Jau ne vienus metus pusiau juokais, pusiau rimtai mėgstama pažymėti, kad nėra geresnio narystės NATO, o ir viso Aljanso prasmės reklamuotojo, nei Vladimiras Putinas. Rusijos agresija prieš kaimynes – nuo istorinėje sąmonėje dar neišnykusių XX a. karų iki 2008-ųjų karo prieš Sakartvelą, 2014-ųjų agresijos prieš Ukrainą, kas šiemet išvirto į atvirą karą suvienijom sustiprino Aljansą, dar kartą įrodė šios organizacijos svarbą, palaidojo kalbas apie „NATO smegenų mirtį“.
Ir, regis, gali nutikti tai, kas nebuvo įsivaizduojama viso Šaltojo karo metais: Švedija ir Suomija ketina jau vasarą stoti į NATO. Tai pirmadienį pranešė britų laikraštis „The Times“, remdamasis šaltiniais.
Pasak jų, Rusija padarė „didžiulę strateginę klaidą“, nes Suomija ir Švedija atrodo pasirengusios prisijungti prie NATO jau vasarą. Kaip pažymi leidinys, Suomija pateiks paraišką dėl stojimo į Aljansą birželio mėnesį, o po jos šį žingsnį žengs ir Švedija. Anot šaltinių, Švedijos ir Suomijos vyriausybės kartu dirba, kad pasiektų konsensusą savo šalyse stojimo į NATO klausimu, bet galutinį sprendimą kiekviena valstybė priims savarankiškai.
Ir nors Švedijoje dar netrūksta dvejonių, būtent Suomijos, kuri turi 1340 km sieną su Rusija ir nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos liko neprisijungusi prie karinio aljanso, sprendimas yra ypač svarbus. Suomijos premjerė Sanna Marin patvirtino, jog sprendimas dėl tikėtinos narystės NATO, greičiausiai, bus priimtas iki birželio pabaigos.
„Diskutuosime labai atsargiai, bet netruksime ilgiau nei privalome“, – spaudos konferencijoje teigė socialdemokratų lyderė. „Manau, kad pabaigsime diskusiją iki vidurvasario“, – pridūrė ji. Tačiau iš tikrųjų tai jau nebėra diskusijų klausimais – visos pagrindinės Suomijos partijos, netgi Finliandizaciją anksčiau palaikiusios opozicinės dabar pritaria narystei NATO, dauguma parlamentarų taip pat pasisako už prisijungimą prie Aljanso, tam rekordiškai didelis ir NATO šalininkų skaičius – apklausos rodo 62 proc. NATO rėmėjų. Tokie skaičiai, beje, buvo ir Lietuvoje prieš įstojant į NATO.
Bet pačios detalės, kurios dabar šlifuojamos derybose po „diskusijų“ priedanga yra ne mažiau svarbios – tiek Suomijai, tiek regiono valstybėms, ypač Baltijos šalims, tiek visai NATO, o ir Rusijai.
Norėjo mažiau NATO, gavo daugiau
Pastaroji šalis neatsitiktinai dabar įvardijama, kaip padariusi didžiulę strateginę klaidą. Regis, taip būtų kalbama vien apie pačią Suomijos narystę NATO savaime – jei Kremlius dar prieš karą Ukrainoje pernai gruodį paviešino savo ultimatumus, kuriuose įvardijamas siekis atitraukti NATO karinę infrastruktūrą iki 1997-ųjų sienų, tai dabar viskas klostosi priešingai.
NATO ne tik sustiprino ir toliau žada stiprinti savo karinę infrastruktūrą tose šalyse, kurios buvo priimtos po 1997-ųjų – ypač Lenkijoje, Baltijos šalyse, kur permetami pastiprinimai, pereinama nuo simbolinio priešakinių pajėgų iki priešakinės gynybos principų, bet dar ir priviliojo naujų narių.
Nei Švedija, nei Suomija jau senokai nėra neutralios šalys, kitaip, nei mėgstama pabrėžti vis dar gajuose mituose. Tačiau jos taip pat iki šiol neturėjo nei NATO narės statuso, nei su tuo išplaukiančių saugumo garantijų.
Bet tuo Kremliaus problemos tik prasideda. Pavyzdžiui, Švedijos narystė Aljanse sustiprintų NATO karinę infrastruktūrą Baltijos jūros regione – čia dislokuotas Rusijos Baltijos jūros laivynas ir karo aviacija pastaraisiais metais elgiasi ypač agresyviai, lyg pati jūra būtų Rusijos ežeras, o tiek tarptautinė oro erdvė, išskirtinės ekonominės zonos ir netgi teritoriniai vandenys bei sienos rusams neegzistuotų.
