Nenorintys skiepytis subingalviai (jie bijo, kad jiems pažeis smegenis, bet ten nėra ką pažeisti) nusipelno trečiojo karantino, ir jie jau po mėnesio gaus trečiąjį karantiną - o mes, skiepytas elitas, galėsime naudotis visomis privilegijomis su Galimybių pasu. Žinoma, bet kas gali prisijungti prie geresnių žmonių ir eiti skiepytis jau dabar, taip kad, jei norite būti laimingi ir gražūs, kaip aš, jūsų Užkalnis, tai patarčiau netempti ir pasiskiepyti kuo greičiau.
Klaipėda, kuri jums žinoma, kaip Lietuvos uostamiestis, yra apdovanota restoranais taip, kad net keista. Jie tiesiog palaiminti. Aną savaitę rašiau apie Švyturio BHouse, kur labai daug skaitytojų įniršo, nes aš parašiau apie pliažo gyventojus Melnragėje, ir nenustoju minėti tokių restoranų, kaip Momo Grill, Monai ir Pepper Grey, dar čia būdamas kūrybinėje komandiruotėje radau Rybporte vienintelį man žinomą Lietuvoje azerbaidžaniečių restoraną (parašysiu apie jį po kelių savaičių) - vienu žodžiu, gastronominis rojus.
Kalbant apie Melnragę, jūs galite paklausti - o ko jūs, Užkalni, ten važiavote, jei jums tas paplūdimys ne kažką? Reikalas tas, kas Melnragėje yra įspūdingiausias šiemet mano atrastas restoranas vakarų Lietuvoje. Jį rekomendavo daugybė žmonių, ir aš važiavau tris šimtus kilometrų, lyg benzinas būtų nemokamas, kad galėčiau aplankyti šią vietą, kuri, nepabijosiu banalybės, nepalieka abejingų. Aš negalėjau patikėti, kad tokia vieta slepiasi ne kur kitur, bet kokie šimtas metrų nuo paplūdimio Melnragės miestelyje, kuris yra, jei ten nebuvote, tokia Garliava prie smėlynų. Aš kalbu ne apie gyventojų politines pažiūras, o apie sovietinių individualių namų (tokius vadindavo mažaaukščiais mažabučiais) peizažą, pamargintą surūdijusiomis garažų durimis ir baisiomis būdelėmis, parduodančiomis poilsiautojams pigų maistą, optimizuotą tiems, kas neskiria gero burgerio nuo užkeptos su kečupu ir sūriu vonios kempinės. Takučiu varo į paplūdimį, šlepsėdami plastikiniais kroksais, miesto gyventojai ir svečiai, ir ne visi kreipia dėmesį į ryšų žydrą namą, apie kurį šiandien ir rašai.
Restoranas vadinasi ToLi nuo klasikos, dar turi kitą vardą “Audrutė” (turbūt todėl, kad Audros gatvėje), ir vadina save “Vyno, skonio ir draugų namai”, nes tai ne visai restoranas (neskaitant puikaus maisto, kuris viršija restoraninę kokybę 99 proc. visų Lietuvos restoranų), kavine irgi pavadinti būtų keista, nes ne kavai gerti tai vieta, “užkandinė” yra sovietinės nostalgijos tąsomų lituanistų-nevykėlių propaguojamas anachronizmas, o žodžio “kabakas”, kurį naudojame mes visi, irgi negalima rinktis. Tai tiesiog namai, juo labiau, kad labiausiai ši valda primena didelę sodybą - yra namas, yra jo terasa, yra didelis šiltnamis, kur irgi galima sėdėti, tik ne tokiomis vasaros dienomis, kaip šios, nes kai lauke plius trisdešimt, svečias ten išdžiūtų nuo karščio per penkias minutes ir atiduotų Dievui sielą, nespėjęs susimokėti, ir galima būtų iškart ten pat balzamuoti ir rengti gedulingus pietus (čia mano toks humoras, kam nepatinka, išjunkite radiją); o dar yra garbingiausios vietos - staliukai miške, konkrečiai tarp kankorėžių ir spyglių, po kojomis matai smėlį properšose tarp samanų - ir, žinoma, mus pačioje garbingiausioje vietoje ir pasodino, nes kaipgi kitaip.
