Šiandien, kai žodžio ir tikėjimo laisvė yra neatsiejama bet kurio europiečio gyvenimo dalis, ko gero, sunku įsivaizduoti, kad šis žemynas dar ne taip seniai skendo religinės neapykantos liūne, o dažnai kaimynais buvę protestantai ir katalikai stovėjo priešingose barikadų pusėse.
Tačiau Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje skirtingų konfesijų atstovai ne tik sugyveno, tačiau ir kartu kūrė Lietuvai.
Karas, krauju prilygęs Didžiajam karui
Trisdešimties metų karas (1618-1648) į istoriją įėjo kaip vienas kruviniausių konfliktų žmonijos istorijoje. Dėl karo dabartinės Vokietijos teritorijos neteko apie trečdalio gyventojų, o protestantiškoje šiaurės Vokietijos žemės buvo taip nusiaubtos, kad neteko net apie dviejų trečdalių gyventojų. Karo veiksmus dažnai lydėjo masiniai kitatikių karimai, o raganų medžioklės įgavo iki tol neregėtą pagreitį.
Sunku patikėti, tačiau skaičiuojama, kad epochoje be automatinių ginklų ir kitų masinio naikinimo priemonių žuvo 1,4 proc. viso pasaulio gyventojų (apytiksliai 8 milijonai aukų). Palyginimui, per Pirmąjį pasaulinį karą žuvo 1,7 proc. pasaulio gyventojų.
Nebūtų visiškai tikslu 30 metų karą pavadinti vien tik religiniu karu. Karo pabaigoje Prancūzija, stengdamasi pasinaudoti situacija, dėjo visas pastangas susilpninti tuo metu Habsburgų valdomą Šventosios Romos imperiją, todėl katalikiška Prancūzija nusprendė paremti protestantiškąją pusę kovoje prieš imperatorių. Iš pradžių pinigais Švedijos karaliui Gustavui Adlofui, o šiam žuvus mūšio lauke – ir savo armijos pulkais.
Tačiau šis kruviniausias XVII a. konfliktas įsiplieskė būtent dėl religinių priežasčių. Šventosios Romos imperijos (ŠRI) imperatoriui ir Austrijos valdovui bei atsidavusiam katalikui Ferdinandui antrajam atšaukus protestantų teisę į laisvą tikėjimą ŠRI grįžta prie senosios tvarkos, cuius regno, eius religio, arba „kas valdo, to ir tikėjimas“.
Tuo nepatenkinti protestantai Bohemijos (dab. Čekija) sostinėje Prahoje sukilo prieš imperatoriaus tarybą ir vieną po kito išmetė šios narius per langą (beje, tą padarė jau antrą kartą, pirmąjį – dar 1419-ais metais per husitų sukilimą). Ilgai netrukus šis konfliktas įtraukė bene visas galingiausias to meto valstybes – Daniją, Švediją, Nyderlandus, Prancūziją, Angliją, Prūsiją ir protestantiškas vokiečių žemes prieš Šventosios Romos imperijos, Austrijos ir Ispanijos karalystės Habsburgus, Vengriją, Kroatiją, o paramą vienai ar kitai pusei išreiškė ir Rusijos bei Osmanų imperijos.
Karo veiksmai buvo išplitę ir už Europos ribų. Olandai ir Portugalai grūmėsi dėl Brazilijos kolonijų, kovos veiksmai vyko Afrikos ir Azijos pakrantėse, ypač prie Ceilono krantų.
Rusijos, Turkijos ir ATR pajėgos taip pat dalyvavo konfliktuose, tačiau tai nebuvo tiesiogiai su 30-ies metų karu susiję veiksmai, o tarpusavio politinės kovos. Visos šios jėgos bandė karo suirutę palenkti savo politinei naudai.
Auganti religinė įtampa
30 metų karas tebuvo kulminacija nuosekliai augusios religinės įtampos žemyne. Dar gerokai iki jo Europą drebino didesni bei mažesni religiniai konfliktai, įsiplieskę po protestantiškosios reformacijos. Prancūziją nuo 1562, iki 1598 sukrėtė net aštuoni trumpi religiniai karai. 1572 per Šv. Baltramiejaus dieną Paryžiuje įvairiais skaičiavimais nužudyta nuo penkių, iki keliasdešimt tūkstančių hugenotų (Prancūzijos kalvinistų).
Anglijoje puritonai ir kitos religinės mažumos užplūdo kolonijas, bėgdami nuo persekiojimo namie, o Ispanijoje inkvizicija be skrupulų persekiojo net ir menkiausius protestantiškosios minties šalininkus. Į bendrą vaizdą įtraukus nesibaigiančius žydų pogromus vaizdas Senajame žemyne atrodė labai niūriai.