Švedija pastaraisiais metais vis glaudžiau bendradarbiauja su Aljanso valstybėmis, rengia bendras pratybas, leidžia dislokuoti NATO pajėgumus pagal bendrą susitarimą, o strategiškai svarbią Gotlando salą švedai jau pernai ir šiemet ėmė stiprinti ir saugoti nuo galimų provokacijų – būtent čia švedai paskutinį kartą kariavo su rusais dar XIX a. pradžioje.
Tuo metu suomiai, kurie iš 1939-1940 m. Žiemos karo ir už Suomijos ribų mažiau girdėto, bet ne mažiau svarbaus 1941-1944 karo puikiai žino, ką reiškia Kremliaus agresija.
Suomija yra ne šiaip Rusijos kaimynė. Tai yra didelė, rusus du sykius jau pamokiusi šalis, kuri net ir po 1940-ųjų, o ypač po 1944-ųjų turėjusi sutikti su Suomijos suverenius sprendimus varžančiomis taikos sąlygomis, kurių svarbiausia – neprisijungimas prie NATO, pastaruosius kelis dešimtmečius net rimtai nesvarstė apie tokią galimybę.
Ir nors pernai po atvirų Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovės Marijos Zacharovos grasinimų Suomija juos priėmė asmeniškai: netikėtai atviroje naujametinėje sveikinimo kalboje Suomijos prezidentas Sauli Niinisto pabrėžė, kad jo šalis vis dar turi laisvę pati priimti sprendimus dėl NATO, o narystę, kaip vieną galimą suomių kelių įvardijo ir premjerė S. Marin, tik karas Ukrainoje, regis, privertė rimtai žvelgti į narystę NATO. Tai nėra nei lengvas, nei greitas procesas, kad ir kaip tai įsivaizduotų suomius jau šią vasarą Aljanse matantys optimistai.
Ką tai reikštų NATO?
Pirmoji problema, susijusi su naryste Aljanse yra grynai techninė ir netgi biurokratinė, o ne politinė. Jei iki šiol suomiai atsargiai žiūrėjo į galimą šalies prisijungimą prie NATO, o šalies valdžia – nuo politinių partijų iki sprendimų priėmėjų vangiai dirbo būtent ta kryptimi, tai staigūs nuomonių pokyčiai, supratimas, kad Rusija ir šiais laikais gali griebtis beprotiškų sprendimų, o tik galingiausio gynybinio Aljanso skėtis yra patikimiausia apsauga tėra viena medalio pusė.
Netgi sparčiausi sprendimai, susiję su teisiniais, techniniais reikalavimais, vadinamaisiais „NATO standartais“ bei po šia neretai mistifikuojama fraze paslėptomis procedūromis ir kitomis detalėmis užtrunka.
Suomijos URM vadovas Pekka Haavistas žurnalistams sakė, jog Suomijai pateikus paraišką dėl stojimo į Aljansą, jos priėmimo į jį procesas gali trukti nuo kelių mėnesių iki metų. Ir tai yra dar optimistiniai skaičiavimai.
„Suomija ir Švedija neturi greitosios juostos, kaip patekti į NATO. Jei jos siekia narystės, jos turi parodyti, kad atitinka NATO politines, karines, teisines, išteklių, saugumo sąlygas ir turi bent jau planą, kaip pašalinti akivaizdžius trūkumus“, – dar šių metų pradžioje pažymėjo buvęs Estijos gynybos ministerijos pareigūnas, o dabar Tarptautinio gynybos studijų centro (ICDS) ekspertas Martinas Hurtas.
Atrodytų, viskas paprasta: Suomija turi puikiai paruoštą ir aprūpintą kariuomenę, kuri karo atveju išaugtų iki 280 tūkst. karių, milžinišką 900 tūkst. parengtąjį rezervą, kurį kasmet papildo per 20 tūkst. parengiamų šauktinių, o ir gynybos išlaidos auga.
„Karas Europoje iš esmės pakeitė mūsų saugumo aplinką“, – trečiadienį sakė gynybos ministras Anttis Kaikkonenas. „Dėl šios priežasties mes nusprendėme smarkiai padidinti biudžeto lėšas gynybai“, – kalbėjo ministras. Per ateinančius ketverius metus Rusijos kaimynė ketina ginkluotės įsigijimui skirti papildomai 2,2 mlrd. eurų.
Dar pernai Suomija sutarė iš JAV įsigyti 5-os kartos naikintuvus F-35: už 64 naikintuvus, atsargines dalis, mokymus Suomija sumokės per 10 mlrd. dolerių. Šaltojo karo laikais sukaupusi nemažai sovietinės ginkluotės ir technikos, o pastaraisiais metais amerikietiškos ginkluotės vis daugiau įsigyjanti Suomija vadovaujasi efektyvumo, o ne Europoje madingais politiniais kriterijais – jei suomiams tinka vietos pramonės pasididžiavimas – šarvuočiai „Patria“, vokiški tankai „Leopard-2“, amerikietiškos salvinės ugnies sistemos MLRS arba Pietų Korėjos savaeigės haubicos K-9, tai visa tai ginkluotose pajėgose suomiai turės kartu su sena sovietine technika.
