Apie anglus neatsitiktinai prisiminiau. Kaip jums yra žinoma, Anglijoje gyvenau 16 metų (dirbau ypatingos svarbos darbą, kai misiją atlikau, grįžau pas jus, mano mieli Lietuvos žmonės), o Anglijoje vienas dalykų, su kuriuo susiduria gerai apmokami ir vietos kultūrą pamilę atvykėliai, yra indų restoranai.
Tiksliau, daugelis tų restoranų yra įkurti bengalų (žmonių iš Bangladešo), kurių tėvai ar seneliai atvyko po Antrojo pasaulinio karo dirbti į šiaurės ir vidurio Anglijos pramonės įmones, tačiau „Indian Restaurant“ arba tiesiog „Curry House“ (kario restoranas) yra vietiniams kažkodėl geresnis pasirinkimas, nei Bangladešą minėti.
Bangladešas, kaip jūs žinote, yra pietryčių Azijos šalis, kur šimtas milijonų žmonių gyvena maždaug Varėnos rajono teritorijoje.
Vilniuje indų restoranų visada buvo, daugiau ar mažiau sėkmingų, bet šitas atsidarė nebe turistinėje vietoje (tiksliau, turistinėje vietoje, skirtoje ne visiems turistams, nes kai kas į K. Kalinausko gatvę atvyksta žiūrėti Franko Zappos paminklo prie poliklinikos).
Pylimo ir K. Kalinausko gatvių kampas yra vieta, pro kurią aš esu ėjęs turbūt tūkstantį kartų, nes tai buvo vienas iš maršrutų, kai eidavau iš savo mokyklos į namus, kurie buvo aukščiau ant kalno.
Tose patalpose paskui buvo tokia prasta maisto prekių parduotuvė, kurios niekas nepasiilgs.
Restoranas Namaste (jei tarp jūsų yra pedantų, tai taisyklinga hindi rašyba yra नमस्ते – nepamirškite to) yra itin agresyvaus, net toksiško, interjero: niekam nepavyktų nusiraminti tarp šių ryškių sienų.
Vienas pažįstamas sako, kad negali net pirmojo patiekalo sulaukti šioje aplinkoje. O be reikalo jis toks jautrus. Aš, pavyzdžiui, beveik kiekvieną interjerą sugebu pakelti, išskyrus Vilniaus oro uosto atvykimo salę.
Vilniaus oro uostas turi būti sugriautas kūjais, laužtuvais ir sprogmenimis. Net emigrantas, rūkęs lėktuvo tualete ir atvežtas į sostinę su antrankiais, ir tas pašiurpsta, pamatęs Stalino dekorą šioje baisioje rusiškoje šarvojimo salėje. Bet aš nukrypau nuo temos, man būna.
Mane pradžiugina, kad valgiaraštis – kaip Anglijoje. Padavėja klausė, kokio aitrumo gaminti patiekalus (geras klausimas), aš sakiau, stipresnius, nei paprastai nori lepšiai lietuviai (o jie tikrai lepšiai, jiems parodyk čili pipirą trijų metrų atstumu, ir jau jis visas raitosi, už burnos susiėmęs, jam liežuvį, matai, nudegino). Vis tiek patiekalai buvo gana švelnūs. Netiki, matyt, kad toks gražus lietuvis, kaip aš, gali norėti tikrai aitraus indiško maisto.
Užsisakome pradžia papadamų, lešių tešlos paplotėlių (€1,20). Patys paplotėliai puikūs, padažai – vidutiniški, ir nėra mano mėgstamiausio lime pickle, marinuotų laimų, o gaila.
Svogūnų badžiai (onion bhaji), €3,50, tokie gruzdintuvėje kepti svogūnų kotletukai, buvo ne patys geriausi, kokius man teko valgyti: kietoki ir sunkūs, sakyčiau. Man labiau patinka, kai jie tokie švelnūs ir vos palietus subyrantys.
Paneer pakora (€3,50), irgi gruzdinti kukuliai su sūriu, buvo tikrai puikūs. Štai tas indiškas švelnumas, paruošiantys aštriųjų patiekalų beisbolo lazdai, kuri kirs per smegenis. Jau tuoj. Jau tuoj netrukus.
Vištienos korma (chicken korma), €7, vištiena gelsvai rudame kokosų ir ciberžolių padaže, užsieniečių pamėgtas patiekalas, nes nelabai aitrus, saldokas ir švelnus, čia nustebino teisingu santūrumu: nebuvo perkrauta saldumo, ir galima buvo užčiuopti prieskonius, o ne vien dantų emalį tirpdančius cukraus kiekius.
Krevečių vindalu (prawn vindaloo), €9,30, buvo patiekalas, kurio laukiau nekantraudamas.
Daugelyje pasaulio vietų, indų restoranuose, patiekalus su vindalu padažu užsisakinėja jau tada, kai būna gerai išgėrę ir nori pasirodyti prieš kitus puotautojus, kad gali valgyti branduolinio aitrumo maistą, kuriame nesijaučia absoliučiai nieko, išskyrus aitrumą.
Galima šildytis rankas prie radiatoriaus, galima – prie laužiuko, o galima namuose susprogdinti atominę bombą, ir tada šilta bus ne tik buto gyventojams, bet ir artimiausiems kaimynams. Šis maistas yra atominės bombos variantas burnoje.
Tačiau čia tas stiprumas buvo dalinamas per pusę arba iš trijų. Man norėtųsi stipriau. Aš noriu, kad būtų taip, kaip aš ragavau Indijoje. Aš noriu beprotybės.
Indiška duona (naan), paprasta (€1,20) ir su česnakais (€1,75) buvo pavyzdinė. Gaila, kad ją verta valgyti tik karštą (atšildyta ji netenka trijų ketvirtadalių skanumo), bet čia galima dėl to duonos ateiti.
Dar buvome užsisakę ryžių biriani su vištiena (chicken birayni, €5,80), bet jau nebeįmanoma buvo tiek suvalgyti. Daug ką išsinešėme į namus, nes skrandis ne guminis.
Dviese sumokėjome €41,15 ir arbatpinigius. Nelabai brangu, turint galvoje, kad būtų pavalgę ir trys žmonės.
Kokybė?
Namaste India, Pylimo g. 5, Vilnius. Tel. +370 662 20440. Tinklalapis. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio, nuo 11:00 iki 23:00, penktadieniais nuo 11:00 iki vidurnakčio, šeštadieniais nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais – nuo 13:00 iki 22:00.
