Panašu, kad Recepas Tayyipas Erdoganas šią informaciją praleido pro ausis. Stiprindamas paramą Azerbaidžanui, kuris bando susigrąžinti žemes, prarastas armėnų pajėgoms 1994 m., Turkijos prezidentas stato ant kortos savo santykius su Rusija.
Valdinga R. T. Erdogano pozicija sulaukia plataus palaikymo tėvynėje ir galbūt išjudins beviltišką padėtį Kaukaze, trunkančią jau beveik 30 metų. Ji taip pat galėtų laimėti jam balsą susitarime. Tačiau jei jis persistengs, kyla pavojus sulaukti atkirčio iš rusų karinės galios, galinčios pakenkti Turkijos interesams net keliuose frontuose.
V. Putinas jau seniai reikalauja naujos daugiapolinės pasaulio tvarkos, kurioje regioninės galios siektų savo interesų netrukdomos JAV kišimosi, tačiau omenyje jis turėjo ne visai tai.
„Erdoganas tikrai bando Putino kantrybę, – teigia Aleksandras Dynkinas, Rusijos mokslų akademijos Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto prezidentas, kuris taip pat konsultuoja Kremlių. – Jis nervina Putiną vis labiau ir labiau.“
Jų santykiai buvo įtempti dar prieš rugsėjo 27 d. prasidėjusius mūšius aplink Kalnų Karabachą, nepaisant Vakarų įsivaizdavimo, kad Turkija atstūmė JAV ir kitas Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos sąjungininkes tam, kad susidėtų su Maskva.
Rusijos ir Turkijos karo patarėjai, samdiniai ir kariškiai jau anksčiau reiškėsi priešingose dviejų didelių konfliktų – Sirijos ir Libijos – pusėse. Dabar Maskvoje didėja susirūpinimas, kad Kaukaze, kadaise priklausiusiame sovietams, gali būti peržengta riba, nes teigiama, kad Azerbaidžanui į pagalbą Turkija pasiuntė Sirijos kovotojus.
Ginčų, kuriuos turi spręsti ir tvarkyti abu lyderiai, skaičius tik auga. Rusija mano, kad Turkija taiko spaudimą jos gamtinių dujų milžinui „Gazprom PJSC“. Turkija liepos mėnesį importavo 28 proc. mažiau rusiškų dujų nei prieš metus, o importas iš Azerbaidžano padidėjo 22 proc. Be to, Turkija netrukus atidarys naują dujotiekį, kuris leis Azerbaidžano dujoms tiesiogiai konkuruoti su „Gazprom“ dėl rinkos dalies Europoje.
Spalio 1 d. kalbėdamas Turkijos parlamente R. T. Erdoganas pasmerkė kaip nepriimtiną V. Putino raginimą nedelsiant skelbti paliaubas Azerbaidžane: šį raginimą Rusijos lyderis paskelbė jungtiniame pareiškime kartu su JAV prezidentu Donaldu Trumpu ir Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu.
Prancūzija, Rusija ir JAV kartu pirmininkauja Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos vadinamajai Minsko grupei, kurios tikslas – išspręsti Kalnų Karabacho ginčą.
Savo kalboje R. T. Erdoganas teigė, kad Minsko grupė nebetarnauja numatytam tikslui. Jis taip pat susiejo pastarąjį Kalnų Karabacho mūšių atsinaujinimą su Rusija, tvirtindamas, kad tai yra platesnės krizės, prasidėjusios nuo Krymo okupacijos, dalis. Rusijos pajėgos aneksavo Krymą 2014 m., prasidėjus konfliktui Rytų Ukrainoje, kuris ten dar vis tebesitęsia.
Šeštadienį Armėnijos ir Azerbaidžano lyderiai pranešė, kad svarstys galimas paliaubas, tačiau tik tokiomis sąlygomis, kurios vargu ar patiks priešininkui.
Daugiausia etninis armėnų anklavas ir septyni rajonai aplink jį Jungtinių Tautų yra pripažįstami okupuotomis teritorijomis, kurios, pasak Jungtinėje Karalystėje gyvenančio Kaukazo specialisto Thomaso De Waalo, užima 13,6 proc. Azerbaidžano žemės.
Tuo tarpu Rusija ir Prancūzija teigia, kad Turkija pasiuntė Sirijos kovotojus kautis už Azerbaidžaną, o toks žingsnis gali įvesti papildomą islamistinį elementą konflikte, kuriame musulmonai azerai kovoja prieš krikščionis armėnus. Turkija ir Azerbaidžanas kaltinimą paneigė.