Pažvelkime į LDK
Tuo metu, kai Europa skandino save kraujyje dėl tikėjimo, Abiejų tautų respublikoje protestantai su katalikais sugyveno taikiai ne tik miesteliuose, tačiau ir didikų dvaruose. Priešingai, jie dažnai vieningai dirbo LDK vardan.
Iš tiesų, reta valstybė turėjo tokią tikėjimų įvairovę, kuria pasižymėjo tuometė LDK. Pusė šalies sudarė katalikai, kitą pusę – stačiatikiai, didikų luome itin paplito protestantizmas, miestuose didelę, o kai kur ir didžiąją dalį sudarė žydai, būta karaimų, totorių.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, tyrinėjantis ATR kultūros ir mokslo sritį, Marius Sirutavičius pabrėžė, kad LDK iš tiesų išsiskyrė savo tikėjimų įvairove. „Religinės tolerancijos fenomenas XVI a. Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, tikrai išsiskyrė iš kitų Europos kraštų. Nepaisant etninės ir konfesinės įvairovės čia nekilo religinių karų, nebūta ir didelio masto religinių konfliktų, kurie ypač buvo būdingi XVI a. Europai. Lietuvoje taip ir nepavyko įkurti inkvizicijos teismų. Taikingo sambūvio tradicijos buvo įtvirtintos dar ir įstatymiškai“, – pasakojo M. Sirutavičius.
„Iškalbingai 1572 m. Šv. Baltramiejaus naktį surengtų protestantų žudynių Paryžiuje kontekste, atrodo 1573 metų Varšuvos konfederacijos aktas – Abiejų Tautų Respublikos kilmingųjų luomo įsipareigojimas saugoti taiką tarp skirtingai tikinčiųjų“, – teigė profesorius. Mokslininkas pabrėžė, kad situacija šiek tiek pablogėjo į sostą atėjus Vazų dinastijai, kuri išpažino ir protegavo katalikybę, todėl pamažu valstybės pareigybėse nebeliko kitų tikėjimų atstovų.
Viena valstybė – daugybė tikėjimų
M. Sirutavičius akcentavo, kad politiniai ir ekonominiai didikų interesai dažnai buvo gerokai svarbesni už religinius skirtumus, todėl XVI a. turime ne vieną atvejį, kai religiją bandyta derinti su politine karjera.
„Geriausias tokio religinio pragmatizmo pavyzdys vieno žymiausio to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės veikėjo, XVI a. pabaigoje užėmusio LDK kanclerio pareigybes – Leono Sapiegos religinės konversijos atvejis. Gimęs stačiatikiškoje didikų giminėje, vaikystėje tėvo buvo atiduotas lavintis į Mikalojaus Juodojo dvarą. Studijuodamas Leipcigo universitete, pasirinko savo patrono konfesiją – tapo evangeliku reformatu (kalvinistu). Tačiau vėliau vėl pakeitė tikėjimą – tapo kataliku ir net bažnyčių fundatoriumi, – pasakojo istorikas, – Galima manyti, kad konfesijų kaitaliojimas galėjo lemti pakankamai tolerantiškas Leono Sapiegos pažiūras įvairių krikščioniškų konfesijų atžvilgiu.
Dar vienas įdomus religinio pragmatizmo – kalvinisto Mikalojaus Paco, XVI a. 6-9 dešimtmečiuose užėmusio Kijevo vyskupo pareigybes, atvejis. Šias katalikų bažnyčios hierarcho pozicijas jis gavo dar būdamas kataliku, tačiau perėjęs į kalvinizmą neskubėjo jų atsisakyti, nes jos garantavo M. Pacui vietą Abiejų Tautų Respublikos senate. Iš katalikų bažnyčios pareigybių kitos konfesijos atstovą pavyko iškrapštyti tik spaudžiant valdovui Steponui Batorui ir suteikus didikui kitą – Smolensko kašteliono pareigybę“.
Vilniaus universiteto profesorius ir mokslų daktaras Rimvydas Laužikas teigė, kad to meto politinis elitas didesnę koncentraciją kreipė į savo valdinių politinį lojalumą, nei jų religines pažiūras ar kultūrą. „Kitaip sakant, valdovą domino tai, ar valdiniai moka mokesčius ir ar kariauja jo pusėje, o ne tai, kokia kalba jie namie šnekasi ar kokiems dievams meldžiasi“, – sakė R. Laužikas.
