19 straipsnių
Sėkmė šypsosi tiems, kas jos neišsigąsta. Tokį įspūdį palieka metų pradžioje Fortūnos palytėta pora iš Mažosios Lietuvos – Domas Dumikas ir Danguolė Misonienė. Vos laimėję loterijoje naujutėlį daugiau kaip 150 tūkst. eurų vertės kotedžą sostinėje jiedu tvirtai pasakė – kraustysimės, nors ta sostinė ...
Galite nemokėti ruošti maisto, kaip tai darė jo mama, arba dailiai vaikščioti su aukštakulniais, bet tikrai sužavėsite, jei, pavyzdžiui, juoksitės iš jo pokštų.
Jau seniai gulėjo ant mano rašomojo stalo pakvietimas į naujo restorano atidarymą. Iki paskutinės akimirkos negalėjau apsispręsti, eiti ar neiti. Galiausiai pagalvojau, kad gyvename mes vieną kartą, gyvenime tiek šansų praleidžiame, kartais pasirinkdami stebėtojo rolę, šį kartą aktyvumas nugalėjo ma...
Su Ja draugaujame ketverius metus, ruošiamės vestuvėms. Buvo visko - ir gražaus laiko, ir sunkių momentų. Porų gyvenime tai - įprasta. Tačiau vienas dalykas mūsų istorijoje buvo tikrai nepaprastas - tai, kaip susipažinome.
Sava patirtimi įsitikinau, kad likimas mums pokštų nešykšti. Tik vieniems tie pokštai džiugūs, kitiems priešingai – liūdni, paženklinti netektimis. O štai mane likimas pamylėjo ir nenuskriaudė. Bet apie viską iš pradžių.
Tai buvo prieš pat 21-jį mano gimtadienį. Tuo metu studijavau ir dirbau įstaigoje, kurioje buvo susibūrusi stipri keliautojų komanda. Aš sukausi kita trajektorija ir nebuvau su jais pažįstama, bet susižavėjusi stebėdavau, kaip jie organizuoja žygius - tai kopia į kalnus, tai keliauja į dykumas, tai ...
Niekada gyvenime pernelyg netikėjau likimu. Buvau (ir vis dar esu) viena tų, kurie tiki, jog esame savo likimo kalviai, turintys jėgą gyvenimo kelią nusikloti patys, nelaukdami likimo ar kitų apvaizdų malonių.
Kultine naujametine istorija tapusiame filme „Likimo ironija, arba po pirties“ šmaikščiai pasakojama, kaip galima supainioti miestus, o man teko supainioti datas. Dabar, aišku, tai tik smagus priminimas, kuris galėjo baigtis ir liūdniau.
Mano istoriją, kaip ir kiekvieną kitą, lydi šiokia tokia priešistorė. Kol nusprendžiau keisti viską iš pagrindų, turėjau gražią draugystę, prasitęsusią šiek tiek daugiau nei ketverius metus. Žinoma, buvo visko, skyrybų, susitaikymų, kitaip turbūt ir nebūna, kai tą pirmą drugelių pilve pilną meilę su...
Vienas žmogus yra pasakęs, jog kai visiškai nesitiki meilės, ji staiga paima ir išnyra iš už kampo... Manau, taip nutiko ir man...
Gyvenimas yra keistas, mistiškas, kartais nesuprantamas, o kartais visai prognozuojamas reiškinys. Kodėl man taip nutiko? Kodėl jį įsimylėjau, o jis mane paliko arba mums nesusiklostė gyvenimas kartu?
Mano istorija labiau tiktų konkursui pavadinimu „Dievo numatymas“, bet kadangi likimas siejamas su kažkuo, kas iš aukščiau valdo mūsų likimą, tai mano istorija, manau, labai tiks ir čia.
Ši istorija apie tai, kaip aš radau savo gyvenimo meilę. Pažįstami, išgirdę kaip aš susipažinau su savo žmogumi, tiesiog negali patikėti, kad taip galėjo nutikti.
Posakis „žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“ virto mano gyvenimą lydinčiu skaudžiu posakiu.
Geriu skanią kavą, mėgaujuosi žiemiškos saulės šiluma, skaitau DELFI... Ir, op, pamatau skyrelį „Likimo pokštas“. Todėl labai parūpo pasidalinti ir savąja (mūsų) istorija.
Mano gana kurioziška istorija verčia mane ir mano mylimąjį visada nusišypsoti. Susipažinome mes per Naujus Metus klube...
Viskas prasidėjo nuo tamsiai mėlynų aksominių batelių puošniu kaspinuku. Mėlis spindėjo per vitrinos langus, erzindamas akių raineles. Neužteko jėgų nestabtelėti ir nesižavėti: tai buvo būtent Tai, ko man reikėjo artėjančiai vasarai.
„Juk neateis prie durų tavo gyvenimo meilė, nepabels į jas ir nepaprašys tekėti,“ -taip sakydavo mano žmona iki mūsų pažinties. O, deja, panašiai ir atsitiko prieš beveik 4,5 metų.
Kad likimas krečia pokštus, aš supratau vos tapau savarankiška ir kažkiek daugiau, nei paauglė, mąstanti mergiotė. Nežinau kaip Jūsų, bet mano visas gyvenimas susideda iš tam tikrų aibių, matricų ir vingių, kuriuos tik spėju gaudyti, stebėti, o jau suprasti kol kas tikrai neketinu.
