Nepraėjus nė metams nuo prašymo stoti į Aljansą, Suomija su Švedija, kurios dešimtmečius tik flirtavo su narystės NATO idėja, dabar jau pratinasi prie kolektyvinės gynybos realcijų ir pasikeitusios strateginės padėties.
Ir nors Švedijos narystei dar trūksta dviejų šalių – Vengrijos ir Turkijos ratifikavimo, neabejojama, kad galiausiai ir švedai gales džiaugtis taip pat, kaip ir suomiai.
Pastarųjų valstybė šią savaitę tapo NATO nare, o tai reiškia tiek saugumo garantijas suomiams, įskaitant branduolinį Aljanso skėtį, tiek svarų pačios Suomijos indėlį stiprinant NATO pajėgumus, ypač Baltijos jūros regione.
Ir nors dar pernai pavasarį buvo aišku, kad prieš NATO plėtrą nuolat pasisakantis Kremlius padarė strateginę klaidą, nes būtent suomių narystė Rusijai gali tapti lemtingu apsiskaičiavimu, iki šiol, regis, vis dar nėra suvoktos, įvertintos visos pasekmės, o pasimetimas Maskvoje išduoda, jog strateginių pokyčių akivaizdoje rusams būtina ne tik keisti planus, bet ir savo retoriką, kurioje akivaizdūs melai dabar tiesiog bado akis.
Iš kur ta Kremliaus ramybė?
Tai, kad Suomija svarsto prisijungti prie NATO, pastaruosius dešimtmečius nebuvo jokia paslaptis, tačiau iki 2022-ųjų vasario 24-osios narystei Aljanse nebuvo pakankamos paramos nei suomių visuomenėje, nei parlamente. Karas Ukrainoje viską pakeitė žaibiškai.
„Suomiai ne tik kalbėjo apie narystę, bet ir tokiai opcijai ruošėsi, bet tos opcijos nenorėjo rinktis radikaliai nepasikeitus saugumo aplinkai. Krymas 2014 m. nebuvo tas radikalus pokytis.
Bet atviras karas Ukrainoje pademonstravo, kad nepaisant visų regioninio bendradarbiavimo susitarimų, jei tave užpuola branduolinė valstybė, kuri grasina branduoliniu ginklu ir jei nėra kolektyvinio saugumo garantijų, tai ta šalis lieka viena prieš agresorių.
Ir tas supratimas įvyko per naktį, todėl prasidėjo greiti žingsniai pradėti prisijungimo procesą. Taigi, branduolinis veiksnys suvaidino labai didelį vaidmenį“, – laidoje „Delfi tema“ pažymėjo Tarptautinio gynybos ir saugumo centro Taline tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius.
Po to, kai Suomijos prezidentas Sauli Niinisto oficialiai paprašė jo šalį priimti į NATO, jis paaiškino tokį šalies sprendimą ir Rusijos prezidentui skambučiu. Vladimiras Putina sir jo rami reakciją suomį tada nustebino.
„Tiesą sakant, nustebau, kad jis taip ramiai priėmė šią žinią... “, – dar gegužę teigė Suomijos prezidentas. Išties, V. Putino užduotas tonas nekelti triukšo dėl suomių narystės Aljanse išsilaikė iki pat šios savaitės – suglaudę ausytes suomių nekritikavo nei aršūs Rusijos propagandistai, nei aukšti šalies politikai, netgi grasinimais įpratęs švaistytis buvęs Rusijos prezidneto kėdės šildytojas Dmitrijus Medvedevas.
Kremlius lakoniškais įspėjimais ir grasinimais apsiribojo tik šią savaitę, Suomijai jau tapus Aljanso nare, kai buvo išplatintos standartinės žinutės apie „atsaką“ – tariamą karinių pajėgų stiprinimą pasienyje su Suomija, kitus atitinkamus sprendimus.
Bet palyginus su tuo, ką iš Rusijos pusės patyrė Lietuva ir kitos Baltijos šalys kelyje į NATO, o juo labiau Ukraina, kuri teturi vien tik siekius ei svajones prisijungti prie Aljanso, reakcija į suomių narystę iš Kremliaus galėjo pasirodyti išties gluminančiai rami.
Viena vertus, anot T. Jermalavičiaus, tai rodo tikrąjį Kremliaus veidą, ketinimus bei grėsmės suvokimą: oficialiai Kremlius tiesiog trykšta tulžimi ir putoja dėl tariamos grėsmės, kurią esą kelia NATO plėtra į rytus. Bet kai NATO siena su Rusija realiai pailgėja 1340 km, viskas, ko sulaukiama iš Rusijos, tai tik silpnas oro virpinimas. Kodėl?
„Manau, giluminė priežastis yra ta, kad Rusija Aljanso nelaikė rimta grėsme, nemanė, kad iš NATO bus puolamieji veiksmai. Rusai ją matė tik kaip organizaciją, kuri apriboja jų veikimo laisvę“, – teigė T. Jermalavičius. Jo manymu dėl NATO V. Putinas tegali „ pamaigyti mygtukus, kad visiems būtų karšta“, tačiau retorika ir realus grėsmių suvokimas skiriasi, o NATO, kaip išorinė grėsmė nėra naudojamas kaip telkiantis elementas Kremliaus propagandoje.
