Žinoma, kartą per savaitę vis ką nors paragauju, tačiau kas yra kartas per savaitę tokiam vyrui, kaip aš.
Indų maistas turi gerą savybę, kad jis labai gerai keliauja į namus. Jis tam lyg tyčia sukurtas. Reikalas čia toks, kad tiršti ir riebūs kario (curry) tipo padažai, kuriuose mirksta aviena, krevetės, daržovės ar vištiena, įkaista iki aukštesnės temperatūros, negu vanduo, ilgiau laiko karštį, ir kuo ilgiau jie burbuliuoja, tuo geriau (galima net ir pasišildyti, jei yra tokio noro, bet aš tai negaliu laukti, būnu išalkęs).
Visokie ryžiai ir kitokie patiekalai irgi pačioje Indijoje yra dažnai pristatomi žmonėms į darbo vietą (ten žmonės būtinai valgo per pietus karštą maistą, į restoranus dienos pietų neina, nes iš kur tokie pinigai, ir jiems dubenėliuose į biurus atveža karštus pietus dideliais kiekiais; Delyje matydavau tuos maisto kurjerius, kurie vežioja ištisas rietuves uždengtų indelių, sudėtų į cilindrus – ten maisto kurjeris, kuris pas mus vadinasi Darius arba Lukas, vadinamas „dabbawalla“, tai yra, dėžučių žmogus, dėžutininkas – maistas ten sudėtas skardinėse dėžutėse).
Turbūt vienintelis nekeliaujantis indų maistas (ir todėl šiuo atveju jo neužsisakiau), yra šviežiai keptas paplotėlis, naan – jis kelionės tikrai neišlaiko, jį valgyti siūlau tik restorane, tarp jo iškepimo ir suvalgymo turėtų praeiti ne daugiau dešimties minučių, ir tas paplotėlis neturi būti uždarytas į jokią uždengtą ertmę, nes praranda konsistenciją.
Lietuvoje indų restoranai patiria tam tikrą Renesansą (nors nežinau, ar tinka taip vadinti, nes indų virtuvės tradicijos Lietuvoje nėra buvę, net ir LDK laikais) – pasakysiu taip, kad jei kinų restoranai parodytų bent trečdalį tos kokybės ir autentiškumo, kurį demonstruoja tokie restoranai, kaip Blue Lotus (senas favoritas, paskutinį kartą apie juos rašiau čia. arba Mažoji Himalaja (tiksliau, šis yra nepaliečių, bet itin didelio skirtumo nėra), apie kurį rašiau čia , tai Lietuvoje išties galima būtų valgyti kinų maistą.
Šiuo metu kinų maisto Lietuvoje valgyti nesigauna, nes kokybės atotrūkis tarp Lietuvos ir tokių šalių, kaip Vokietija, Britanija ar JAV yra baisus – aš vis laukiu, kol kas nors gero kiniško atsiras, vis laukiu, ir turbūt greičiau galima bus sulaukti raudonų pasakų drakonų, vaikštančių po Vingio parką, nei pamanomo kinų maisto. Dabar viskas, kas yra tiekiama, yra postsovietinė saldinto krakmolo pliurzė. Galėtų gal Seimas ir Vyriausybė tuo pasirūpinti ir išleisti kokių nors įstatymų, kuriais įpareigotų kinus Lietuvoje atidaryti nors tris gerus kinų restoranus, arba mes nepirksime iš jų telefonų ir planšečių. Situacija yra tokia baisi.
Tačiau dabar gana apie kinų restoranus: noriu pakalbėti apie man labai patikusį indų restoraną, kuris pristatė mums į namus pietus gausius, sočius ir karštus, ir (kas man labai patiko) maistas buvo tobulai supakuotas kelionei, nors ir paėmė keliasdešimt centų už pakuotę. Ir labai teisingai. Restoranas turi teisę perkelti klientui papildomas išlaidas. Restoranams dabar yra labai nelengva. Man ar jums tai keliasdešimt papildomų centų, o restoranui tai reiškia, kad dar giliau nėra skverbiamasi į jo pelno maržą, kuri ir taip jau šiais laikais yra popierinio plonumo, turint galvoje, kad didžiulę dalį reikia atsegti kurjerių kompanijai. Taip, aš žinau, „Wolt“ veikia gerai, pagaliau išsprendė daug problemų, pagaliau mes nebegirdime tokių nesąmonių, kaip anksčiau („žinokit, nebent trijų valandų bėgyje“), bet Dievas mato, jie nėra pigūs paslaugų tiekėjai.
