Vienas jų buvo žadėtas net liepą: su dukra buvau Klaipėdoje restoranų inspektuoti, apie gerus parašiau („Toli nuo klasikos“ Melnragėje, „Švyturys BHouse“), o štai apie vieną tokį, na, kaip čia pasakius, egzotiškesnį tai palaikiau sunkesniems laikams.
Maniau, ateis toks metas, kai galėsiu sujaukti jums nuotaiką, nes dabar visi labai laimingi dėl galimybių paso, ir dėl to, kad pajamos Lietuvoje auga, tai aš imsiu ir parašysiu, kas yra nelabai gerai, arba gal kai kam ir gerai, o man tai visai nieko ypatingo. Kitaip tariant, aš pabūsiu ta užgesusia žvakute ant jūsų gimtadienio torto.
Iš tiesų istorija visai nėra išskirtinė. Klaipėdos plačiai žinomame Rybporte (tai nėra labiausiai prestižinis ir paklausus miesto rajonas, tiksliau, tai buvęs žvejybos uostas, pastatytas po Antrojo pasaulinio karo ir apgyvendintas įvairaus likimo žmonėmis), kur dar visai neseniai galėjai laikyti save laimingu, jei praeidavau penkis šimtus metrų ir negaudavai į lempą, arba bent jau nepasiūlydavo, dabar viskas yra žymiai labiau civilizuota, ir ten yra Azerbaidžano restoranas „Hezer“.
Jūs jau tikriausiai prisimenate, kad dažniausiai apie Klaipėdą (ir jos restoranus) rašau gerus dalykus, tokius, kad ausys linksta. Ar mane finansuoja Klaipėdos reikalų ministerija, ar man moka dvylika tūkstančių eurų už straipsnį, ar prie to prisideda Klaipėdos miesto merijos propagandos skyrius ir ar susimoku valstybei mokesčius už gautus pinigus? Spręskite patys. Štai citata iš mano ankstesnio straipsnio: „Klaipėda, priminsiu, yra Lietuvoje antroje vietoje po Vilniaus pagal gerų restoranų koncentraciją: tokie perlai, kaip Pepper Grey, Monai arba Momo Grill (…) užkelia kartelę.“ Ar gali būti tokie žodžiai neapmokėti? Ar taip liaupsintumėt miestą už dyką?
Tačiau dabar akivaizdu, kad už „Hezer“ restoraną niekas man nemokėjo, atvirkščiai, aš jiems sumokėjau virš trisdešimties eurų ir dar arbatpinigius. Čekiu galite pasigrožėti, atsivertę nuotraukų galeriją.
Restoranas yra įsikūręs pokario triaukščiame pastate, vadinamoje chruščiovkėje (pastatų tipas pavadintas SSRS lyderio Nikitos Chruščiovo garbei), kuri yra mišrios paskirties: apačioje būdavo parduotuvė su dideliais langais (prodtorgas – kur parduodavo maisto prekes, arba promtorgas – kur būdavo „pramoninės prekės“, tai yra, meškerės, grėbliai, skėčiai ir cinkuoti dubenys skalbimui), o dabar ten yra restoranas, kuriame tiksliai atspindėti maždaug 1993-ųjų kooperatiniai laikai.
Apie maistą pilną apžvalgą būtų gaila rašyti, kadangi šiaip jau gera Azerbaidžano virtuvė (mano mėgstama nuo tų laikų, kai važinėdavau su darbais į Baku, ir ten mano kolegos ir jų draugai, vietinio šešėlinio biznio atstovai ir buvę medikai, organizuodavo man priėmimą su daug svaigiųjų gėrimų ir būtinai su būdavo kepamas tik ką paskerstas ėriukas, iš geriausio sostinės mėsininko) – kepimas ir receptai buvo labai paprasti, tačiau kadangi produktai buvo kosminio šviežumo, tai būdavo fantastiškai skanu.
O šiaip Azerbaidžanas neturi didelės ir įstabios nuosavos gastronominės tradicijos – juk ir pati šalis, iš esmės, yra Rusijos atskirta Irano dalis, kad būtų prieiga prie Kaspijos jūros naftos: ligi šiol juk nemaža Irano teritorija vadinama Azerbaidžanu, ir iš ten yra kilę daug garsių persų, pavyzdžiui, buvęs prezidentas Mahmugas Ahmadinežadas yra Irano azerbaidžanietis. Aišku, nieko blogo apie Azerbaidžaną nenoriu pasakyti, bet, pavyzdžiui, tos šalies didžiausia partnerė Turkija yra gastronomine prasme žymiai daugiau gali pasiūlyti. Jau vien Stambulo oro uosto verslo klasės laukimo salė lūžta nuo įvairovės, kvapų, skonių ir spalvų.
O čia, Klaipėdos Rybporte, maistas buvo pavadinimais ir kilme egzotinis, o skoniu – per pusę (gerai, jei per pusę, o ne ketvirčiu). Liulia kebabas (malta mėsa) buvo blankokas, kaip ir visa mėsa (taip, suprantu, Klaipėdoje geros mėsos nėra lengva gauti, ypač jei nesistengi), daržovės buvo pjaustytos lyg kirviu kapotos, be meilės, garnyrai pateikti, lyg iš 1995 metų kooperatinės kavinės, ir net tiršta Kaukazo sriuba buvo tiršta ir kvapi palyginti tik galbūt su labai skystu sultiniu iš blogai aprūpinamos ligoninės arba iš kokio nors maitinimo vaikams per Dainų šventę, o šiaip visa tai buvo vidutiniškas kaukazietiškos temos interpretavimas, kaip ir plovas – taip, gal gausesnis priedų, negu mano vaikystės vaikų darželio, kur būdavo skūros ir sprangūs ryžiai, ir patiekimas gražus, valgomame dubenėlyje, bet kad rašyčiau iš Klaipėdos mamai į Vilnių – oi, kaip pavalgiau, kokį įspūdį paliko, tai, žinokit, to nebus. Pavyzdžiui, ryžiai. Jūs žinote, kaip tuose kraštuose kvepia ir tiesiog skoniu sproginėja ryžiai? O čia buvo tik labai vidutiniška, sausoka ir neįsimenama.
Nė vienas patiekalas nebuvo sugadintas, palyginti su originaliu sumanymu, tik bėda ta, kad originalaus sumanymo ir ambicijų gal net niekada ir nebuvo. Tiesiog gamina maždaug iš akies nelabai išrankiai publikai, ir viskas. Įdomiausias dalykas buvo darbuotojos garsus ir valiūkiškas flirtas su bendradarbiu, kuriam paklausus, kaip ji jaučiasi, mergina pasakojo, kaip iš vakaro užgėrė ir miegoti nuėjo ketvirtą ryte, „tai va taip ir jaučiuosi“. Pasirodė, kad gal nuo tokio blankaus maisto kai kam ir gali norėtis po darbų atšvęsti.
Dvi žąsys iš penkių. Gal Rybporte ir yra ko geresnio, tik aš neradau. Ar ieškosiu dar? Abejoju.
Hezer, Naikupės g. 7, Klaipėda. Tel. +370 684 45793.
Kasdien nuo 11:00 iki 22:00.
