– Norinčių tapti Lietuvos kultūros atašė nestinga – juk darbas vis dėlto užsienyje, be to, įdomus, su politika nesusijęs, ypatingos atsakomybės tarsi nereikalaujantis. Iš šalies žvelgiant atrodo, kad pristatyti mūsų kultūrą kitoje valstybėje visiškai nesunku: iš valdžios gauni pinigų, pasikvieti dailininkus, muzikus, kitus atlikėjus arba autorius ir padarai parodą, surengi koncertą. Jūs dirbate šį darbą jau trečius metus, tad gerai žinote, kaip yra iš tikrųjų.
O kalbant rimtai, svarbiausia tiesiog įgyti kuo daugiau draugų, pažįstamų, truputį daugiau padirbėti, naršant, kokiomis ES galimybėmis įmanoma pasinaudoti, atkakliai ieškoti rėmėjų privačiame sektoriuje, dar kiečiau ir įtikinamiau kalbinti mūsų šalies garbės konsulus Lenkijoje, kad prisidėtų prie Lietuvos kultūros ir meno sklaidos. Žodžiu, reikia keisti ne tik požiūrio „kultūros atašė – Kultūros ministerija“ perspektyvą, bet ir mąstymo, kaip veikti, kryptį. Jau sakiau, kad lėšų yra, didesnė problema – žmogiškieji resursai, nes aštuonių darbo valandų taisyklė kultūros atašė negalioja, o bent penkios miego valandos sveikatai yra būtinos. Dažnai prisimenu fortepijono mokytojo žodžius, pasakytus Herbertui von Karajanui: „Niekada nebūsite patenkintas savo profesija, nes norite išreikšti viską, o tam reikia daugiau rankų negu tos dvi, kurias turite. Todėl siūlau tapti dirigentu.“ Lenkijos institucijos mielai bendradarbiauja su Lietuva, taigi siekiant aprėpti kuo daugiau, labai norisi turėti visą orkestrą.
Džiugu, kad daugelis Lietuvos menininkų mielai sutinka atvykti ne tik į Varšuvą, Krokuvą, Vroclavą, Gdanską, bet ir į mažesnius šios šalies miestus, miestelius. Iš pradžių nuogąstavau, kad lietuviai sakys, esą jų prioritetas – Berlynas, Briuselis, Londonas, ką jau ir kalbėti apie Ameriką, Kiniją… Tačiau per beveik trejus darbo Varšuvoje metus įsitikinau, kad tokia baimė nepagrįsta. Lenkijoje lietuviai labai gerai jaučiasi, suranda bendraminčių, draugų, juk mes, lietuviai ir lenkai, daug ką suprantame panašiai, nereikia mums aiškinti, kodėl, pavyzdžiui, privalome palaikyti Ukrainą. Perfrazuojant Winstoną Churchilį, ko gero, mažai yra dorybių, kurių tiek lietuviai, tiek lenkai neturėtų, mažai yra klaidų, kurių ir lietuviai, ir lenkai nebūtų kada nors padarę. Tai, kad mūsų klaidos, svajonės, nusivylimai tokie panašūs, būtent ir skatina dialogą, ilgas, nesibaigiančias diskusijas, vienų domėjimąsi kitais, na ir tarpusavio supratimą, kuris abiem pusėms, jaučiančioms tam tikrą egzotikos sočių Vakarų abejingumą, yra toks svarbus.
– Kalbėdamasi su lenkais ir Lenkijos lietuviais išgirdau nemažai palankių atsiliepimų apie Jūsų nuveiktus darbus. Ką laikote svarbiausiu savo laimėjimu, kokie Jūsų renginiai Lenkijoje turėjo didžiausią pasisekimą?
– Sakyčiau, visi lietuvių kultūros ir meno pristatymai čia buvo sėkmingi. Džiaugiuosi, kad didėja lenkų susidomėjimas mūsų kultūra. O juk vien Varšuvoje kasdien vyksta 400–700 renginių! Juokais dažnai sakau: kol to nežinojau, kažkaip lengviau buvo dirbti, mažiau nervų kainavo. Smagu, kad pavyko suburti nemažai Lietuvos draugų, užmegzti gerus ryšius su lenkų žiniasklaida, kuri labai padeda skleisti informaciją apie lietuviškus renginius, lietuvių menininkus. Vaizdžiai tariant, negalima leisti, kad spauda, radijas, televizija nors minutei pamirštų apie mūsų veiklą. Antai neseniai išleidome Herkaus Kunčiaus romaną „Lietuvis Vilniuje“ lenkų kalba. Teko įdėti daug nepastebimo, vadinamojo užklasinio darbo, kad plačią lietuvių rašytojo romano ištrauką paskelbtų didžiausias Lenkijos dienraštis Gazeta Wyborcza kartu su keletu labai palankių recenzijų. Malonu, kai darbas duoda tokius puikius rezultatus.