Tačiau net jei neretai sakoma, kad Suomija jau „atitinka“ visus NATO standartus ar skiria gynybai 2 proc. BVP, prisijungimo prie NATO procedūros trunka mažiausiai pusantrų metų ir ilgiau, ką parodė naujausių Aljanso narių – Juodkalnijos ir Šiaurės Makedonijos pavyzdžiai.
Be to, visos NATO narės turi pritarti Aljanso plėtrai ir naujųjų narių priėmimui. Daugumoje šalių tam reikia parlamentų arba vykdomosios valdžios pritarimo ir menkiausia kliūtis, pavyzdžiui, Vengrijoje ar kitoje Kremliui vienokį ar kitokį palankumą rodančioje arba priklausomybę nuo Rusijos turinčioje šalyje tam gali sukliudyti.
Tai pripažino ir M. Hurtas, pažymėjęs, kad Maskva ne vienerius metus aktyviomis priemonėmis siekė sukliudyti NATO plėtrai, ir pačios Suomijos žvalgyba.
Tai, kad Suomija, svarstydama, ar prisijungti prie NATO, turi pasiruošti Rusijos kišimuisi ir hibridinėms atakoms, jau yra aiškus perspėjimas.
„Visa Suomijos visuomenė turi būti budri dėl Rusijos bandymų daryti įtaką Suomijos sprendimų priėmimui NATO klausimu“, – sakė Suomijos saugumo tarnybos „Supo“ vadovas Anttis Pelttaris.
Ir tai nėra vien Rusijos bandymai – kiekviena NATO šalis prisiimtų įsipareigojimą ginti dar vieną labiausiai į šiaurės rytus nutolusią narę: Aljanso 5-asis straipsnis galiotų visiems vienodai. O tai reiškia atitinkamas procedūras, planus ir pajėgumus, kurie turi būti numatyti Suomijos gynybai karo atveju. Ir jei 2004-siais, kai Lietuva ir kitos Baltijos šalys prisijungė prie NATO nematyta reikalo turėti gynybos planų naujosioms narėms – esą, kad tik nesuerzintų Rusijos, kuri laikyta nepavojinga, tai po 2008-ųjų požiūris pasikeitė ir Lietuva bei kitos šalys išsireikalavo NATO gynybos planų, kurie buvo ir peržiūrėti, o prasidėjus karui Ukrainoje – aktyvuoti.
Norint patikrinti NATO gynybos planų adekvatumą, veiksmingumą, Aljansui tektų rengti pratybas Suomijoje kartu su šios šalies pajėgomis – toks planavimas taip pat užtrunka mažiausiai metus. JAV jau pripažino, kad tokių planų kol kas suomiams ar švedams neturi.
Pentagono atstovas Johnas Kirby buvo paklaustas, ar Pentagonas turi planą, jeigu Suomija ar Švedija paprašytų pagalbos.
„Tai dvi suverenios valstybės. Jos turi savarankiškai spręsti, prie kokio aljanso jungtis ar nesijungti. Jos nepriklauso NATO. Ar mes dabar turime aktyvių kurios nors iš šių dviejų šalių gynybos planų? Ne, mes jų neturime“, – pridūrė J. Kirby.
Galiausiai pats ryšių, keitimosi slapta informacija, procedūrų suderinamumas, nepaisant ankstesnių bendrų NATO šalių ir Suomijos pratybų, tarptautinių misijų taip pat yra svarbūs klausimai, kurie turi būti išspręsti. O kadangi Suomija, kaip ir Baltijos šalys taptų iš esmės pafrontės valstybe, galima tikėtis ir pajėgumų perdislokavimo ar perskirstymo.
Žinia, NATO šalių pajėgumai nėra guminiai ar neišsenkantys, rotacijos turi savo politinę ir finansinę kainą. Tad, pavyzdžiui, Baltijos šalys net ir suprasdamos NATO pietryčių sparno svarbą bei pajėgumų dislokavimo Rumunijoje ir Bulgarijoje būtinybę neatsitiktinai atsargiai pažiūri į tokius veiksmus, ar tik jie nedaromi pirmiausiai Lietuvos, Latvijos ir Estijos sąskaita. Suomijos sparną taip pat tektų stiprinti, kad ir kokios pajėgios yra Suomijos karinės pajėgos.