Mokslininko nuomone, LDK labiausiai savo religine tolerancija išsiskyrė XVI amžiuje. „Čia rasime lygiaverčiai bendradarbiaujančius valdovus katalikus ir aukštas pareigas valstybėje užimančius didikus ne tik katalikus, pavyzdžiui, Albertą Goštautą, bet ir protestantus, pavyzdžiui, Mikalojų Juodąjį, Mikalojų Rudąjį ir ortodoksus, pavyzdžiui, Konstantiną Ostrogiškį. Greta jų, autonimines valdovo suteiktas teises ir pareigas turi žydų, totorių, karaimų bendruomenės. Žygimantas Senasis žydų kilmės LDK piliečiui Micheliui Jezofavičiui net suteikė paveldimą bajorystę“, – sakė R. Laužikas.
Taiką palaikė jėgų pusiausvyra
M. Sirutavičiaus teigimu, taikingą sambūrį tarp skirtingų konfesijų atstovų padėjo palaikyti gana apylygiai pasiskirsčiusi jėgų pusiausvyra.
„Į reformacijos judėjimą įsijungus žymiausioms Lietuvos didikų giminėms (ypač Radviloms) protestantai įgijo galingus užtarėjus, prieš kuriuos represijų nedrįso imtis jų priešininkai. Konkurencija tarp skirtingų konfesijų vyko intelektualiniame lygmenyje“, – kalbėjo profesorius.
Kovojama žodžiu
LDK tapo aršių intelektualinių kovų mūšio lauku. „Religinėse batalijose kovojama buvo žodžiu, rengiant religinius disputus, kuriuose įrodinėtos savos religinės tiesos ar leidžiant religinę poleminę literatūrą. Šie intelektualiniai „karai“ daugeliu tyrinėtojų vertinami kaip „aukso amžius“ LDK kultūros istorijoje, skatinę diskusijų ne tik religine bet ir socialine bei politine tematika vystymąsi. Prie taikingo sambūvio prisidėjo ir pakankamai nuosaiki reformacijos atžvilgiu Respublikos monarchų pozicija. Ji pasikeitė tik Zigmanto III Vazos ir jo įpėdiniu laikotarpiu, kuomet imtasi įvairių suvaržymų protestantų atžvilgiu.
Kiek kitaip situacija klostėsi stačiatikių LDK atžvilgiu. „Visų pirma, reiktų prisiminti, kad XV a. norint padėti Lietuvoje įsitvirtinti Katalikų bažnyčiai, išskirtinės teisės buvo patvirtintos tik kilmingiems katalikams, galiojo tam tikri konfesiniai apribojimai. Iki pat XV a. pabaigos stačiatikiai neturėjo galimybių užimti aukščiausias valstybės pareigybes, – pasakojo M. Sirutavičius, – tiesa, didžioji dalis katalikų ir stačiatikių bajorų teisių buvo sulygintos dar Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio konflikto metu“.
Tačiau situacija iš esmės pasikeitė Žygimanto Augusto laikais. „Galutinai visi apribojimai politinei karjerai stačiatikiams buvo panaikinti 1563 metais Žygimantui Augustui paskelbus privilegiją, kuria buvo sulygintos visų krikščioniškų konfesijų asmenų teisės. Ši privilegija reikšmingai prisidėjo prie religinės santarvės įsivyravimo LDK XVI amžiuje“, – teigė istorikas.
Lietuviškos tolerancijos tradicija
Šiandien galima tik svarstyti, kodėl būtent ATR išsiskyrė savo tolerancija įvairiems tikėjimams. R. Laužiko teigimu, norint pilnai suprasti šį reiškinį reikia grįžti į LDK formavimosi laikus.
„Pagonybė, kaip pasaulėžiūrinė sistema, skirtingai nuo krikščionybės skyrėsi tuo, kad neturi vieno, universalaus Dievo idėjos. Todėl pagoniškajame mentalitete yra visiškai suprantama galimybė kitiems turėti „kitokius dievus“, – sakė R. Laužikas. Jo teigimu, tolerantiška aplinka dar labai ryški XVI amžiaus I pusėje ir pamažu prarandama XVI amžiaus pabaigoje, o ypač XVII amžiuje, kuomet krikščionybės tradicijos įsišaknijo ir LDK pamažu supanašėjo į kitas katalikiškas Europos valstybes.
Apie pagonybės įtaką besiformuojančiai LDK kviečiame skaityti kitame ciklo „Mūsų Lietuva“ straipsnyje.