Man visa tai priminė turbūt mėgstamiausią gyvenime motelį, Mohavių dykumoje, Kalifornijoje, esantį 29 Palms Inn, kuris yra mieste Twentynine Palms, kurio pavadinimas reiškia dvidešimt devynias palmes, nes būtent tiek palmių prie oazės suskaičiavo žmonės, kurie surašinėjo Vakarų pakrantės gyvenvietes. Dabar prie tos oazės yra šimtamečio senumo motelis, su drėbto molio nameliais, kurį labai patariu visiems, kas netingi pora valandų vairuoti nuo Los Andželo. Ten viskas išmėtyta po dykumą - tik Kalifornijoje vietos dar daugiau, negu Melnragėje.
Man labai patiko, kaip jie pasitinka atvykstančius: ant lentos parašyta, kad jie neturi vaikų meniu, dienos pietų, picų ir kebabų. Matyt, užeinantis planktonas dažnai pageidauja tokių dalykų: zirziantys ir blogai išauklėti jų vaikai tegali valgyti sasyskas, nes tėvai jų neišmokė vartoti normalaus maisto, dienos pietų jie geidžia, nes restorane pasiruošę išleisti tris eurus, kaip darbe būdami (taigi atostogos, jau atleiskit virvutes, nueikit vieną kartą ir pavalgykit skanaus maisto, nenubiednėsite, vis tiek jūsų mašina jau dujom varoma ir karšto vandens kubilą jau turit nusipirkę, kam jums tie pinigai?), picos ir kebabai yra nacionaliniai lietuvių patiekalai ir daugelio fantazijos riba.
Valgiaraštis atrodo labai kukliai, vizualine prasme, yra lakoniškas, ir tikrai nežada tos šventės akims, nuo kurios, kai pradeda nešti ant stalo patiekalus, esi pasimetęs ir nebežinai, ką sakyti ir galvoti. Mūsų pilkoje Lietuvoje toks spalvų maištas? Nuostabu. Taip, optimizuota Instagramui, nes žmonės - netgi tie, kas paprastai nefotografuoja maisto - kelia vieną nuotrauką po kitos į socialinius tinklus, ir jų draugai žiūri, seiles varvina ir pavydi.
Mes dviese užsisakėme labai daug, nesuvalgėme nė pusės, ką ten pusės, nė trečdalio to, ką atnešė, ir vis tiek reikėjo važiuot į viešbutį ilsėtis po tos vakarienės, sunkiai kvėpuojant, nes kai kurių patiekalų nebuvo įmanoma sustoti valgyti ir pasilikti proto ribose.
Įdomiausia, kad visi tie vaizdai nėra vien dėl vaizdo: paimtos labai kokybiškos, tinkamos sudėtinės dalys, gaminimas labai kompleksiškas ir išmanus - ne veltui šefė šį restoraną (atsiprašau, namus) užaugino iš gastronominės studijos.
Pavyzdžiui, prie duonos jau atsiranda šefo komplimentų patiekalas - triušio kepenėlių paštetas su Sirijos datulėm, fantastiškos rožinės spalvos, ir šone dar obuolių čatnis (uogienė, paprasčiau kalbant), tai puikus sūrumo ir saldumo balansas, ir pamoka, kaip galima sugalvoti vaizduotę kabinančių patiekalų.
Burrata - puikios kokybės mozzarella su grietinėle tiems iš jūsų, kas nežino - čia patiekta su “mangų majonezu”, kas yra ne majonezas, o mangai su alyvuogių aliejumi (12 EUR). Dar ten ir pomidoriukai ant šakelės, ir trijų rūšių uogos, ir gėlės, ir salotos - ši virėja komponuodama nestabdo.