Dabar kalbėsime apie indų restoraną „Namaste India“, kuris yra pačioje Kalinausko gatvės apačioje, prie sankryžos su Pylimo gatve, ir tai yra man brangios vietos, nes kartais tomis gatvėmis vaikščiodavau į namus iš Salomėjos Nėries gimnazijos (mano tėvų namai – ant J.Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių kampo, ten galite kada ateiti ir nusifotografuoti).
Apie šį restoraną, beje, buvau rašęs jau prieš penkerius metus, 2016 metų sausį, ir tada irgi buvo labai šalta žiema, ir tada minėjau savo mėgstamą juoką apie klimato atšilimą, kurio nėra, kai jo reikia labiausiai (publikaciją rasite čia). Daug laiko praėjo, atėjo karantinas, ir dabar man metas patikrinti, kaip veikia šio maisto pristatymas į namus. Tada jie gavo keturias žąsis iš penkių. Kaip bus dabar?
Pirmasis patiekalas buvo Dal Makhani (6 EUR) – tiršta lęšiukų sriuba. Dal Makhani šiaipjau yra Delio receptas, tačiau pati lęšiukų sriubos – aštresnės ar švelnesnės, tirštesnės ar skystesnės -idėja indams, pakistaniečiams, bengalams, nepaliečiams yra virtuvės pagrindas, tai jiems daugiau, negu lietuviams barščiai, tai jiems – kaip mums bulvės, kaip baltoji mišrainė, kaip kepta duona, patiekalas, kurį valgo visi, patiekalas, kuris labai nebrangiai užpildo ir duoda energijos, pasakiško pigumo ir universalumo. Čia Dal Makhani buvo švelniai aštri, kreminė, jauki ir labai žieminė sriuba, žvilganti šilko atspindžiais, ir tokia, kurios neįmanoma sustoti valgyti.
Norėjome ėrienos, ir todėl užsisakiau Lamb Vindaloo (ėrienos vindalū), 10,50 EUR. Vindaloo padažas yra kilęs iš pietų Indijos, iš Goa, ir yra fonetinis išvestinis žodis iš portugalų kalbos sakinio „carne de vinha d'alhos“, reiškiančio patiekalą, kuriuo gardžiavosi portugalų kolonistai. Britanijoje jis yra žinomas iš negražaus juoko „when you eat vindaloo, you go straight to the loo“ (kai valgai vindalū, tau tiesus kelias į tualetą), ir turimas omenyje brutalus vidurių suskystėjimas, ypač nepratusiame organizme, nuo šio paties stipriausio ir griežčiausio padažo. Anglijoje vindaloo užsisakinėjama tada, kai norima pasipuikuoti prieš kitus, kaip tu nieko nebijai, ir kaip esi atsparus kosminiam čili pipirų karščiui. Esu ir aš taip daręs, ir tai buvo tikrai kvaila.
Čia vindaloo padažas buvo tikrai pritaikytas prie konservatyvaus lietuvių skonio, ir, kadangi užsisakiau patiekalą vidutinio aštrumo, tikėjausi, kad vien nuo mano kvėpavimo atsidarys langai ir įsiplieks ugnis židinyje, kaip būtų buvę Didžiojoje Britanijoje, bet nieko panašaus neatsitiko – mes visgi čia, Lietuvoje, esame šiauriečiai, esame santūrūs, ir mes pagal save pritaikome patiekalus iš egzotinių šalių (geroji naujiena yra tokia, kad mes ne vieninteliai tai darome, panašiai esu valgęs Estijoje, garsiausiame anuo metu jų indų restorane – bet tai buvo prieš labai daug metų).