Kitas svarus pasiekimas – viena žymiausių Lenkijos leidyklų Znak, leidžianti Czesławo Miłoszo, Wiesławos Szymborskos, kitų iškilių autorių knygas, pasirašė sutartį su Kristina Sabaliauskaite dėl jos romano „Silva Rerum“ leidimo lenkų kalba. Už to irgi slypi gero pasirengimo ir ilgų, kartais iki išnaktų trunkančių pokalbių reikalaujantis, bet labai mielas darbas, mūsų kultūrai ir menui duodantis daug naudos.
Didžiuojuosi suburta lietuvių literatūros vertėjų į lenkų kalbą grupe. Tie žmonės, nors dirba visai kito pobūdžio institucijose ar privačiose firmose, o mūsų rašytojų kūrybą verčia laisvalaikiu, kad pakeltų savo kvalifikaciją, nuolat lanko seminarus, skirtus lietuvių literatūros vertėjams.
Na, bet labiausiai džiaugiuosi projektais, kurie nesibaigia vienos knygos išleidimu, surengta paroda, koncertu ar spektakliu. Svarbiausia užmegzti ilgalaikius ryšius tarp lietuvių ir lenkų muzikų, rašytojų, aktorių, režisierių, intelektualų ar net mokytojų ir mokinių. Draugystė skatina kurti naujus bendrus projektus, kuriems įgyvendinti jau nebereikia kultūros atašė pagalbos.
– Keliolika metų gyvenau Varšuvoje ir man susidarė įspūdis, kad lenkus ne itin domina Lietuvos kultūrinės realijos, kur kas labiau jiems rūpi lenkybės pėdsakai mūsų krašte. Kai pasiteiraudavau vietinių inteligentų, ką iš kaimyninės šalies kultūros žmonių jie žino, paminėdavo tik Tomą Venclovą, Stasį Eidrigevičių, kai kas – Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Eimuntą Nekrošių… Jūs vertinate situaciją lyg ir optimistiškiau. Ar tikrai pastebite kokių nors pokyčių?
– Negalėčiau sutikti, kad lenkų nedomina lietuvių kultūrinis gyvenimas. Kita vertus, šiuolaikinė visuomenė apskritai darosi vis labiau technokratiška, vadovaujasi radikaliu pragmatizmu. Žmonės labiau pasinėrę į vartojimą negu į kultūros puoselėjimą. 60 proc. lenkų per metus neperskaito nė vienos knygos! Taigi galima sakyti, kad daugumos nedomina ne tik lietuvių, bet ir visų kitų, tarp jų net pačių lenkų, kultūra, literatūra. Gal ir svajočiau, kad grįžtume į Viduramžius, kai universitetas buvo džiaugsmą teikiančio mokslo, žinių kontempliavimo ir contemplata aliis tradere, t. y. dalijimosi tos kontempliacijos vaisiais, tvirtovė, tačiau pasaulis, ačiū Dievui, keičiasi. Ir nėra ko verkšlenti, kad pasikeitė mentalinė visuomenės struktūra ar kultūros vaidmuo, jos vieta pasaulyje. Dabartinę visuomenę sudaro vartotojai – tai faktas. Tačiau nuo mūsų pačių priklauso, ar kultūra bus viso labo prekė, ar bendruomenę ir tautas solidarizuojantis, suartinantis veiksnys.
Draugystė, kuri užsimezga tarp menininkų, ir atmintis, kuri išlieka, man yra patys svarbiausi dalykai. Nesijaudinu dėl to, kad lietuvių nėra kokiame nors mainstreamo festivalyje, reikalaujančiame milžiniškų lėšų, nes tokių renginių (jiems labai tinka Adomo Mickevičiaus pono Tado žodžiai: „Išlaidos didžiulės, o nuobodybė dar didesnė“) fejerverkai, kartais gal ir įspūdingi, palieka tik greit išsisklaidančius, bet ilgai akis graužiančius dūmus. Man atrodo kur kas vertingesnis nuolatinis kultūrinis lietuvių ir lenkų dialogas, tai, kas lieka mūsų atminties bibliotekose. Juk nei kultūra, nei jos kūrėjai neišsiverčia be kontaktų su kitais žmonėmis, su kitomis kultūromis. Nėra tautų, kurios gyventų, nejausdamos pagundos ir noro pasidairyti, ko pasiekusios kitos tautos. Šiandien, ko gero, kaip niekad aiškiai matyti, kas ištinka valstybes ir kultūras, kurios stengiasi atsiriboti nuo kitų kultūrų, į kokią pražūtį visa tai gali vėl nuvesti.