„Kremlius nevertina grėsmės iš NATO, tik jos silpnąsias vietas, kuriomis galima pasinaudoti. Pavyzdžiui, Baltijos šalys, kurios gali traukti dėmesį kaip agresijos objektas. Ir į tai, kas vyksta čia ar Lenkijoje reaguojama skaudžiau, nei į tai, kas vyksta Suomijoje, į kurią nei ketinama veržtis, vertinant istorines pamokas, nei rimtai vertinami suomių ketinimai veržtis“, – antrino Rytų Europos studijų centro Tyrimų programos vadovas Tomas Janeliūnas.
Kita vertus, ekspertai pripažino, jog Kremlius negali nevertinti besikeičiančios strateginės pusiausvyros. Be to, kad suomiai savo pajėgumais gali išties kelti grėsmę Rusijos strateginiams pajėgumams – Severomorksui, Murmanskui, kur dislokuoti strateginiai povandeniniai laivai, o juos dabar gali lengvai stebėti ir, prireikus, greitai sunaikinti NATO pajėgos Suomijoje, įskaitant pačių suomių pajėgumus, dar kyla ir reali grėsmė rusų pajėgumams Baltijos jūroje.
Anot T. Janeliūno, ne vienerius metus būtent Rusija čia jautėsi taip, tarsi būtų šeimininkė ir Baltijos jūra būtų rusų ežeras, kuriame gali siautėti rusų karo laivai, o virš jūros – orlaiviai. Po to, kai suomių keliu žengs švedai, didžioji dalis teritorijos Baltijos jūroje ir virš jos bus padengta Aljanso pajėgų. Neatsitiktinai jau dabar kalbama apie tai, kad Baltijos jūra gali tapti NATO ežeru.
„Realaus karo atveju pagrindinis tikslas būtų blokuoti priešininkų galimybes manevruoti atviruose vandenyse ar svarbiuose sąsiauriuose. Todėl Rusijos veiksmų perplanavimas vyksta, atsižvelgiat į tai, kad suomiai ir švedai gali pridaryt nuostolių“, – pažymėjo T. Janeliūnas.
„Vienas svarbus niuansas: Suomijos ir Švedijos narystė NATO padeda kurti regiono vientisą strateginę erdvę, kur nebūtų neaiškumų, ar galime keistis informacija, naudotis oro erdve ar ne. Ir NATO vyriausiajam pajėgų vadui (SACEUR) tai palengvina planavimą, operacijų vykdymą.
Kitas niuansas – Rusijai tai sukels dilemų, nes reikės spręsti, kur sutelkti pajėgas: ar ginti Sankt Peterburgą, ar Kolos pusiasalį, ar koncentruoti dėmesį į Suvalkų koridoriumi, ar Karaliaučiaus kryptimi. Tai sukurs daugiau dilemų, nei Rusija jų turėjo, todėl teks persiplanuoti tiek puolimo tiek gynybos prasme“, – antrino T. Jermalavičius.
Galinga, bet ne supervalstybė
Tiesa, jis įspėjo nepervertinti suomių galimybių ir manyti, kad prie NATO prisijungė supervalstybė. Taip, suomių dedamieji yra svarbūs: Suomija turi stiprias karines oro pajėgas, kurias artimiausioje ateityje ypač sustiprins 5-os artos naikintuvai F-35, jūrinėje ir pakrančių gynybos srityje suomiai stiprina rusus bauginančius priešlaivinius pajėgumus, t.y. kartu su Estija vysto priešlaivinių raketų pajėgumus, kurie gali uždaryti kelią rusų karo laivams išplaukti iš Suomijos įlankos.
Panašų projektą suomiai su estais bandė vystyti tarpukariu, tačiau tada nebuvo kolektyvinio saugumo organizacijos nariai.
Be to, šią savaitę paskelbtas Suomijos sprendimas už 300 mln. eurų įsigyti Izraelietišką oro gynybos sistemą „David's Sling“, kurios šūvio nuotolis siekia iki 300 km, o sistema pajėgi numušinėti ir rusų balistines raketas „Iskander“, anot T. Jermalavičiaus, turėtų irgi ženkliai sustiprinti suomių pajėgumus, nors jau dabar suomių jutiklių tinklas yra ypač pažangus – suomiai puikiai mato ir supranta jūrinę erdvę pašonėje.
„Bet suomiai patys pripažįsta, jog yra šiokių tokių sunkumų modernizuojant sausumos pajėgas, kurios yra savotiškas trečiasis brolis dėl finansų: jos turi tik dvi sunkiąsias mechanizuotąsias brigadas, 80 proc. mobilizuojamų vienetų tėra lengvi teritorinės gynybos daliniai.
Ir jei kyla klausimas, ką suomiai gali atsiųsti į Lietuvą karo atveju, tai turbūt atsakymas būtų „nelabai daug“, – pripažino T. Jermalavičius, pabrėžęs, kad prie savo šalies gynybos susikoncentravusiems suomiams perprasti kolektyvinės gynybos principus, formuojant ekspedicinius pajėgumus, ypač sunkiosios technikos, logistikos.
