Nepūskime krūtinės, kad esame, skaičiuojant vienam gyventojui, vieni iš didžiausių kariaujančios šalies rėmėjų. Lietuva taip pat labai svarbi šalis sankcijų apėjimo žemėlapyje. Niekuo nenusileidžiant didžiosioms valstybėms. Kadaise mėgom kartoti, kad esam tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Juo ir išlikome. Pinigai nekvepia.
Sutapimas, kad JAV ir ES daugiamilijardinė parama kariaujančiai šaliai staiga užstrigo kaip tik Vladimirui Putinui ruošiantis rinkimams ir jis pradėjo skinti pergales fronte? Būtent tada, kai jam būtinai reikia parodyti galią savo šalies žmonėms? Sutapimas protestai dėl grūdų Lenkijoje ir prasidedantis bruzdėjimas dėl to paties pas mus? Tai tik pradžia, nes problemos gilėja, tačiau kol kas nėra net kalbų, kad jas planuotume jei ne spręsti, tai bent jau pripažinti.
„Nors jau ir buvo trylika sankcijų Rusijai paketų, išvada pagrindinė šiuo metu, kad jos neveikia“, – sakė Paulius Kunčinas, „Centenary Policy Institute“ steigėjas bei vadovas.
Pasak jo, akivaizdu, kad šiuo metu Vokietija ir Prancūzija dar yra neapsisprendusios: „Vyrauja dviprasmybė, šiek tiek net abejingumas, kad tai – ne mūsų karas, tai yra karas tarp Rusijos ir Ukrainos, vos ne kažkieno kito problema, nors kai karas prasidėjo, mes deklaravome, kad tai yra Europos karas, koks jis yra iš tikrųjų. Mano nuomone, jei Europa šiame kare nedalyvaus, galiausiai tai sugriaus Europą – tai bus Europos pabaiga“.
„Matant tai, kas dabar vyksta, aš nemanau, kad Rusija sustos. Todėl Europa jau dabar turi veikti vieningai ir šitą karą užbaigti – bet būtent taip, kad Europa turi laimėti. Dabar kas vyksta, mano nuomone, tai yra pasidavimo momentas. Realiai nuotaikos Paryžiuje, Briuselyje, netgi Londone yra tokios, kad ai, susitaikome, susitariame, padarome taip, kaip Putinas nori. Bet jie nesupranta, kad Putinas nesustos. Ne vien Putinas – po jo bus ir kiti“, – pabrėžė P. Kunčinas.
Dabartines nuotaikas Vakarų Europoje jis atvirai įvardina kapituliacinėmis: „Sako, kad taika yra svarbiau už teisybę.
Atiduokime Donbasą, Krymą, padalinkime Ukrainą, duokime, ko Putinas nori, kad tik nekariautume. Kapituliacija, jei taip atvirai. Niekas nenori išeiti iš savo komforto zonos, nori, kad Paryžiuje rusai vaikščiotų į restoranus, nori pasirašyti sutartį bet kokia kaina – kokią Putinas atsiųs sutartį, tokią jie ir pasirašys, tokios dabar nuotaikos“.
Ką šiame fronte darome mes? Tarkime, kad rusų propaganda ir tai, jog mūsų lyderių atžalos ne kariuomenėje Lietuvoje, o studijuoja tolimose šalyse.
Kalbėkime apie paprastus ir apčiuopiamus dalykus. Kiek visuomenė pasirengusi karui. Tos pačios priedangos, apie kurias kalbama porą metų – kur jos? Kas nors nuveikta šioje srityje? Masiniai civilinės saugos mokymai? Ne, čia ne apie influencerių pasirodymus feisbuke su ginklais.
Tai puiku ir skatina patriotizmą. Čia apie valstybę ir aiškią valstybės politiką. Ne deklaracijas, kad po kažkiek metų išleidę milijardus turėsime vieną kitą tanką, net nesvarstant, ar tikrai keliolika tankų sustabdys rusų ordas. O gal reikia kitos gynybinės koncepcijos? Priminsiu, karas jau vyksta dvejus metus. Kol kas jausmas toks, kad svarbiausia užduotis – pasirašyti milijardines pirkimo sutartis prieš baigiantis kadencijai. Pasekmės ne tokios ir svarbios. Išgyvenom Taivaną, išgyvensim ir šitą lėšų įsisavinimą. Gynyba šiandien šventa karvė. Uždavinėti klausimus nepatriotiška.
Grįžkime prie žemiškesnių dalykų. Ukrainos, kur gamybos savikaina nesulyginama su Europos vien dėl išteklių kainos, produkcija spaudžia ES ir tuo pačiu mūsų ūkininkus. Lenkai jau verčia nuo bėgių sąstatus su javais ir blokuoja kelius. Grūdų supirkimo kainos kelia šoką ir mūsiškiams.
Mes kol kas didvyriškai tylim ir vaizduojam, kad problemos nėra. Pavyzdžiui, latviai, kiaušinių augintojai, jau kreipėsi į ES. Apie lietuvių reakciją negirdėti. Savi kiaušiniai toli nuo kūno. Kaip ir pratylima problema dėl grūdų. Pigūs grūdai kenkia ūkininkams, tačiau tai didelė laimė gyvulininkystės sektoriui ir perdirbėjams bei prekybininkams, nes produktų savikaina spėriai mažėja, o kainoms lentynose tai neturi jokios reikšmės. Verslas yra verslas, kaip sakoma.
Problemą savo feisbuko paskyroje aiškiai įvardino vienas iš ūkininkų protestų organizatorių Mindaugas Puidokas:
„Ūkininkai ne prieš grūdų tranzitą per Lietuvą. Jei padedam Ukrainai su grūdų tranzitu, tai ir turi likti pagalba tranzitui, o ne supirkėjų ar perpardavinėtojų pasipinigavimu ukrainiečių nelaimės sąskaita. Tranzitas irgi turi turėti savo taisykles.
Žemdirbiai nuogąstauja, kad rusiški ar ukrainietiški grūdai galimai patampa lietuviškais. Žinant, kad iki šiol lietuviški grūdai pasaulinėse rinkose pasižymėjo aukšta kokybe, kyla grėsmė, kad galimas toks grūdų maišymas gali daryti reputacinę žalą ir kenkti lietuviškiems eksporto keliams. Grūdai užauginti žemesniais standartais yra ir žemesnės savikainos. Jie negali būti naudojami Lietuvos rinkoje maistui, pašarams ar techninėms reikmėms.“
Valdžios atsakymai paprastai vienareikšmiški: „problemos nėra“. Ar tikrai? Kodėl lenkai jau blokuoja kelius ir prasidėjo rimtas konfliktas pačios ES viduje, o pas mus olimpinė ramybė?
Ar vėl einame tuo pačiu keliu, kai viena ranka aukojam „Radarom“, kita pildom kreivus „eksporto į Kazachstaną“ dokumentus, nors puikiai žinom, kad tie milijonai į sąskaitas atkeliaus iš Maskvos.
Spręsime sektorių, kurie jau dabar braška, problemas, ar, kai įmonės pradės bankrutuoti, vaizduosime nustebusius?
Kaip ir daugelyje dalykų, pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Susitvarkykim savo kieme, tada ir kitiems galėsim daugiau padėti.
Autorius feisbuke.