Antra vertus, savikritiškai paklauskime, ar gali lenkai apie mus žinoti daugiau, jei per nepriklausomos Lenkijos dvidešimtpenkmetį lenkiškai pasirodė mažiau lietuvių autorių knygų negu socialistinės Lenkijos laikais?! Taigi, labai daug kas priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų prioritetų, sumanymų, idėjų. Galimybių yra daugiau, nei kartais atrodo.
Lenkai garsėja pasaulyje gebėjimu ginti savo šalies ir tautos interesus. To tikrai galėtume iš jų pasimokyti. Tačiau skaitant jų spaudą, klausantis pasisakymų, nesunku pastebėti polonocentrizmą, paternalizmą kitų, ypač mažesnių, valstybių atžvilgiu. Daugiausia priekaištų, pamokymų tenka Lietuvai, ypač dėl lenkų tautinės mažumos teisių. Nors lenkų, gyvenančių Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje, padėtis gerokai sudėtingesnė, šiems kaimynams Varšuva pretenzijų neturi. Kaip manote, kodėl laikomasi dvejopų standartų? Gal jų požiūris į mažesnes valstybes arogantiškesnis?
Savo darbe nepatyriau, kad lenkai arogantiškiau žiūrėtų į mažesnes valstybes, ergo į Lietuvą. Mano nuomone, tai neteisingas, žalingas dalies žiniasklaidos puoselėjamas stereotipas, turbūt labiau atskleidžiantis mūsų kompleksus negu atspindintis realią situaciją. Kai susitinku su lenkais, įvairių kultūros institucijų vadovais, ir siūlau lietuvių kultūros projektus, visada esu priimama atvira širdimi, nuolatos girdžiu sakant, kad Lenkijos kultūros įstaigoms Lietuva – prioritetinė šalis. Džiaugiuosi, kad dauguma mano sutiktų lenkų vadovaujasi Jerzy’o Giedroyco pamokomis.
Žinoma, lenkų sąmonėje Lietuva dažnai siejasi su sentimentais mūsų bendrai istorijai. Tie sentimentai – o juos užtenka tiktai gerbti – galbūt ir yra išeities taškas, kalbant apie Lietuvos kultūros pristatymą, bet nėra ir niekada nebuvo to pristatymo sąlyga. Dirbdama ir gyvendama Lenkijoje matau, kad net kalbėdami tokiomis skirtingomis kalbomis mes kur kas geriau suprantame vieni kitus, negu, sakykim, lenkai supranta rusus arba anglai supranta lietuvius. Kultūroje nėra mažesnių ir didesnių. Norėdami sužinoti, kas buvo Odisėjas, turime perskaityti ir „Iliadą“, ir „Odisėją“. Kitaip tariant, turime labai gerai pažinti šalį, į kurią vykstame dirbti, kad nutuoktume apie jos istoriją ir kultūrą, kad būtume savo pašnekovų verti partneriai. Reikia gerbti ir mylėti tos šalies žmones, su kuriais važinėjame tuo pačiu visuomeniniu transportu, susitinkame tame pačiame turguje, valgome tose pačiose kavinėse… Apskritai nereikia bijoti svetimų kultūrų, reikia bijoti, kaip sakė Balys Sruoga, savo nekultūringumo. Paminėsiu vieną iš tikrai daugelio pavyzdžių. Pernai lietuvių poetui Tomui Venclovai buvo įteiktas aukščiausias Lenkijos valstybės apdovanojimas. Šalies Nepriklausomybės dieną – lapkričio 11-ąją buvo apdovanoti ir iškilūs lenkai, nusipelnę kultūrai, menui, mokslui. Prezidentas Bronisławas Komorowskis, ta proga sakydamas kalbą, vardu ir pavarde paminėjo tik vieną iš apdovanotųjų – lietuvį Venclovą ir pabrėžė itin glaudaus bendradarbiavimo su Lietuva būtinybę. Tai neeilinis atvejis, kai prezidentas savo valstybės nepriklausomybės dieną išskirtinį dėmesį parodo kaimyninės šalies kultūros atstovui.
