tikėjimas

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.“

Jėzus pasakė mokiniams palyginimą: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! Ir kaip gali sakyti broliui: „Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies“, – pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio...

Jėzus tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“ Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“

Naują Kėdainių miesto pėsčiųjų tiltą (projekto architektai Jurgys Rimvydas Palys ir Ieva Palytė-Veilandienė) įvertino žymūs Lietuvos architektai Linas Tuleikis, Gintaras Prikockis ir Asta Prikockienė.

Tai katytė Roka, ji yra tikras švelnumo įsikūnijimas. Tokios katės dar paieškoti reikia.

Iškeliaujant Jėzui su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarėnas, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“

Jonas tarė Jėzui: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis.“

Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį. Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką.

Godulys žmogui visada buvo prigimtinis dalykas. Tad nereikia stebėtis, kad vis atsiranda veikėjų, kurie savo komercinių tikslų siekia pamindami moralės normas ir teigia, kad tos elgesys yra padorus, nes kyla iš saviraiškos laisvės.

Orvidų sodyba – iš kryžių ir akmenų pastatytas gyvas paminklas pasipriešinimui prieš sovietų valdžią. Sodybos įkūrėjas Vilius Orvidas žinojo, kaip priversti komunistus nusilenkti dievams, kurių skulptūras šie įsakinėjo griauti. Per stebuklą išlikusioje ramybės oazėje šiandien lankosi savęs ieškantys...

Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jayras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų.“ Jėzus nuėjo...

Šių paprastų dalykų jūsų nemokė mokykloje, kažkodėl apie juos nešnekėjo ir universitete. Jie, greičiausiai, nedera ir naujienų portale, nes vadinti naujienomis dalykus, kuriems gali būti ir keli šimtai ar tūkstančiai metų, yra, švelniai tariant, ne visai padoru.

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui.

Jėzus pasakė savo mokiniams: „Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs darbą, o durininkui įsakė budėti.

Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Vienas žmogus, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo.

Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais: „Su Dangaus Karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti.

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! A...

Tuojau po minios pavalgydinimo Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis.

Dvasine kelione į save vadinama piligrimystė Europoje žinoma dar nuo XI amžiaus, o pastaraisiais metais toks keliavimo būdas sparčiai populiarėja ir Lietuvoje. Iki šiol Lenkijoje keliones pėsčiomis baigdavę piligrimai netrukus žygiuos ir per Lietuvos teritoriją.

Susiskaldęs, išsekęs, nusiaubtas ir karų nuniokotas žemynas – taip būtų galima glaustai apibūdinti Europą XVII amžiuje. Dešimtmečiai nesibaigiančių karų išsekino Senąjį žemyną neatpažįstamai, o religinės įtampos ir kitatikių persekiojimas dar niekada Europoje nebuvo taip įsigalėjęs. Tačiau visos šio...