– Gydytojai dietologei rašyti knygą plačiajai visuomenei atrodytų juokų darbas – juk viską viską žinote iki pašaknų. Kodėl buvo baisu?
– Pasisakyti kuria nors viena mitybos tema man drąsos netrūksta, bet į knygas labai rimtai žiūriu nuo vaikystės. Kai pamatau, kad koks nors visuomenininkas vėl knygą išleido, visada stebiuosi, iš kur žmonės turi tiek drąsos nesąmones rašinėti. Jei ne žurnalistė ir rašytoja Virginija Rimkuvienė, nebūčiau ryžusis. Mudvi šiek tiek artimiau pažįstamos, galbūt todėl ir leidausi įkalbama.
– Ar galima būtų sakyti, kad ši jūsų knyga – debiutinė?
– Ir taip, ir ne. Neseniai su kolegėmis Rūta Petereit ir Juste Parnarauskiene išleidome „Dietologijos pagrindus“ – tai pirmojo Lietuvos istorijoje dietologijos vadovėlio antroji dalis. Laukia ir dar vienas panašus darbas. Prie to paties pobūdžio rašymo galima priskirti ir įvairių programų kūrimą, ir prieš penkiolika metų rašytą disertaciją.
– Vadinasi, turite nemenką bendraautorystės patirtį. Kas sunkiausia įgyvendinant tokius projektus?
– Vadovėlių rašymas specifinis tuo, kad keliems autoriams sunku savo temas į vieną sulipdyti, kartais atrodo, kad jau viskas, kviečiam arbitrą. Tikrai būna kritinių akimirkų, kai rodos, vienintelė išeitis viską išmesti lauk, bet jei iškenti tą etapą, sulauki laimingos pabaigos. Visa tai turbūt yra natūrali proceso dalis. Man taip buvo net ir kai viena pati rašiau disertaciją – literatūros apžvalgos dalį tris kartus perrašinėjau. Rašydamas visada pasveri kiekvieną žodį, o jei tai vadovėlis, atsakomybės dar daugiau, be to, būtina nurodyti literatūros šaltinius.
– Kas vertingiausia jūsų knygoje?
– Man svarbiausia, kad atsakiau į klausimus labai nuoširdžiai ir papasakojau, ką šiuolaikinis mokslas sako apie mitybą. Man patinka, kad tas mokslas juda į priekį, – vadinasi, jei įvyks esminių pokyčių, galima bus rašyti dar vieną knygą.
Antras puikus dalykas, kad knygoje atsidūrė būtent tie klausimai, kurie dažniausiai užduodami per konsultacijas. Visa tai sudėta į knygą tikintis, kad žinodamas bazinius, mokslu pagrįstus atsakymus, žmogus toliau domėsis pats arba ieškos specialisto pagalbos.
– Jei reikėtų įvardinti vieną, patį svarbiausią mitybos principą, kas tai būtų?
– Vyrauja stereotipinis, bet klaidingas supratimas apie tai, kuo užsiima gydytojai dietologai – skiria dietą norintiems sulieknėti. Paaiškinkite, kodėl mūsų sąmonėje įsivėlė tokia apmaudi klaida?
– Matyt, tą stereotipą lemia panaši žodžio šaknis ir faktas, kad dažniausios problemos, kurias gydytojas dietologas sprendžia, yra mitybos nepakankamumas arba perteklinis maitinimasis. Iki tam tikro laiko dietologija Lietuvoje buvo virtuvinė, besirūpinanti tik pacientų dietomis, bet susiklosčius palankioms aplinkybėms buvo galima įkūnyti tai, ką dabar galiu pavadinti kosmosine dietologija. Tai, ką gydytojai dietologai daro stacionaruose, yra nauja Lietuvoje, Baltijos šalyse ir, drįsčiau sakyti, dar platesniu mastu. Paprasčiausiai to niekas nežino arba yra mažai apie tai girdėjęs.
– Ar būna atvejų, kai gydytojo dietologo pagalba yra tokia pati reikšminga, kaip chirurgo?
