Kas iš vaikystės neprisimena lėkštės labai kvapios, labai gardžios sriubos, kurią močiutė patiekdavo darganoto rudens ar šaltos žiemos vakarą?
Tradiciniu mums tapusio vištienos sultinio, kaip ir kugelio, ir bulvinių blynų, receptą į Lietuvą atgabeno čia įsikūrę žydai. Gydančią sriubą, dėl savo unikalių savybių neretai pavadinamą „žydišku penicilinu“, išvirti greitai išmoko ir lietuvių šeimininkės. Nemokau, tik primenu: ji verdama laikantis kelių svarbiausių taisyklių.
Tikram geram sultiniui, žinoma, reikia vištos. Geros vištos, naminės, ne paukščių fabrike užaugusios.
Neretai sakoma, kad geriausias sultinys išverda iš seno paukščio. Kituose šaltiniuose nurodoma, kad sena višta į puodą keliaudavo dėl to, kad buvo mažiausiai naudinga paukščių ūkyje – nei kiaušinių duodavo, nei kepsniui būdavo tinkama. Bet turtingesnės šeimos ir prieš šimtmetį sultinį virdavo iš jaunų viščiukų.
Vėlgi: senuosiuose receptuose nurodoma sultinį virti iš visos vištos. Žinoma, kai šeimos būdavo didžiulės, prie stalo susėsdavo dešimt ar daugiau valgytojų, didelis katilas sriubos būdavo savaime suprantamas dalykas. Vis dėlto, jei neketinate virti dešimčių litrų sultinio, užteks ir pusės viščiuko ar mėsingesnio paukščio ketvirčio.
Todėl naminio viščiuko ketvirtį nuplauname, užpilame dviem litrais šalto vandens ir statome virti. Nugraibome iškylančias putas – verdant naminę vištą, putos kyla baltos, kartai su gelsvais riebalų intarpais.
Kai vanduo užverda, suberiame ketvirčiais pjaustytą didelę morką, stambiai raikytą gabalą petražolės šaknies ir saliero gumbo, du smulkintus salierų lapkočius, didelį kryžmai įpjautą svogūną ir porą skiltelių česnako.
Taip pat pagardiname druska (taisyklė tokia – jei norite skanios virtos mėsos, sriubą sūdykite prieš baigiant virti, jei gero sultinio – tik vandeniui užvirus), trupučiu cukraus, kuris tikrai nepasaldins sriubos, o tik paryškins kitų produktų skonį, juodųjų pipirų žirneliais ir keliais laurų lapais.
Dabar pagrindinis dalykas: sudėję prie mėsos daržoves ir prieskonius, puodą uždengiame, o kaitrą sumažiname iki minimumo. Sultinys puode turi ne kunkuliuoti, bet vos vos judėti. Verdame tris valandas. Ne mažiau, kaip tris. Tik tokiu būdu gamindami, skanausime gydantį sultinį.
Štai ir viskas. Po trijų valandų sultinį nukaičiame, pagardiname šviežių petražolių lapeliais. Valgome ir sveikatinamės.