– Vadinasi, Lietuvos kultūros sklaidai Lenkijoje neturi didelės įtakos pastaraisiais metais atšalę Vilniaus ir Varšuvos santykiai?
– Ne, neturi. Pabrėžiu – tikrai neturi. Kultūros lygmeniu ir kultūringų žmonių bendravime politinė įtampa nejaučiama. Galėčiau išvardyti daugybę Lenkijos organizacijų, institucijų, kurios, nepaisydamos priešiškų dalies politikų pasisakymų, visada mielai kontaktuoja su lietuviais. Paminėsiu tik nuolatiniu tapusį mūsų menininkų bendradarbiavimą su Varšuvos ir Gdansko šiuolaikinio meno centrais, glaudžius lietuvių ir lenkų PEN centrų ryšius, įvairių Lietuvos įstaigų sąsajas su Varšuvos valstybiniu etnografijos muziejumi, Varšuvos Karalių rūmais, Lenkijos žydų istorijos muziejumi, Jano Novako Jezioranskio kolegija Vroclave ir jos leidykla, nuoširdžią draugystę su fondu Menų, kultūrų ir tautų paribiai Seinuose, su Dialogo centru Krasnogrūdoje, su Olštynu, Torune, Balstoge, kur teatruose dirba mūsų režisieriai, filharmonijose koncertuoja mūsų muzikai, o festivaliuose kasmet pasirodo Lietuvos atlikėjai. Glaudžius ryšius palaiko abiejų šalių mokslininkai, teisininkai, medikai... Tikiuosi, po kitais metais vyksiančio Lietuvos kultūros ir meno pristatymo Krokuvoje toks nuolatinis bendradarbiavimas tarp lietuvių ir lenkų atsiras ir šiame labai svarbiame mūsų bendrų karalių mieste.
– Lenkijos kultūros instituto Vilniuje vadovė dr. Małgorzata Kasner pabrėžia, kad instituto darbą labai palengvina partnerių Lietuvoje įvairiapusė parama. Kaip šioje srityje sekasi Jums?
– Kultūros atašė nėra ir negali būti sala, plūduriuojanti kitos valstybės okeane. Šis darbas neįsivaizduojamas nei be savo šalies paramos, nei be vietos partnerių. Žinoma, pirmiausia padeda Lietuvos kultūros ministerija, didelio potencialo ir išties puikių kompetencijų Tarptautinis kultūros programų centras, kultūros ir meno įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, savivaldybės, kūrybinės sąjungos ir šaunūs lietuvių intelektualai, istorikai, mokytojai, mokiniai… Pristatyti Lietuvos kultūrą Lenkijoje labai padeda mūsų šalies garbės konsulai Torunėje, Gdanske, Ščecine. Po beveik trejų mano darbo metų nuolatiniais partneriais tapo Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija, daugelio Lenkijos miestų savivaldybės, privačios įmonės. Kaip pavyksta užmegzti tuos ryšius? Reikia labai daug bendrauti, dar daugiau klausytis įsiklausant. Ir, žinoma, gerbti šalies, kurioje dirbi, žmones, papročius, tradicijas. Pridursiu, kad puikiausias informacijos šaltinis man visada yra taksistai.
– Lenkija turi 22 kultūros institutus visame pasaulyje ir steigia naujus. Vilniuje šiame institute dirba 8 žmonės. Lietuva tokio pobūdžio institutų apskritai neturi, o Varšuvoje mūsų kultūros propagavimu užsiimate Jūs viena. Tie lenkai, kurie gerai pažįsta Lietuvą, dažnai apgailestauja, kad savo kultūros garsinimui pasaulyje skiriame per mažai dėmesio, sako, kad valstybė turėtų labiau vertinti kultūrą – didžiausią tautos turtą. Tikriausiai Jūs irgi jaučiate, kaip smarkiai skiriasi dviejų kaimyninių valstybių požiūriai į kultūros reikšmę?
– Lenkija – didelė šalis ir savo kultūrai, ypač jos sklaidai užsienyje, skiria tikrai įspūdingas lėšas. Kultūrą finansuoja valstybė, bet labai reikšmingos ir privačios iniciatyvos. Antai neseniai atidaryto Lenkijos žydų istorijos muziejaus nuolatinei ekspozicijai sukomplektuoti vienas iš rėmėjų, žinomas lenkų verslininkas Janas Kulczykas skyrė 20 mln. zlotų.
Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija šiemet disponuoja 3 mlrd. 539 mln. zlotų, dalis šių lėšų – iš tikslinių ES fondų ir ES biudžeto. Kultūros finansavimas, palyginti su 2013 m., padidėjo daugiau kaip 7 proc. Visa tai leidžia įgyvendinti specialias programas, pavyzdžiui, Nacionalinei skaitymo plėtros ir skatinimo programai šiemet skirta 1 mlrd. zlotų. Prieš keletą metų buvo įsteigtas Nacionalinis knygų institutas, kuris aukštai vertinamas už lenkų literatūros populiarinimą tiek šalyje, tiek užsienyje, lenkų literatūros vertimų į kitas kalbas skatinimą ir rėmimą, bibliotekų tinklo plėtrą, skaidrią stipendijų autoriams ir vertėjams skyrimo praktiką. 2013 m. šio instituto biudžetas buvo beveik 28 mln. zlotų. Beje, jis parėmė ir Herkaus Kunčiaus knygos „Lietuvis Vilniuje“ leidybą lenkų kalba.*
Verta paminėti Lenkijos savivaldybių ir privačių institucijų įsteigtas literatūrines premijas: NIKE už geriausią metų knygą – 100 tūkst. zlotų, W. Szymborskos premija už geriausią poezijos rinkinį – 200 tūkst. zlotų, už geriausią lenkų kalba išleistą Vidurio ir Rytų Europos autoriaus knygą – 100 tūkst. zlotų (apdovanojamas ir knygos vertėjas). Esama ir daugiau paskatinimų, pavyzdžiui, Gdanskas turi savo literatūrinį apdovanojimą Laisvės poetas.
– Lenkijoje yra įkurtas ir Nacionalinis audiovizualinis institutas. Kuo konkrečiai jis užsiima?
– Rūpinasi lenkų kultūros kūrinių skaitmeninimu, jo biudžetas yra apie 40 mln. zlotų. Šis institutas sėkmingai įgyvendina tokias programas kaip Mokyklų filmoteka, Muzikoteka, kurios vienas svarbiausių darbų pernai – tinklalapis su trijų iškiliausių lenkų kompozitorių Witoldo Lutosławskio, Henryko Mikołajaus Góreckio, Krzysztofo Pendereckio kūriniais. Be to, institutas leidžia internetinį kultūros aktualijoms skirtą žurnalą ir t. t. Taigi vienu pelės spustelėjimu patekus į NINATEKA tinklalapį, galima nemokamai susipažinti su lenkų kultūros paveldu: teatro spektakliais, muzika, senais filmais, žodžiu, tuo, kas formavo ir formuoja lenkų kultūrinę atmintį.
Kino produkciją jau beveik 10 metų kuruoja Lenkijos kino meno institutas, kino mokyklų rėmimui, kino teatrų gelbėjimui, filmų gamybai kasmet skiriantis 160–170 mln. zlotų, o per ateinančius kelerius metus lėšas ketinama padidinti iki 300 mln. zlotų.
Dar viena nepaprastai svarbi institucija, Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijų bendros politikos vaisius, – Adomo Mickevičiaus institutas. Jis ne tik pristato lenkų kultūrą užsienyje, bet ir sudaro lenkų menininkams kūrybinės veiklos kituose kraštuose galimybes. Metinis biudžetas – apie 40 mln. zlotų. Nors institutas neretai kritikuojamas, kad jo projektų rezultatai nėra labai reikšmingi, vis dėlto jis stengiasi užtikrinti kuo geresnes sąlygas lenkų menininkams, ypač jauniesiems, kuriuos valstybė ex deficione privalo remti.
– Lietuvoje nuolatos viskam trūksta lėšų, o Lenkija sugeba taip tvarkytis, kad neskurdintų šalies kultūros. Krinta į akis kylantys nauji didžiuliai kultūros centrai, investicijos į tuos objektus milžiniškos. Sakykite, ar dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje kilusi grėsmė visai Europai neprivers Lenkijos mažinti išlaidas kultūrai?
– Investicijos į kultūros objektus kaimyninėje valstybėje išties įspūdingos. Pastaraisiais metais čia vyksta didžiulės statybos arba rekonstrukcijos, bendra tų daugiau kaip 200 projektų vertė – 1,18 mlrd. zlotų. Pavyzdžiui, šiemet minint demokratinių permainų 1989 m. dvidešimtpenkmetį, Gdanske buvo atidarytas nepaprastai įspūdingas Europos solidarumo centras (jame yra informacijos ir apie Lietuvos kelią į laisvę).