– Taip, tikrai būna, kad jei gydytojas dietologas nebūtų įsikišęs, žmogus būtų miręs. Galiu paminėti porą labai ryškių sėkmės atvejų. Pirmasis – vėžiu sirgusios moters, kuri dėl komplikacijų nebegalėjo normaliai maitintis, patyrė visišką išsekimą ir buvo atvežta į reanimaciją. Iš ten atkūrus gyvybines funkcijas buvo atiduota mums. Džiugu, kad ji laiku atsirado mūsų akiratyje, nes gyvena jau trylika metų po tų įvykių, iki šios dienos vaikštinėja palei jūrą.
Spaudoje bandėme papasakoti apie kitą pacientę, kuri nuo 8 metų buvo maitinama į veną. Dabar ji dvidešimtmetė, turi nuostabią dukrą. Viso nėštumo metu mes skaičiavome, kokių maisto medžiagų reikia jai ir kūdikiui, rūpinomės ir po gimdymo, ir žindymo metu.
Yra daugybė kitų situacijų ir įvairių sveikatos bėdų, tarkime, teko pašalinti dalį žarnyno, ir žmogus nebegali normaliai maitintis arba įsisavinti įprastu būdu gaunamo maisto. Tokiais atvejais žmonės patenka į stacionarą, kuriame dirba gydytojas dietologas. Jis pradeda gydymą, taikydamas įvairius būdus: adaptuodamas, parinkdamas specifinį maistą įprastam valgymo būdui arba, jei žmogus negali valgyti, taikydamas medicininį maitinimą į žarnyną arba į veną. Grįžęs namo ligonis ir toliau maitinasi pagal tą pačią schemą, nes lėtinė liga yra jo nuolatinė gyvenimo palydovė. Kartkartėmis toks žmogus apsilanko stacionare, yra prižiūrimas gydytojų, bet iš esmės jo kančios sustabdomos, gyvenimas tampa kokybiškesnis.
Skamba galbūt šiek tiek juokingai, bet valgymas tokiais atvejais yra šiuolaikiška, adekvati pagalba. Tas valgymas truputį kitoks nei įprastas, bet vis dėlto užtikrinantis maistines medžiagas. Gyvybė neegzistuoja be maistinių medžiagų, o kai jų negalima gauti įprastu būdu, žmogui suteikiama galimybė gauti kitaip, kad į kraują ir kiekvieną ląstelę jos vis tiek patektų. Taigi, gydytojo dietologo darbas teikia didžiulę naudą visuomenei, nes jo išgelbėtas žmogus gyvena ne kaip neįgalus, užkraunantis visuomenei naštą, bet kuriantis pridėtinę vertę ir, galiausiai, tiesiog laimingas.
– Kas gydytojus dietologus žmonėms atstoja kitose šalyse, kur tokių specialistų paprasčiausiai nėra?
– Kitur ta didžiulė niša, kurią pas mus užpildo gydytojas dietologas, yra patikėta anesteziologams, reanimatologams, kai kur dirbtiniu ligonių maitinimu užsiima chirurgai arba aukštos kvalifikacijos dietistai, galintys atlikti reikiamus skaičiavimus.
Europoje gydytojų dietologų tikrai nėra, išskyrus Italiją, kur jie ruošiami, bet labiau orientuojant į visuomenės sveikatą, darbą ambulatorinėje grandyje. Kongresuose, kai kalbamės su Skandinavijos, Vokietijos ir šiaip kitų šalių medikais, visi pritaria, kad Lietuvos pavyzdys labai sveikintinas. Medicina žengia į priekį, atliekamos sudėtingos operacijos gelbstint žmogaus gyvybę, gerėja ankstyvoji ligų diagnostika, todėl žmonių amžius ilgėja. Net kai kurios įgimtos ydos gali būti koreguojamos taikant specifinį maitinimąsi.
Lietuvoje gydytojai dietologai pasinaudojo palankia situacija nueiti tinkama kryptimi. Latviai bandė, bet neturėjo palaikymo, vėl bando ir tikisi, kad pavyks, remiantis mūsų pavyzdžiu. Estai irgi nori eiti tuo keliu.
– Štai ir aiškėja, kad jūsų knygos reikėjo vien tam, kad išaiškintumėte gydytojo dietologo svarbą.
– Kiek gydytojų dietologų iš viso turime Lietuvoje?
