne į vertybes, bet į naudos ar mažes...

Ko mus moko „BaltCap“ ir kitos panašios istorijos? Tiesiog jos parodo mūsų, kaip visuomenės, beviltiškumą, nes nesugebame apginti savo interesų ir pasirūpinti, kad valdžia gerbtų jei ne mus, mokesčių mokėtojus, tai bent jau mūsų pinigus.