Tokiu būdu viltasi progreso sprendžiant globalias problemas: augančią Irano ir Šiaurės Korėjos grėsmę, būtinybę riboti branduolinės ginkluotės plitimą, skatinti politinį stabilumą Afganistane.
Ši kryptis, gerokai pakeitusi ankstesnio prezidento George‘o W. Busho politiką, sukėlė nerimą amerikiečių sąjungininkams Europoje. Baimintasi, kad Vašingtonas, siekdamas pagerinti santykius su Kremliumi, nusigręš nuo tradicinių draugų, ypač Vidurio ir Rytų Europoje. Juo labiau, kad „perkrovimą“ papildė ir kita Obamos strategija – augančių Azijos rinkų prioritetizavimas pažymint, jog ten, o ne Europoje slypi pagrindiniai JAV interesai. Natūralu – Europai teko mažesnis dėmesys.
Galutiniu smūgiu „perkrovimo“ strategijai tapo Rusijos įvykdyta Krymo aneksija ir agresija Rytų Ukrainoje. Rusijos ir JAV nuomonių skirtumai dėl Ukrainos pasiekė tokį diplomatinį bei politinį lygmenį, jog buvo pavadinti Naujuoju Šaltuoju karu. Tuo pačiu Obama patyrė dvigubą smūgį: ištikimieji sąjungininkai Vidurio ir Rytų Europoje buvo nepatenkinti bandymais suartėti su Rusija, o pats Kremlius spjovė į amerikiečių ištiestą ranką.
Putinas pakeitė Obamą. Rusijos vadovas tapo bene ryškiausiu, nors ir ne vieninteliu,ženklu, parodžiusiu, kad realybė yra gerokai niūresnė, nei vylėsi JAV lyderis. „Huliganai“, tik pajautę atleistas vadeles, iškart sieks tuo pasinaudoti, pamiršdami bet kokius bendradarbiavimo postulatus. Obamos retorika Rusijos atžvilgiu netruko pasikeisti:nuo bandymo lipšniai suartėti pereita prie teiginių, kad Rusija „tėra regioninė, o ne globali galia, kuri dėl savo silpnumo grasina artimiausiems kaimynams“.
Geriausiai tą atspindi paties Obamos žodžiai, ištarti 2014 metais JAV karo akademijoje Vest Pointe: „Pakartosiu principą, kuriuo vadovavausi nuo pat savo kadencijos pradžios: JAV panaudos karinę jėgą, jei to prireiks – ir vienašališku sprendimu – tada, kai to reikalaus mūsų kertiniai interesai; kai kils pavojus mūsų žmonėms bei gyvenimo būdui; kai išaugs grėsmė mūsų sąjungininkams.“
Tad šioje vietoje susiduriame su paradoksu. Viena vertus, tenka pripažinti, kad JAV globali lyderystė Obamos valdymo metais susvyravo: prezidento strategija vengti ryžtingų sprendimų sąlygojo amerikiečių pozicijų susvyravimą. Be to, bandymai suartėti su Rusija sukėlė pagrįstą nerimą sąjungininkams. Tačiau tuo pat metu nėra kito JAV lyderio, kuris praktikoje Vidurio ir Rytų Europai būtų davęs tiek daug, kiek Obama. Ukrainos krizės kontekste NATO, kurios tris ketvirtadalius pajėgumo sudaro amerikiečiai, arčiausiai Rusijos esančioje Europos dalyje įsteigė Aljanso vadavietes, dislokavo rotacines pajėgas bei karinę techniką, prisidėjo prie oro policijos misijos pratęsimo. Tam, kad atgrasytų Rusijos agresiją. Nors Lietuva NATO nare tapo dar 2004 metais, kartu su kitomis Baltijos šalimis ji, dėl sudėtingos geopolitinės aplinkos, išliko iš esmės atskirta nuo sąjungininkų pajėgų, todėl šie praktiniai sprendimai buvo kertiniai. Be to, JAV atliko reikšmingą vaidmenį išlaikydama iniciatyvą sankcijų Rusijai atžvilgiu, o tuo pačiu – skatindama Europą neatsilikti.
Sulaukęs rusų atkirčio Obama prarado bet kokias iliuzijas. Kritikuojamas dėl JAV lyderystės silpnėjimo, jis akcentavo tradicinių sąjungininkų stiprinimą – tai buvo vienintelis jo atsakas užsienio politikos Vanagams, kurie sakė, kad Obama silpnas. Kritikuojamas dėl Europai nepalankių prioritetų, jis buvo tas, kuris paneigė Kremliaus mėgstamus stereotipus, esą NATO kadaise pasižadėjo neplėsti karinių pajėgumų Rytų Europoje. Baramas dėl pernelyg menkos paramos Ukrainai, jis nubrėžė naują „raudonąją liniją“ – galbūt naujų draugų priimti nebus skubama, bet senųjų paliesti Rusija neturės teisės. Ir Lietuva šiuo atveju atsiduria gerojoje Kremliaus bandomos nuleisti naujos geležinės uždangos pusėje.
Obamos užsienio politika patyrė daugiau pralaimėjimų, nei pergalių, bet kitąmet Varšuvoje vyksiantis NATO Viršūnių susitikimas, kuriame Rytų Europa prašys dar didesnių saugumo garantijų, turi potencialą tapti istoriniu. Obama puikiai supranta, jog palikdamas bent menkiausią abejonę dėl sąjungininkų, jis galutinai diskredituos užsienio politiką ir prieš pat antrosios kadencijos pabaigą atvers papildomą langą kritikai. Obama sieks būti tuo, kuris neleis kvestionuoti JAV įsipareigojimų ginti NATO partnerius – tai bus vienintelis tvirtas prezidento atsakymas skeptikams, teigiantiems, jog amerikiečiai prarado ryžtą.O kartu –asmeniškai malonus atkirtis ištiestos rankos nepaspaudusiam Putinui.
Komentaras skambėjo per LRT radiją.