Prawn butter masala (12,50 EUR) yra krevetės sviestiniame masalos padaže, kuriame dažniausios sudėtinės dalys yra pomidorai ir kalendros. Sviestas duoda riebumo ir dovanoja skonio gausą. Čia buvo visko – ir kremiškumo, ir skonio intensyvumo, ir prieskonių gausos. Atkreipkite dėmesį, kad šis tradicinis indų virtuvės padažas yra su pomidorais – kurie atsirado Indijoje tik XVI amžiuje, atvežti portugalų keliautojų, ir buvo pradėti gausiau auginti tik XVIII amžiuje, ir juos augino kolonizuojančių šalį britų poreikiams. Pomidorai dabar, per pora šimtų metų, tapo integralia ir svarbia indų virtuvės dalimi.
Dar vienas pagrindinis patiekalas buvo Lamb Korma (10,50 EUR). Korma yra švelniausias ir saldžiausias indų virtuvės padažas, su jogurtu ir daug kokosų, manoma, kažkada atvežtas į Indiją iš Persijos, ir dažniausiai užsakinėjamas Britanijoje vaikams ir moterims, nes visi labai mėgsta saldžiai ir neaštriai. Čia jis buvo labai gerai balansuotas, ir ne per saldus (labai dažnai į šį padažą yra privaroma cukraus, o jis toks neturi būti, tai ne sirupas ir ne desertas). Padažas buvo kvapnus, šilkinis, jaukus ir tikrai buvo toks atsipalaidavimas po aitrių ir deginančių variantų.
Man nuostabiai patiko pulao ryžiai, tikriausiai daugiausiai rašymo variacijų turintis produktas: pilaf, pulao, arba net lietuviams žinomas žodis „plovas“ yra tos pačios kilmės. Puikių, žavių, kvapnių ryžių su daržovių priedais porcija kainavo 3,50 EUR – ir aš nesu ryžių mėgėjas, bet kai indai juos išverda, aš galėčiau, garbės žodis, tik juos ir valgyti. Ryžių virime nėra paslapčių: kiekvienai ryžių rūšiai yra savas virimo ir garinimo laikas ir vandens kiekis, kuris turi būti atmatuotas iki gramo, ir jei norite paragauti, kaip turi būti pagaminti ilgagrūdžiai Azijos ryžiai, užsisakykite iš „Namaste India“ ir žinosite. Kažkokia fantastika. Trapūs, bet ne sausi, birūs, bet ne per daug, kvapnūs, sotūs. Turbūt vieni autentiškiausių Azijos ryžių, kuriuos galima rasti Lietuvoje.
Aš būtinai norėjau agurkų raitos (Cucumber Raita), 3,30 – tai yra jogurtas, kreminis, tirštas ir su agurkais, kurio pagrindinė funkcija ir vertybė yra tokia, kad jis užgesina ugninį pipirų poveikį burnoje. Vanduo to negali padaryti, bet jogurtinis skystis – visada. Būtinai paragaukite. Gaivu, šaunu, džiaugsminga. Tai buvo, kaip šalto gazuoto vandens stiklinė karštą dieną.
Dviese už gausius pietus, ir įskaitant 5 EUR arbatpinigius kurjeriui, sumokėjome 53,80 EUR. Vienas geriausių indiškų Vilniuje ir Lietuvoje? O taip. O taip. Rašydamas varvinau seilę.
Garbė jiems ir garbė mums, kad turime tokių restoranų.
Penkios žąsys iš penkių. Skubėkite užsisakyti.
Namaste India, Pylimo g. 5, Vilnius. Tel. +370 662 20440.
Tinklalapis: http://namasteindia.lt/ Facebook profilis: https://www.facebook.com/namsteindia.lt
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 22:00. Penktadieniais nuo 11:00 iki 23:00. Šeštadieniais nuo vidurdienio iki 23:00. Sekmadieniais nuo 13:00 iki 21:30.