– Apie 35. Poreikis yra ir didesnis, Vilnius ir Kaunas trečio lygio centruose turi pakankamai, regionuose dirba mažiau. Privačioje praktikoje gydytojai dietologai pasiskirstę ten, kur reikia, o regionuose kai kurių gydymo įstaigų vadovybė dar ne visuomet priima arba patiki dietologija. Tai keisis ir stosis į savo vietas.
– Tarkime, kad visi Lietuvos žmonės staiga suvokia sveikatai palankios mitybos reikšmę ir puola pas gydytojus dietologus. Visiems jūsų turbūt neužtektų?
– Nemėgstu svarstyti, kas būtų, jeigu būtų, nors to labai dažnai klausiama. Man atrodo, kad atsiradus paklausai, atsirastų ir pasiūla. Per metus Vilniuje ir Kaune parengiama po vieną ar du gydytojus dietologus. Galbūt galėtų būti ir daugiau, kita vertus, vystosi ir gyvensenos medicina, atsiranda šios srities profesionalų, kurie galėtų užimti vietą šeimos gydytojo komandoj, kaip ir buvo numatyta anksčiau. Jie dirbtų profilaktinės ar pradinės dietologijos srityje, ir dalis poreikio būtų patenkinta. Laikas išsprendžia tokias problemas.
– Nuraminkite – ar tie mūsų gydytojai dietologai, kurių beveik niekur pasaulyje nėra, neemigruos?
– Nėra ko jiems kitur važiuoti, nes ir čia gerai. Juokauju. Kai baigiau rezidentūrą, internetas dar buvo sunkiai prieinamas, informacijos nedaug, bet aš vis tiek išleidau į eterį žinią, kas tokia esu. Buvo smalsu pažiūrėti, ar gaučiau pasiūlymų iš užsienio. Į mane kreipėsi viena didelė Pietų Afrikos Respublikos ligoninė su labai gražaus atlyginimo pasiūlymu. Išsigandau, maniau, sukčiai, bet jie patikino dar vienu laišku. Net artimiesiems to nesakiau, tik vėliau prasitariau. Nesigailiu, kad nepamėginau, tai buvo tiesiog gyvenimo pokštas, bet gaila, kad keičiantis kompiuteriams neišsaugojau to susirašinėjimo, net nebeprisimenu, kas prašė, neatrinkčiau galų.
– Yra dvi labai paplitusios problemos – vitamino D trūkumas ir cholesterolio perteklius. Sakykite, ar reikėtų dėl to apsilankyti pas gydytoją dietologą?
– Abu šie klausimai paliečia tamsiąją šiuolaikinės medicinos pusę – gydytojams trūksta laiko paaiškinti, kodėl taip yra. Nuraminsiu: nei vienu, nei kitu atveju nieko itin blogo nėra. Vitamino D su maistu gauti pakankamai nelabai įmanoma, o jei gausiai valgysime šio vitamino turinčio maisto, pasireikš neigiamas poveikis kažkur kitur kūne.
Pagrindinė vitamino D dalis gaminasi odoje. Mes gyvename patamsyje ir net saulėtuose kraštuose reikia vartoti papildus, jei žmonės visad dengia savo odą drabužiais. Nereikia ieškoti jokio sutrikimo, tiesiog kartais pasidaryti kraujo tyrimus, kad žinotume, koks vitamino D lygis, ir vartoti papildus, o jei yra galimybė – žiemą dažniau išvažiuoti į saulėtus kraštus.
Cholesterolio pertekliaus atveju maistas sudaro tik 30 proc. priežasčių. Mūsų regiono gyventojams būdingas genetinis polinkis vystytis dislipidemijai. Vis dėlto sureguliavus gyvensenos priežastis – mitybą, judėjimą, stresą ir miego kokybę, iki 70 proc. atvejų galima koreguoti. O jei ne – tuomet reikia vartoti vaistus ir tai nėra kažkokia tragedija. Gali kišti galvą į smėlį kaip strutis, bet tiek Japonijoje, tiek Šiaurės Amerikos šalyse, kur pagalba vaistais yra geresnė, ten ir gyvenimo trukmė yra ilgesnė, kalbant apie širdies ir kraujagyslių ligas.