Tuno tatakis (vos iš išorės termiškai apdorotas puikus tunas, teisingos konsistencijos, 16 EUR) buvo su yuzu (žaliosios japoniškos citrinos) aliejumis ir vytintais pomidorais, ir to tuno neatidavėm nė kiek, suvalgėmė visą, nes nebuvo įmanoma paleisti iš rankų.
Tą patį norėjome daryti ir su keptais chorizo dešros gabaliukais (12 EUR) - jie buvo neįmanomai apetitiški, paruošti degančiame portveine, ir goslūs raudonmedžio spalvos riebalai maišėsi su saldumu; tačiau žinojome, kad turime susisiimti, nes dar tik užkandžiai, o mes jau persivalgę, todėl aš beveik verkdamas nustojau valgyti tą chorizo iš Dievo mėsinės ir atsukau savo laiminantį žvilgsnį į pagrindinius patiekalus.
Aš alpėjau ir dūsavau nuo portugališkai paruošto, su česnakais ir virtomis bulvytėmis, nedideliais gabalėliais supjaustyto aštuonkojo (18 EUR), kuris man priminė gerą Portugalijos virtuvės restoraną Vilniuje, Gallo do Porto - kažin, kaip jam sekasi šiandien, nes buvau aš ten jau prieš šešerius metus.
Mėsos užsisakėme per daug - ėriena (iš Naujosios Zelandijos, 20 EUR), su rožiniu tonkos pupelių padažu (tonkos pupelės naudojamos parfumerijoje, jos duoda tokį saldaus medžio kvapą, galbūt esate skaitę kurioje nors iš mano kvepalų apžvalgų) buvo viena geriausių, kurias esu valgęs Lietuvoje, o Urugvajaus jautienos antrekotas (26 EUR) stebino santūria kaina: už tokį gabaliuką labai, labai geros jautienos, dar su raudonųjų ikrų inkliuzais sviestiniame padaže, aš tikėčiausi sumokėti ne mažiau keturiasdešimties, ir čia ne tas atvejis, kur aš šiaip blevyzgoju, kad noriu mokėti kuo daugiau - aš nuoširdžiai galvoju, kad restoranas sau užsimeta per mažai antkainio. Aš jūsų vietoje skubėčiau, kol kainos yra tokios, kokios yra.
Kadangi jau akyse plaukė spalvoti verpetai ir ratilai nuo vaizdų ir nuo persivalgymo, tai mus dar pavaišino Napoleonu, kuris čia pagamintas iš šokoladinių lakštų ir yra neįprastos išvaizdos, tačiau, sakykit man, kas ten yra įprastos išvaizdos? Net espresso puodelis su šaukšteliu yra meno kūrinys.
Dviese už visą šią neįtikėtiną fiestą, siestą ir manifestą sumokėjome 118 EUR ir dar palikau trisdešimt eurų arbatpinigių (jei teisingai atsimenu, nes jei ne, tai mane restoranas pataisys).
Žinoma, kad penkios žąsys iš penkių, ir ne bet kokios, bet ryškių spalvų. Bėkit ir skubėkit, tik rezervuokite iš anksto, nes kitaip lauksite lauke, o per saulėkaitą to jums tikrai nepatariu - eilė bus iki Girulių.
Tikrai, Klaipėda taip gerai vargu ar nusipelnė. O gal ji daro kažką tokio, apie ką aš dar nenumanau, ir čia yra miesto apdovanojimas?
Toli nuo klasikos, Audros g. 2A, Melnragė, Klaipėda. Tel: +370 648 82007. Tinklalapis ir Facebook puslapis.
Antradieniais ir trečiadieniais - nuo vidurdienio iki 22:00, ketvirtadieniais nuo vidurdienio iki 23:00, penktadieniais ir šeštadieniais - nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 22:00.