O karo atveju suomiams atsiranda ir papildomų pažeidžiamumų. Pavyzdžiui, demilitarizuotos Alandų salos gali kelti didelių pagundų rusams, kurie, jei tik pavyktų užgrobti, čia galėtų įkurdinti priešlaivinius ir priešraketinius pajėgumus.
„Alandų salų apginamumuo klausimas būtų vienas galvosopių, tai reikia žiūrėti, kad NATO ežeras būtų paremtas ne vien metafora, bet ir gerais planais, situacijos suvokimu, realaus paveikslo matymu“, – priminė T. Jermalavičius.
Ne vienerius metus su panašiais pažeidžiamumais susiduria ir Švedija, kuriai priklausanti Gotalndo sala dar vadinama nepaskandinamu lėktuvnešiu, tačiau jos užgrobimas sukeltų didelių problemų visoms regiono valstybėms, todėl Švedija jau kelerius metus nuosekliai stiprin pajėgumus Gotalnde ir rengia ambicingas pratybas, pavyzdžiui „Aurora“.
Senas planas spausti JAV ir Europą
Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kol kas Rusija naudoja asimetrinį atsaką, ypač kalbant apie planus dislokuoti branduolinius ginklus Baltarusijoje.
Tai gali būti susiję tiek su baimėmis, kad Aliaksandras Lukašenka ir jo režimas išties nėra tokie stabilūs, reikia išlaikyti jį savo orbitoje, o ir konvencinių priemonių nėra tiek daug, kad būtų atgrasomasis efektas, vis dėl to branduoliniai ginklai nėra ta tema, kurią gali ignoruoti NATO.
Ir nors, anot T. Janeliūno, toks techniškai įmanomas variantas pernelyg nekeičia strateginio planavimo, daugiau yra psichologinio karo elementas, nes nebelikus konvencinių priemonių tik tokia ir belieka, esama ir kitų priežasčių, pavyzdžiui, provokacinių.
T. Jermalavičius priminė, kad Rusija pastarąjį dešimtmetį kryptingai eskalavo JAV branduolinių ginklų Europoje klausimą. Ir nors šie ginklai – konkrečiai branduolinės bombos B-61, dislokuotos Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Italijoje ir vis dar, tikėtina, Turkijoje yra NATO branduolinio atgrasymo dalis, Kremlius tai vertina tik kaip amerikiečių pajėgumą.
Vis dėlto šis pajėgumas yra ne šiaip visos NATO dalis, bet ir konkrečiai susietas su branduolinio dalijimosi programa, kurios dalyvės yra minėtos šalys – jų naikintuvai, pilotai ir kiti įgulų nariai ruošiasi branduolinėms misijoms, t.y. B-61 panaudojimui karo atveju.
Ir nors vokiečių, olandų, belgų ir italų pilotai panaudoti branduolinius ginklus gali tik teoriškai – tai yra daugiau atgrasymo priemonė, o ir jos aktyvavimas įmanomas tik leidus JAV prezidentui, pati programa, kitaip, nei aptakus Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimas dalijantis branduoliniu ginklu, nėra teorinė.
Būtent todėl Lenkija jau nebeslepia ketinimų tapti šio prestižinio klubo nare, o jau ne vienerius metus netgi dalyvauja klubo rengiamose pratybose „Steadfast Noon“.
Tad Rusijos branduolinis flirtas su Baltarusija gali būti provokacija, skirta išprovokuoti Lenkiją greičiau, aktyviau, o kartu ir agresyviau siekti branduolinių ginklų, kas, tikėtina, sulauktų prieštaringų reakcijų Aljanso viduje, mat ne visos šalys palankiai žiūrį į šį pajėgumą. Ir bet kokie vidiniai ginčai veda prie įvairiausių skilimų, ką nuolat siekia įgyvendinti Rusija, pati stiprinanti branduolinius pajėgumus Aljanso pašonėje.
„Tai būtent ir yra esminis politinis niuansas, nes branduolinis dalijimasis platesniuose sluoksniuose, ypač kai kurios Europos valstybėse nėra labai populiarus.
Mes pernai atlikome tyrimą, kurio metu paaiškėjo, kaip Rusijos propaganda dešimtmetį taikėsi į NATO branduolinės politikos legitimumą, patikimumą, gąsdinant, kad esą nesaugu Vokietijoje, Nyderlanduose ir kitur, o pagrindinis siekis buvo, kad JAV išgabentų branduolinį ginklą iš Europos.
Tai rodo, koks svarbus atgrasymo elementas yra NATO branduolinė politika ir kaip Rusija nori jį eliminuoti, netgi paradoksaliai aiškindama, kad ši politika prieštarauja tarptautiniams įsipareigojimas, o jau dabar kalba, kad jei jums negalima, tai ir mes padarysime – bando kaitinti temperatūrą, kad branduolinio nusiginklavimo šalininkai spaustų vyriausybes, kad deeskaluotume, galvotume apie JAV branduolinių garantijų ir buvimo Europoje sustabdymą“, – įspėjo T. Jermalavičius.
