Taip mano vaikų psichologė Aistė Burbienė. Anot jos, didžiausios vaikų problemos kyla dėl santykio su suaugusiais nebuvimo.
„Mes, suaugę, klausome, bet neišgirstame, ką mums nori pasakyti vaikai. Dažnai kalbamės, kai patys to norime, o ne kai reikia vaikui. Skirtingai, skirtingose aplinkose, reaguojame į tą patį vaiko elgesį. Nenustatome ribų, taisyklių, arba jų pristatome tiek, kad vaikas negali pajudėti. Dažnai norime už vaiką, žinome, kas jam geriausia. Per daug globojame, arba priešingai apleidžiame. Pamirštame atspindėti tai, kas su vaiku vyksta. Todėl, kad ir kas konkretaus vaikui būtų (o jeigu ir nėra): mokymosi negalia, dėmesio sutrikimas, fizinė negalia, visada šalia yra nekontroliuojamos emocijos, nesupratimas ko noriu, ką galiu, kiek galiu, kaip jaučiuosi, ką dabar jaučiu, kaip jaučiasi kitas, kad reikia, reiškia reikia“, – sako psichologė.
Pabrėžė tėvų indėlį
Anot jos, kiekvienas ugdymo sistemos narys turi turėti savo vietą. Tėvams ji primena, kad labai svarbu yra pažinti savo vaikus, jų pasaulius ir prisiimti atsakomybę už tarpusavio santykius. Taip pat reikia išmokti analizuoti problemines situacijas, padėti vaikams priimti sprendimus ir numatyti jų pasekmes bei, žinoma, supažindinti su realiu gyvenimu.
„Tėveliai, nepailskite būti tėvais, nepaliaukite mokytis būti tėvais, nebijokite klysti ir vėliau pripažinti, kad klydote ir atminkite, kad žinojimas, jog „nieko nežinau“ yra sveikiausias“, – mokė ji.
„Tėvai neturi aiškinti, kad šito vaikui nereikia, jam neįdomu ir pan. Geriau yra stebėti vaiko savijautą ir siųsti mokytojai žinią, jeigu kažkas yra ne taip, ar pasidžiaugti, kad viskas tinka. Žinoma, kad mokykloje būna visaip ir visko. Dirba visokie žmonės. Ir tarp mokytojų pasitaiko ne mokytojų. Bet visada galima pasikalbėti apie tai prie keturių akių. Nepavykus, galima kalbėtis prie šešių akių ir t.t. Kalbėtis, išsakant pliusus ir minusus. Bendravimas ir bendradarbiavimas yra ginklas prieš viską“, – kaip išspręsti mokykloje kylančias problemas, patarė A. Burbienė.
Svarbiausia – išmokyti taisyklių ir bendrauti
Kalbėdama apie populiariausias vaikų problemas – per didelį ar per mažą aktyvumą bei nenorą eiti į mokyklą ji patikino, kad šiose situacijose taip pat svarbiausia kalbėtis.
„Vaikas gali nenorėti eiti į mokyklą dėl pačių įvairiausių priežasčių – nuo „tingiu keltis“ iki ir „be mokslo galiu tapti milijonieriumi“. Į mokyklą eiti privaloma ir man tai skamba kaip reikia, o jeigu reikia, vadinasi reikia. Žinau, kad galiu sulaukti karštos reakcijos į tokius savo žodžius, bet gyvenime apstu dalykų, kuriuos darome per negaliu, viena mums patinka, kita ne, vienur sekasi, kitur ne. Žinoma, svarbu aiškintis nenoro priežastis, ieškoti išeities“, – patikino psichologė.
Anot jos, ir mokytojui, kuris dirba su vaikais reikia geležinės kantrybės. Šios profesijos atstovui svarbu būti lanksčiam, nebijoti pasidalinti savo sunkumais, paklausyti patarimų, išbandyti skirtingus vaikų auklėjimo būdus.
„Kartais reikia tiesiog pakeisti požiūrį ir supratimą, kad tam tikrais atvejais gali padaryti tik tiek, kiek yra tavo galiose. Idealu būtų, jei mūsų klasės būtų mažesnės ir mokytojos turėtų talkininkų klasėje. Tačiau mokykla keičiasi, atsiranda naujadarų, bandymų mokslą padaryti patrauklesniu ir panašiai. Tikiu, kad ateityje turėsime tobulą mokyklą, su tobula švietimo sistema, tam visų pirma reikia išmokti bendrauti vieniems su kitais“, – pabrėžė psichologė.