Didžiojoje Britanijoje įsikūrusi grupė „Syrian Observatory for Human Rights“, stebinti žuvusiųjų skaičių Sirijos kare, šeštadienį pranešė, kad per praėjusias 48 valandas mūšiuose aplink Kalnų Karabachą buvo nužudyti 36 Sirijos kovotojai, ir dabar bendras jų skaičius siekia 64. Grupė teigia, kad Turkija į Azerbaidžaną jau pasiuntė 1200 Sirijos kovotojų, daugiausia etninių turkmėnų.
„Jei bus įrodytas tiesioginis Turkijos karių ar kovotojų iš Sirijos dalyvavimas, bus pasiekta riba, –sakė A. Dynkinas. – Tai nėra tas daugiapoliškumas, kurio norėjo Putinas.“
Turkija Kalnų Karabacho konflikte nuo seno remia tiurkiškai kalbantį Azerbaidžaną, tačiau aktyvus R. T. Erdogano kišimasis šį kartą yra beprecedentis. Užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu pareiškė, kad jo šalis padarys dar daugiau, jei tik Azerbaidžanas paprašys. Plataus masto bendros Turkijos ir Azerbaidžano karinės pratybos pasibaigė tik rugpjūtį.
Rusija taip pat nestovi nuošalyje. Ji pasirašė saugumo susitarimą su Armėnija ir pardavinėja ginklus abiem pusėms. Kremlius nuo rugsėjo 27 d. paviešino mažiausiai du V. Putino ir Armėnijos ministro pirmininko Nikolo Pašiniano pokalbius, tačiau nė vieno su R. T. Erdoganu ar Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu.
Pasak vieno aukšto rango pareigūno iš Ankaros, Turkija esą toli gražu neišduoda NATO dėl Maskvos, bet mato save vienui vieną bandančią atsilaikyti prieš Rusijos spaudimą regione.
Vakarai laikosi kiek kitokios nuomonės. Nors Turkijos lyderiai niekada nepuoselėjo iliuzijų apie savo iš esmės prekybinius santykius su Rusija, jie paliko savo šalį pažeidžiamą, atstumdami NATO sąjungininkus, kurie būtų galėję suteikti atramą, teigia Briuselyje įsikūrusios ekspertų grupės „Carnegie Europe“ atstovas Sinanas Ulgenas.
R. T. Erdogano tikslas Azerbaidžane – marginalizuoti Minsko grupę ir prasibrauti prie naujo derybų stalo, kur, pasak S. Ulgeno, jis tikisi išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą.
Panašią svertų kūrimo strategiją R. T. Erdoganas su šiokia tokia sėkme jau panaudojo Libijoje, Sirijoje ir Viduržemio jūros rytuose. Bet tai taip pat reiškia tam tikrą riziką, nes V. Putinas gali smogti Turkijai bet kuriame iš šių frontų, jei įvykiai susiklostytų ne taip, kaip jis tikisi ir yra linkęs priimti.
„Turkija yra kur kas pavojingesnėje padėtyje, nei galėtų būti, nes buvo pakirstas abipusis pasitikėjimas tradiciniuose jos aljansuose“, – teigia S. Ulgenas. Prie to prisidėjo ir R. T. Erdogano sprendimas įsigyti rusiškas oro gynybos sistemas „S-400“.
Rusijos problema ta, kad skirtingai nei kituose vadinamuosiuose „įšaldytuose“ konfliktuose buvusioje sovietinėje erdvėje, ji neturi įvedusi savo kariuomenės, kuri galėtų kontroliuoti padėtį ir – skirtingai nei Turkija – bando palaikyti santykius su abiem pusėmis, teigia Th. De Waalas, knygos apie Kalnų Karabachą „Juodasis sodas“ autorius.
„Kol tvyro pusiausvyra, tol jie turi svertą, tačiau negali sau leisti rinktis, kurią pusę palaikyti, – sako jis. – Tai visada atrodė kaip pralaiminti strategija, ir panašu, kad dabar ji nebepasiteisina.“
Rusija taip pat gali norėti duoti Armėnijos reformistinei vyriausybei pamoką, kad „antirusiška politika gali privesti prie visiško paramos nutraukimo“, sako Maskvoje įsikūręs analitikas Arkadijus Dubnovas.
N. Pašinianas 2018 m. pakeitė ankstesnius Kremliui palankius lyderius.
„Šiuo metu šie du dideli meškinai bando žymėti savo teritoriją, tačiau Erdoganas turėtų būti atsargus, kad neperžengtų ribų, – teigia A. Dubnovas. – Jo valstybė yra pagrindinė regiono galia, tačiau jis neturi pamiršti, kad Rusija save laiko dominuojančia žaidėja.“