– Lengva pasakyti, sureguliuokite mitybą, bet kai reikia, žmonės pasimeta – nuo ko pradėti?
– Jei didelių bėdų nėra, visuomet galima pamėginti patiems, ir dažnam tikrai pavyks įgyvendinti bazinius dalykus. O jei nepavyksta, tuomet drąsiai kreipkitės į gydytoją dietologą. Gyvenimo būdas keičiasi, ir jau vis dažniau einame pas psichologą, tai galime užsukti ir pas gydytoją dietologą.
Įtarus mitybos nepakankamumą arba maistinių medžiagų neįsisavinimą arba paprasčiausiai įtarus, kad su mityba kažkas yra ne taip, šeimos gydytojas turi teisę duoti siuntimą pas gydytoją dietologą. Tai nekainuoja, nors galima ir privačiai apsilankyti.
***
„Ar sveikatai palankios dietos reitinguojamos?
JAV nepriklausoma komisija kiekvienais metais įvertina populiariausias dietas ir jas reitinguoja pagal tai, kurios yra sveikatai palankiausios, labiausiai liekninančios ar kurių lengviausia laikytis. Pastaruoju metu pirmąsias pozicijas užima ketogeninės dietos (ypač Atkinso), populiarumo nepraranda Viduržemio jūros regiono, Šiaurės šalių dietos, naujovė – Žydrųjų zonų dieta.
Kuo gydytojų dietologų sudaryti mitybos planai skiriasi nuo savarankiškų bandymų laikytis dietų?
Maždaug 80 proc. žmonių iki vizito pas gydytoją dietologą būna bandę sulieknėti, bet nesėkmingai. Problema ta, kad jie gana chaotiškai bando taikyti įvairias bendras dietas ar kur nors perskaitytus principus, o tai, kas tinka visiems, dažniausiai netinka niekam. Ypač jei kalbame ne apie sveikus, o apie nutukimu sergančius žmones. Gydytojas dietologas pritaiko mitybos planą individualiai. Mes skiriamės ne tik savo ūgiu, svoriu, fizinėmis savybėmis, įpročiais, sveikatos būkle, bet ir genetiniu polinkiu sirgti tam tikromis ligomis. Į visa tai gydytojas atsižvelgia prieš siūlydamas mitybos pokyčius. Be minėtų dalykų, labai svarbu atsižvelgti į charakterį ir gyvenimo būdą. Darbingo amžiaus žmogui dažnai prioritetas yra darbas, tad jam sunkiau reguliariai maitintis, rasti laiko sportui. Vyresniems, nedirbantiems kyla kitokių problemų – neretai maistas būna tapęs bene vieninteliu patiriamu malonumu, todėl persivalgoma.
Kiekvienam nutukimu sergančiam pacientui taikau skirtingas metodikas ir skiriu individualias užduotis. Metodą parenku atsižvelgdama į galimą nutukimo priežastį, įpročius, charakterį. Vienam patinka jausti, kad situaciją valdo pats, kitam svarbu atsiskaitinėti. Vienas aklai pasikliauja gydytojo nuomone, kitas nori tiksliai žinoti, kaip kas veikia. Jei griežtų taisyklių nekenčiančiam žmogui liepčiau vadovautis lentelėmis, jis išmestų jas į šiukšlių dėžę. Tokiais atvejais galima elgtis lanksčiau – galbūt atsisakyti kurio nors vieno valgymo, jį paankstinti, pavėlinti, vienai savaitei išbraukti iš raciono vieną produktą, kitą pabandyti sumažinti kito.
Kartais, norėdama geriau pažinti savo pacientą, prašau atsiųsti perkamo maisto nuotraukas. Siunčia jas viena moteris ir matau vien dietinius produktus – trapučius, liesą varškę, nėra jokios duonos, jokių riebalų, saldumynų. Stebiuosi: „Ar čia jūsų įprastas maistas? Jums tai tikrai skanu?“ „Oi ne, ne, – atsako ji. – Čia tas maistas, kurį aš nuo šiol valgysiu.“ Tad kaip galiu paskirti dietą, jei nežinau tiesos? Aš nesu kontrolierė ir nėra reikalo sukčiauti, nes iš tiesų apgauni tik pats save. Žmonės mėgsta save apgaudinėti. Tarkime, nusiperka liesos varškės ir prideda grietinės. Arba nusprendžia, kad ryte suvalgyta bandelė mažiau kenkia.
