Kai dar buvau 17 m. idealistė ir netgi lankiau skautus, išvažiavom į Klaipėdą į atvirų durų dieną universitetuose ir kolegijose. Kadangi iš skautų buvom tik aš ir dar viena mano draugė, mus prijungė prie vienos iš mokyklų.
Tame autobuse į Klaipėdą važiavo daugybė 11, 12 klasės moksleivių. Kadangi buvo vasario 6 d. oras buvo šaltas, dangus apsiniaukęs. Kaip oras taip pat ir aš - buvau rūškana ir nekenčiau viso pasaulio. To priežastis buvo, žinoma, vaikinas.
Daug laiko praleisdavom kartu, buvau be galo jį įsimylėjusi, o jis tai norėdavo su manim matytis, tai nenorėdavo. Nesupratau ko jis iš manęs nori ir nusprendžiau - pakaks. Pakaks man tos vyriškos lyties, reikia pabūti vienai. Nors širdis ilgėjosi šilumos, bet žinojau, jog turiu būti viena.
Taigi kelionės metu su niekuo nekalbėjau, tiesiog spoksojau pro langą... Mano draugė susipažino su šalimais sėdinčiais vaikinais ir nuėjo žaisti kortomis. Aš atsisakiau - niekad nepatiko kortos, o tuo labiau tada. Taigi nuvykome į Klaipėdą, aplankėm universitetą, keletą kolegijų, nors mane labiausiai domino jūreivystės aukštoji mokykla. Žadėjau ten studijuoti baigusi mokyklą.
Atrodė, ta diena niekad nesibaigs... Ir pagaliau buvo pasakyta, jog dar užsuksime prie jūros ir jau važiuosim namo. Jūra man visad praskaidrindavo nuotaiką, vėjas, nors buvo šaltas ir kandus, išpustė niūrias mintis. Taigi sėdusi į autobusą riedėti atgal į Kauną, jaučiausi geriau. Tuomet vėl gavau pasiūlymą pažaisti kortom. Nenoriai, bet sutikau iš pradžių pažiūrėti, kaip žaidžiama.
Tie vaikinai, su kuriais buvau pakviesta žaisti kortomis, iš pažiūros buvo niekuo neišsiskiriantys. Tačiau vienas iš jų ant kaklo buvo užsirišęs skarą, kuri nežinia kodėl patraukė mano dėmesį.
Prasidėjo žaidimas, man buvo paaiškintos taisyklės, nejučia į žaidimą įsitraukiau ir aš. Pradėjom visi keturi kalbėtis, kikenti, buvo smagu. Išsiaiškinom, kas ką veikia. Pasirodo, jie jau baigę mokyklą ir buvo pakviesti „prižiūrėti mokinių“, nes trūko suaugusių žmonių. Labai iš tuo juokiausi - jiems tik po 19!
Taip vis juokėmės, žaidėm, pajutau, kad tas vaikinukas su „skara“ kažkuo įdomus. Ir tuoj pat susigriebiau - jokio flirtavimo! Juk sau prisižadėjau. Taigi susikaupiau ir tiesiog smagiai leidau laiką. Tik truputį nervino, kai man lyg ir patikęs vaikinas vis susirašinėjo mobiliuoju.
Taigi taip bežaidžiant parvykome namo. Aš sėdėjau priekinėje sėdynėje prie vairuotojo ir gailėjausi, kad taip greitai grįžome. Buvo smagu, o ypač kelionė atgal. Ir štai visi pradėjo skirstytis ir mano „skarotasis vaikinukas“ lipa lauk iš autobuso. Jau pagalvojau „na va, ir baigėsi pažintis“.
Jis iššoko iš autobuso ir staiga... Įšoko atgal, priėjo ir paklausė: gal norėtum dar kada kortom pažaisti? Tikrai to nesitikėjau... Turbūt pirmą kartą kažkas taip nori su manim pratęsti pažintį :) Na, pagalvojau, juk nieko neprarasiu... Padiktavau savo telefono numerį. O autobuso vairuotojas, kaip pastebėjau per veidrodėlį, net išsišiepė. Buvo juokinga ir kartu miela.
Taip po savaitės mūsų pirmosios pažinties mes nuėjom į mūsų pirmą pasimatymą, ir po kelių dienų - mes jau pora! Ir štai jau artėja 4 metų sukaktuvės, kai netikėta pažintis peraugo į meilę ir ilgalaikius gražius santykius...
P.S. Mokytis jūreivystės taip ir nestojau - sulaikė meilė. Bet niekada to nesigailėjau. Abipusė meilė - tai ir yra tikslas. Beje, to žaidimo kortomis taip daugiau niekada ir nežaidėm... Pamiršom taisykles:)
--G.D.
*******************
Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.
******************
