Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: „Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!‘“Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.
Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. Galop jis tarė tarnams: „Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves.“ Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.
Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: „Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?“ Tasai tylėjo. Tuomet karalius paliepė tarnams: „Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“. Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų.“ (Mt 22, 1–14)
Skaitant Evangelijos tekstą, sunku įsivaizduoti, kad žmogus atmestų kvietimą į vestuves. Juolab kad kviečia ne bet kas, o karalius. Be to, yra viskas paruošta, reikia tik su dėkingumu ir meile įžengti į vestuvių menę.
Bet jei kalbame apie amžinybės puotą, geriau įsižiūrėjus į žmogaus elgseną Dievo atžvilgiu, ši atsisakymo galimybė tampa reali. Dieve nerasta jokio „ne“, tik „taip“; „ne“ gali kilti vien iš žmogaus. Dievas yra pasirengęs priimti visus (1 Tim 2, 4).
Tačiau kiekvieną kartą atmetę jo dosnumą patiriame Dievo pyktį ta prasme, jog mes patys kuriame savo pačių mirtį. Apsižvalgius nėra sunku atpažinti tariamus Dievo pykčio ženklus, išprovokuotus nežaboto troškimo pašalinti jį iš žmogaus istorijos.
Atmetusieji kvietimą turi atlikti kažką skubaus čia ir dabar, ko, atrodo, negalima atidėti vėlesniam laikui. O vestuvių pokylis nurodo Kristaus atneštą išganymą, galimybę gyventi amžinai. Tai vienintelis svarbiausias dalykas gyvenime, mat tik jis įprasmina dabartį.
Dievą laikant antriniu dydžiu, kurį laikinai arba apskritai dėl svarbesnių dalykų galima palikti nuošalyje, žlunga kaip tik anie tariamai svarbesni dalykai. Palikus Dievą nuošalyje, neįmanoma vairuoti istorijos vien materialiomis ir teisinėmis struktūromis.
Nacistų nužudytas vokietis jėzuitas Alfredas Delpas primena: „Duona – svarbu, laisvė – svarbiau, neprarasti pagarbos Dievui – svarbiausia.“
Iš Jėzaus palyginimo apie vestuvių pokylį žinome, jog jam pažįstami ir tie svečiai, kurie ateina, bet be vestuvių rūbo – nesidžiaugiantys jo artumu, spiriami tik įpročio ir gyvenantys visiškai kitokios pakraipos gyvenimą.
Šv. Grigalius Didysis († 604) vienoje iš savo homilijų klausė: kas tie žmonės, ateinantys be vestuvinių drabužių? Kas yra tie drabužiai ir kaip jie įgyjami? Jo atsakymas: tie, kurie pakviesti ir ateina, turi kokį nors tikėjimą.
Būtent tikėjimas atveria duris. Tačiau jiems stinga vestuvinio meilės apdaro. Grigalius tęsia: „Taigi kiekvienas iš jūsų, kurie priklausote Bažnyčiai ir tikite Dievą, jau turite dalį vestuvių puotoje, bet negalima sakyti, kad turite vestuvinį drabužį, jei nesaugote meilės malonę.“