Didžiausia klaida manyti, kad laikantis dietos privalu atsisakyti visko, kas skanu, ir valgyti tai, ko nekenti. Žmonės paprastai turi daug mėgstamų produktų ir iš jų tikrai įmanoma sudaryti sveikatai palankų bei valgymo malonumą teikiantį maitinimosi planą. Išmesti reikia tik tuos produktus, kurie tiesiogiai kenkia sveikatai.
Dietologų tikslas – duoti pakankamą kalorijų ir maistinių medžiagų kiekį, kad gerėtų žmogaus sveikata, mažėtų svoris, tačiau tai netrukdytų jaustis laimingam. Laimė – labai svarbi detalė, nes dažniausiai netinkamą maistą valgome dėl emocinių priežasčių. Valgymas turi teikti malonumą, turi būti skanu.
Pacientui reikia suprasti, kad esame viena komanda. Kartu stebime rezultatus. Matuojame ne tik nukritusius kilogramus. Profesionalus kūno audinių analizatorius padeda įvertinti, ar neliesėjama raumenų sąskaita. Kraujo ir kiti tyrimai parodo, ar gaunama pakankamai būtinų maistinių medžiagų.
Kas lemia dietologo paskirtos dietos sėkmę?
Joks gydytojas nepadės, jei pacientas nenorės padėti pats sau. Kai išgirstu naują pacientą sakant: „Jūs paskutinė mano viltis“, suprantu, kad vilties nedaug. Mat pagrindinė geros dietos paslaptis – gebėjimas jos laikytis. Žmonės dažnai manęs klausia: „Kokia garantija, kad man pavyks, jei laikysiuosi jūsų rekomendacijų?“ Atsakau: „Jei laikysitės rekomendacijų, garantuoju 100 procentų, kad pavyks.“ Deja, iš visų, atėjusių konsultuotis dėl nutukimo, maždaug trečdalis negrįžta jau po pirmos konsultacijos.
Būna ir taip, kad sutinku žmogų po kelerių metų ir matau, kad jis laikėsi rekomendacijų ir jam tikrai padėjo. Iš likusių maždaug pusė pasiekia teigiamą pirminį rezultatą, bet vėliau atkrenta. Dar trečdalis lankosi nuolat, ateina korekcijos kas metus ar dvejus ir išlaiko stabilų svorį. Reguliarus lankymasis pas gydytoją motyvuoja. Tarp mano pacientų yra žmonių, kurie neteko 60 kg, 80 kg ar net 120 kg, bet rekordų vardyti nemėgstu.
Stebėdami nutukimo tendencijas matome, kad šalyse, kuriose maistas yra socialinės tradicijos dalis, nutukimo plitimas labiau valdomas. Nesvarbu, kad vakarieniaujate vėliau, bet jei tai – šviežiai ruoštas maistas, jį skanaujate, o ne paskubomis kemšate, greičiausiai suvalgysite tik tiek, kiek reikia. Stalo kultūra ir tradicijomis pasižyminčiuose kraštuose žmonės mėgaujasi valgymo procesu, neįsuka kaltą santykį su maistu kuriančio blogojo mechanizmo. Išprovokavus kaltės jausmą neretai padėti gali tik psichoterapeutas. Pilnėti linkęs žmogus turi atrasti savyje gebėjimą nukrypti ir sugrįžti: vieną dieną leisti sau suvalgyti ką nors draudžiamo, o kitą dieną sąmoningai sumažinti kalorijų kiekį.
Nutukimą gydyti padeda ir vaistai, bet kiekvienas vaistas turi šalutinį poveikį – tai gali būti pykinimas, vėmimas, nemiga, širdies permušimai. Žmonės supranta, kad vaistus nuo padidėjusio kraujospūdžio ar cukrinio diabeto turi vartoti nuolat, bet dažnas meta gerti vaistus nuo nutukimo, sako, kad jau atsibodo. Toks nenuoseklus elgesys visada baigiasi nesėkme, o kiekviena nesėkmė dar labiau mažina motyvaciją gydytis.“