Lenkija iš ES biudžeto 2014–2020 m. gavo didžiausią lėšų sumą ir už tai viešai padėkojo Lietuvai, nes finansavimas skirtas tada, kai ES Tarybai pirmininkavo mūsų šalis. Nors milžiniškus pinigus pirmiausia ketinama skirti keliams tiesti, verslumui skatinti, viešajam transportui gerinti, e.administracijai plėtoti, profesiniam aktyvumui ugdyti, tačiau nepamirštama ir kultūra. Prioritetas šiuo laikotarpiu bus teikiamas architektūros paminklų apsaugai, kultūros prieinamumui užtikrinti, įvairių jos institucijų, meno mokyklų veiklos kokybei gerinti.
Žinoma, Lenkija susiduria su tokiomis pačiomis problemomis kaip ir kitos mūsų regiono šalys. 2013 m. labai sumenko valstybės biudžetas, pablogėjo savivaldybių finansinė padėtis. Buvo apkarpytos lėšos ir kultūrai. Varšuvos merija atšaukė kai kuriuos tradicinius vasaros festivalius arba sumažino jų finansavimą. Europos mastu garsus režisierius Grzegorzas Jarzyna, vadovaujantis sostinės teatrui Rozmaitości, kuriam laikui buvo net sustabdęs trupės veiklą, nestatė spektaklių, nes „neužtikrinamos net minimalios finansinės garantijos“. Apgailėtinoje padėtyje buvo atsidūrusios ir kitų miestų, vaivadijų išlaikomos kultūros įstaigos. O šiais metais skaudų smūgį sudavė dramatiška situacija Ukrainoje – lėšas teko perskirstyti, prioritetą teikiant Gynybos ministerijai. Net kai kurie geriausiais pripažinti kultūros projektai negavo Kultūros ministerijos finansavimo. Maskvos agresija prieš Ukrainą iš esmės pakoregavo planus 2015-aisiais surengti Lenkijos metus Rusijoje. Iš pradžių atsisakyta bendradarbiauti tik su kai kuriomis Rusijos kultūros institucijomis, vėliau nuspręsta Lenkijos kultūros pristatymą toje šalyje apskritai atšaukti. Kita vertus, papildomas finansavimas skirtas Lenkijos kultūriniam bendradarbiavimui su Ukraina ir Baltarusija stiprinti.
– Šiemet Lietuvoje buvote nominuota Sugiharos fondo titului Metų tolerancijos žmogus. Suprantama, nelengva konkuruoti su mūsų šalyje labai populiariu Andrium Mamontovu, taigi šis garbingas vardas teko jam. Gaila, mažai ką žinome apie kitus nominantus. Papasakokite plačiau apie savo požiūrį į toleranciją.
– Tolerancijos arba paprasčiausio žmogiškumo mokiausi iš savo a. a. mamytės, kuri išėjo amžinybėn praėjus vos kelioms dienoms po nepaprastai gražios Tolerancijos žmogaus apdovanojimo ceremonijos Kaune. Kai nežinau, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, prisimenu abu jau mirusius savo tėvelius, kurie mokė, kad reikia elgtis tiesiog padoriai. Ypač įstrigęs į atmintį begalinis mamytės gerumas. Svarbiausias dalykas, sakydavo ji, yra žmogaus orumas, kurio nevalia paminti, ir nevalia leisti, kad kiti jį pamintų. Didžiuojuosi savo valstybe, kurios Konstitucijoje įrašyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas ir kad žeminti jį draudžiama. Gyvename labai trumpai, esame tik grandys, siejančios tai, kas buvo, su tuo, kas bus. Todėl mano uždavinys ir tikslas – elgtis taip, kad drauge su kitais, su kuriais skirta gyventi čia ir dabar, kurčiau kuo žmogiškesnį, padoresnį ir kultūringesnį pasaulį.
Tolerancijos žmogaus nominacija man buvo didelė staigmena, tikrai yra labiau nusipelniusių šito titulo. Aš tiesiog gyvenu ir dirbu taip, kaip mane mokė tėvai ir mokytojai (savo Mokytoju laikau ir Giedroycą). O jeigu kartais man pasiseka labiau negu kitiems, tai tik todėl, kad, kaip kadaise sakė seras Isaacas Newtonas, „stoviu ant milžinų pečių“.
– Dėkoju už pokalbį.
