SGD laivą terminalui pastačiusios Norvegijos kompanijos „Hoegh LNG“ vadovo manymu, Lietuvai tai suteikia prekybos ir politinę laisvę.
Lietuva šiuo metu yra visiškai priklausoma nuo „Gazprom“ tiekiamų dujų, už kurias mokėjo 15 proc. daugiau, palyginti su Europos vidurkiu. Nerimas dėl kainų ir energetinio saugumo paskatino Lietuvą išsinuomoti iš norvegų laivą, pavadintą „Independence“ („Nepriklausomybė“), kuriame ne iš Rusijos gaunamos SGD bus išdujinamos ir tiekiamos Lietuvos vartotojams galimai mažesnėmis kainomis, rašo JAV verslo dienraštis „The Wall Street Journal“.
Laivas neseniai išplaukė iš Pietų Korėjos laivų statyklos, kuriame buvo pastatytas. Į Klaipėdos uostą jis turėtų atplaukti rudėnį.
Lietuvos valstybės valdoma įmonė „Litgas“ šiuo metu derasi su Norvegijos „Statoil“ ir tikisi sudaryti SGD tiekimo sutartį, pagal kurią per metus būtų tiekiama 0,54 mlrd. kubų SGD. Įmonė taip pat ketina pirkti SGD neatidėliotinų sandorių rinkoje.
Lietuvos energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius interviu „The Wall Street Journal“ pažymėjo, kad naujasis terminalas atliko tam tikrą vaidmenį derybose su „Gazprom“, per kurias išsiderėta nauja sutartis, o dujų kaina sumažėjo apie 20 procentų.
„Gazprom“ pareigūnai pateikti komentarus atsisakė.
J.Neverovičiaus teigimu, Lietuvai reikalingas terminalas, nes šalies priklausomybė nuo rusiškų dujų atsieina per brangiai. Palyginus mažesnes kainas, kuriomis „Gazprom“ tiekė dujas kaimyninėms Baltijos šalims, Lenkijai ir Vokietijai, „aiškiai matyti, kad gamtinių dujų kainos Lietuvai yra netinkamos“.
Naujojo SGD terminalo pajėgumas sieks 4–5 mlrd. kubinių metrų per metus, tuo tarpu metinė dujų paklausa Lietuvoje siekia apie 3 mlrd. kubų.
Iš esmės terminalo pajėgumo beveik pakaktų visoms trims Baltijos šalims, kurios suvartoja 5,5 mlrd. kubų dujų per metus.
„Independence“ valdančios Osle įsikūrusios įmonės „Hoegh LNG“ vadovas Sveinungas Stohle interviu „The Wall Street Journal“ teigė, kad tokiais terminalas siekiama įvairinti energijos tiekimą.
„Vartotojas, anksčiau pirkęs iš vieno tiekėjo ir vieno dujotiekio, dabar gali pirkti SGD iš JAV, Nigerijos, Australijos, iš bet kur kitur“, - pareiškė jis. Jo teigimu, „tai suteikia prekybinę ir politinę laisvę“.
Taigi, Lietuva nuo metų pabaigos bus prijungta prie sparčiai augančios pasaulinės SGD rinkos.
Nepriklausomos konsultacijų įmonės „Wood Mackenzie“ skaičiavimais, SGD gamyba pasaulyje 2013 metais sudarė maždaug 312 mlrd. kubų, o tai atitinka maždaug du trečdalius Europos Sąjungos (ES) dujų suvartojimo. Prognozuojama, kad iki dešimtmečio pabaigos SGD gamyba padidės daugiau kaip 100 mlrd. kubinių metrų.
Lietuvai talkinusios Norvegijos analizės įmonės „Sund Energy vadovė Karen Sund JAV dienraščiui sakė, kad SGD tiekimo diversifikavimas bus palankus Baltijos šaliai.
„Prieš du dešimtmečius reikėjo gerų santykių ir ilgalaikių sutarčių. Likvidesnėje rinkoje yra konkurencija. Jeigu vienas tiekėjas ima ginčytis, yra dar keturi, su kuriais galima derėtis“, - pareiškė ji.
„Krizė Ukrainoje privertė kai kuriuos pirkėjus Europoje susimąstyti dėl energetinio saugumo. Jie gali ieškoti kitų šaltinių, iš kurių dujos būtų tiekiamos vamzdynais, arba gali statyti SGD importo terminalus. Tačiau dėl to taip pat galėtų sumažėti ir dujų paklausa“, - teigia „Wood Mackenzie“ analitikas Stephenas O'Roarke‘as.
Nerimas Europoje dėl žemyno priklausomybės nuo brangaus ir galimai nestabilaus iškastinio kuro importo, ypač iš Rusijos, pastaruoju metu vis didėjo. 2012 metais Europos Sąjunga (ES) importavo 88 proc. suvartotos naftos, 66 proc. dujų ir 42 proc. anglių.