Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį.“
Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia.“ Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus.
Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. (Mk 10, 46–52)
Iš Anthony Bloom († 2003) knygos „Dvasinė kelionė“
Prieš mūsų akis mirga per daug dalykų ir tai neleidžia mums pamatyti Nematomąjį. Mes gyvename daiktų pasaulyje. Jie valdo mūsų dėmesį ir teigia save. Nematomi dalykai neteigia savęs, mes turime stengtis juos atrasti. Išorinis pasaulis reikalauja mūsų dėmesio, Dievas mūsų droviai maldauja.
Išorinis pasaulis teigia save. Vidinį pasaulį galima pajusti, bet jis niekada nereikalauja dėmesio. Mes privalome žengti ramiai, rūpestingai; privalome stebėti vidinį pasaulį ramūs, budrūs, o drauge susikaupę. Tokią dėmesingą būseną, leidžiančią suvokti tai, kas paprastai išslysta iš pažinimo, pavaizduoja vaikiškas eilėraštukas:
„Išminčius apuokas medy tupėjo,
Juo matė daugiau, juo mažiau kalbėjo.
Juo mažiau tu kalbi, juo daugiau išgirsti –
Kodėl nepanašūs tokie mes į jį?“
Daiktų pasaulis yra neskaidrus, turi tankį, svorį, masę, bet neturi gilumos. Mes visuomet galime prasiskverbti prie daiktų esmės ir, pasiekę giliausią tašką, galutinį tikslą, pamatyti, kad per jį nėra kelio į begalybę. Rutulio centras yra ir jo giliausias taškas, o jeigu mėginsime pažvelgti už jo, grįšime prie pusrutulio paviršiaus.
O Biblija kalba apie žmogaus širdies gelmes. Šios gilumos neįmanoma išmatuoti, jos prigimtis yra pati neaprėpiamybė, ji peržengia visas išmatavimų ribas. Šios gelmės šaknys – pačioje Dievo begalybėje.
Svarbu, kur sutelksime žvilgsnį. Žvelgdami į langą mes galime žiūrėti arba į savo pačių atspindį, arba į lango stiklą, arba į vaizdą, esantį už jo. Mes galime žiūrėti abejingomis akimis, kaip praeiviai žiūrėjo į Bartimiejų. Galime žiūrėti godžiomis ar neapykantos akimis.
Ir pagaliau galime žiūrėti meilės akimis, tyra širdimi, kuri įžvelgia Dievą ir jo paveikslą žmonėse netgi ten, kur jo vaizdas užtemdytas. „Nes, – kaip sako lapė mažajam princui, – iš tiesų tegalima matyti tik širdimi, tai, kas svarbiausia, akimis yra nematoma.“
Turime pripažinti, kad nesuprantame daiktų gilumos, neaprėpiamumo, viso pasaulio pašaukimo amžinybei ir vien kažkokio pirmapradžio patyrimo dėka galime būti tikri, kad egzistuoja vidinis pasaulis, ir tik tikėjimu galime garantuoti, kad tai, kas nematoma, yra realu, tikra ir kad to verta ieškoti anapus.
Šis tikėjimo aktas reiškia, kad mes pripažįstame liudijimą tų, kurie pažįsta nematomąjį pasaulį, net jeigu priimame tai kaip darbinę hipotezę, leidžiančią pradėti tyrinėjimą. Be šito niekas neįmanoma; negalime pradėti ieškoti Nematomojo, jeigu iš anksto esame įsitikinę, kad jo egzistavimas neįmanomas.
Galime pasikliauti ne vieno ar dviejų žmonių liudijimais, bet milijonų, kurie per visą istoriją tiek krikščioniškuose, tiek nekrikščioniškose religijose patyrė nematomybę ir paliudijo jos buvimą. Šioje tikėjimo kelionėje, dėl kažkokios priežasties, staiga pamatome tai, ko anksčiau nematėme.
Kažkas panašaus įvyksta, kai saulės spindulys krinta ant spalvoto vitražo. Be saulės šviesos vitražas atrodo kaip tamsių linijų susikryžiavimas nelygiame pilkame fone. Staiga atsiranda šviesa, grožis, tema, prasmė. Dabar galime įžiūrėti vitražą.
Saulės nebebus dienos pabaigoje, bet kas matė langą, dabar žino, kad tai ne pilkas lopinys, o spalvoto stiklo langas – vitražas, kurio nesimato. Tikrumas dominuoja prieš akivaizdumą: tai ir vadiname tikėjimu.