Grėsmė Rusijos strateginiam arsenalui
Kita vertus, Suomijos sparno stiprinimas neišvengiamai turėtų tiesioginės teigiamos naudos Baltijos šalims. Pirmiausiai Estijai, nuo kurios suomius skiria tik įlanka – narystė NATO iš esmės apsunkintų Rusijos Baltijos jūros laivyno veikimą, o tai atsilieptų visam regionui. Suomių įsipareigojimai ginti NATO valstybes – taigi, ir Baltijos šalis, taip pat sustiprintų šiaurinį sparną, iš kur būtų galima tikėtis pagalbos užpuolimo atveju.
Bet svarbiausia ir skaudžiausia Rusijai būtų ne tiek savaiminis politinis ir karinis Suomijos (irba Švedijos) prisijungimas prie Aljanso, netgi ne bendri įsipareigojimai bei planai, pratybos. Kremliaus strateginė klaida Suomiją pastūmėti į NATO pirmiausiai turėtų pasekmių Rusijos nacionaliniam saugumui. Apie tai, beje, yra pripažinę patys suomiai, kurie dar 2007-ųjų analitinėje studijoje svarstė galimas narystės Aljanse pasekmes.
„Branduoliniai ginklai vaidina labai svarbų ir matomą vaidmenį Rusijos strategijoje. Net jei Suomija pasektų Norvegijos pavyzdžiu ir nusistatytų sau ribojimus dėl branduolinių ginklų ir užsienio šalių pajėgų savo teritorijoje, Rusijai siektų stiprinti savo pajėgas Murmansko ir Archangelsko regionų apsaugai“, – pažymima dokumente.
Tuomet kukliai pažymėta strateginė dilema, kuri kiltų Rusijos strateginiam arsenalui – didelė jo dalis yra sutelkta galingiausiame Rusijos šiaurės laivyne bei aviaciniuose pajėgumuose Kolos pusiasalyje. Murmanskas, Severodvinskas – tai yra strateginių atominių povandeninių laivų, gabenančių tarpžemynines balistines raketas su branduoliniais užtaisais ir bombonešių su sparnuotosiomis raketomis bazės.
Suomijai prisijungus prie NATO jos taptų ne šiaip teoriškai, iš Barenco jūros ar Norvegijos pusės, o tiesiog per artilerijos ar salvinės ugnies sistemų šūvį pasiekiamos NATO pajėgoms per labai trumpą laiką, be išankstinio perspėjimo. O kur dar išaugusios NATO galimybės vykdyti žvalgybines operacijas, šnipinėti iš Suomijos teritorijos, ko anksčiau negalėjo.
Netgi strateginis Kuros poligonas ar Plesecko kosmodromas – strategiškai svarbūs balistinių ir sparnuotųjų raketų objektai taptų patogiais taikiniais – apšaudymui arba tiesiog žvalgybai.
Vien tokia teorinė grėsmė rusų generolams ir admirolams gali sukelti nekontroliuojamą įsiūtį – jei Rusija nesugeba apsaugoti savo ryšių, logistikos linijų, šarvuotųjų pajėgų kolonų Ukrainoje ir netgi užimto Berdiansko uosto ar savo miesto – Belgorodo nuo ukrainiečių atakų, tai ką gali padaryti toliašaudę artileriją turintys, ją bei raketines sistemas puikiai naudoti mokantys suomiai su NATO skydu?
Net jei Rusija susitaikė, kad Murmanskas yra NATO taikinys, ironiška, kad iš Kremliaus požiūrio taško NATO priartėjimas prie Rusijos sienų būtų faktinė ir realiausia grėsmė, kokios rusai nepatyrė Baltijos šalims įstojus į NATO – netgi Aljansui čia dislokavus savo konvencinius pajėgumus jie kiekybe neprilygsta Rusijos sutelktoms pajėgoms ir nekelia tiesioginės grėsmės Rusijos strateginiam arsenalui.
Suomijos narystė Aljanse atvertų kelią tokioms grėsmėms ir Rusija nebūtų pajėgi nieko su tuo padaryti artimiausiu metu: bet koks bazių stiprinimas, pajėgumų permetimas ar juo labiau perkėlimas į kitas, neegzistuojančias bazes reikštų milžiniškas išlaidas, kurias Rusija dabar gali sunkiai pakelti, kai ir taip įklimpo Ukrainoje, o visas Vakarų sankcijų poveikis dar tik laukia ateityje. Grasinimai Suomijai ar NATO, esą „Rusija bus priversta reaguoti“ gali būti tiesiog tušti, tie patys, o reali karinė agresija prieš NATO narę ar netgi pageidaujančia tokia tapti, kaip rodo pastarųjų mėnesių patirtis Ukrainoje, sunkiai įkandama Kremliui.
