Europa yra krizėje. Graikija prie bankroto ribos. Jungtinė Karalystė vėl rimtai svarsto apie referendumą dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. Radikalūs nacionalistai rinkimuose gauna vis daugiau balsų. Rusija įsiveržia į Ukrainą ir kelia baimę Baltijos šalims, kad jos bus kitos.
Tai yra „Eurovizija“. Šou, kurio metu Europa porai valandų užmiršta, kad praėjusiame šimtmetyje žemyne vyko du pasauliniai karai. Kad kiekvieną dieną Europos parlamente diskutuojama ir nesugebama susitarti, nes skirtingos šalys turi skirtingus interesus. Šou, kurio metu suprantame, kad labiau nei politikų susitikimai ir verslo kontraktai Europą suvienija trijų minučių pop dainos. Kuo jos blogesnės – tuo geriau. Nes tuo labiau leidžia pasinerti į šį tarptautinį cukraus vatos vakarą ir užsimiršti, kad jam pasibaigus reikės grįžti į prėską realybę.
„Eurovizija“ pradėta 6-ajame dešimtmetyje su iki naivumo kilnia misija: suteikti galimybę europiečiams užuot kariavus, pamilti vieniems kitus per muziką. Nuostabiausia, kad idėja suveikė. Konkursas šiemet vyksta jau 60-ąjį kartą – neįtikėtinas skaičius bet kokiam renginiui, ypač tokio masto. „Eurovizijai“ pavyko įtraukti žmones, nes savo širdyje šis konkursas yra kova. Jis žadina patriotiškumą ir norą būti geresniems už kitas šalis. Beveik karas. Tik kovojama ne šautuvais, o blogomis dainomis.
Tačiau kai 90-ųjų pradžioje Lietuvai buvo pasiūlyta dalyvauti „Eurovizijoje“, kažkur įvyko nesusikalbėjimas. Mums nepasakė, kad „Eurovizija“ yra vienas didelis vakarėlis, kuriame galiausiai nugalėtojais tampa visi – vien dėl to, kad dalyvauja. Dėl to, kad tą vakarą gali dainuoti, o ne stoti vieni prieš kitus su ginklais.
Priešingai, Lietuvoje pasklido žinia, kad tai yra atsakingas muzikinis konkursas, kuriam reikia rimtai ruoštis tarsi prieš lipant ant Brodvėjaus scenos. Nes juk žiūrės visa Europa! O kas yra Europa Lietuvos kolektyvinėje sąmonėje? Kažkas tarp Angelos Merkel ir Serge Gainsbourgo. Persona skeptišku veidu, su taure vyno rankose tik ir laukiantis, kol padarysi kažką ne taip.
Tai patiria turbūt kiekvienas Rytų europietis, pirmą kartą patekęs į vakarietišką kompaniją. Atrodo, kad visi tave slapta nužiūrinėja ir mato trūkumus, dėl to reikia pasirodyti kuo solidžiau, neišsišokti, „būti savo vietoje“ - kaip mokė tėvai ir seneliai, mat juos taip išmokė sovietmetis. Tik labiau susipažinęs su tarptautiniais kolegomis pamatai, kad išties niekam nerūpi nei kaip atrodai, nei kaip elgiesi. Svarbu, kad esi draugiškas ir nelaidai įžeidžiančių anti-pokštų apie kitataučius ar moteris, kas suveikdavo kompanijoje namuose.
Net ir praėjus 21-eriems metams nuo Lietuvos „Eurovizijos“ pionieriaus Ovidijaus Vyšniausko debiuto konkurse, mes į jį žiūrime tomis pačiomis, pirmą kartą į tarptautinę kompaniją atvykusio žmogaus akimis. Svarbiausias tikslas – neapsijuokti, tarsi kažkas, išskyrus kitus lietuvius, norėtų iš mūsų juoktis.
„Kai sėdame už šventinio stalo, kažkam tenka vieta gale, kažkam – priekyje, kažkam – per vidurį. Bet visiems būna gerai, nes pats stalas – šventinis, jame nėra „blogų“ vietų“, - grįžęs iš „Eurovizijos“ kalbėjo Aivaras Stepukonis, vienas pirmųjų „Eurovizijos“ dalyvių Lietuvoje. Jo beretė, megztinis ir į jokias anglų kalbos gramatikos taisykles netelpanti priedainio eilutė „happy me cause happy you“ („Eurovision English“ yra atskira anglų kalbos kategorija) buvo bene tobulas eurovizinis pasirodymas.
Nenorėdami, kad Aivaro atvejis pasikartotų, mes rimtais veidais kasmet ieškome sėkmės formulių, kaip „Eurovizijoje“ pasirodyti kuo geriau, kviečiame vokalo mokytojus, kad įvertintų, ar dainininkai tobulai išdainuoja aukštose tonacijose, tarsi tai būtų ką nors lemiantis veiksnys. Bandome suprasti, „ko reikia Europai“, kai iš tikro jai reikia vieno – kad nuneštų stogą, pageidautina, kuo toliau.
Prieš porą metų „Eurovizijoje“ Rumunijai atstovavo vokalistas, persirengęs vampyru. Dainavo operiniu balsu skambant disko ritmams, stovėjo ant milžiniško kilimo aplink kurį šoko šokėjai, atrodantys it nuogi. Dainos viduryje disko muzika perėjo į dabstepą. Vokalisto kostiumas pradėjo kilti į viršų, tarsi jam būtų išaugę milžino kojos.
Tai yra kažkas, ko nesusapnuosi. Tai yra „Eurovizija“.
Mums taip pat niekas nepasakė, kad „Eurovizija“ yra gėjiškiausias renginys planetoje. „Gėjų olimpiada“, - kaip jį pavadino praėjusių metų nugalėtoja, „moteris su barzda“ Conchita Wurst. Tai ji tarė kaip komplimentą. LGBT bendruomenėms „Eurovizija“ yra Kalėdos. Tai viena iš retų erdvių, kur jie gali jaustis saugiai ir būti atviri. Vienais metais suskaičiuota, kad 80 proc. žmonių, buvusių „Eurovizijos“ scenos fanų zonoje, buvo gėjai vyrai. Ne Švedijos, Prancūzijos ar Olandijos, o vaivorykštės vėliava dažniausia keliama „Eurovizijos“ salėje. Gėjai „Eurovizijoje“ yra visur: publikoje, ant scenos, net šviesoforų signaluose – Vienoje šiemet įprasti šviesoforai su vienu einančiu žmogumi buvo pakeisti su einančia pora.
Lietuva prieš visa tai užsimerkia. Diskutuojant, kokį atlikėją reikėtų siųsti į konkursą, patikimo „Eurovizijos“ gėjų auditorijai aspektas nutylimas, kaip šventvagiška tabu tema – nors tai yra vienas svarbiausių kriterijų. Dar daugiau – tarp Lietuvos delegacijos atstovų yra atvirai homofobiškai kalbančių žmonių. Martynas Tyla, nuolat Lietuvos atstovus į konkursą lydintis prodiuseris po Conchitos pergalės neišlaikė – savo „Facebook“ paskyroje parašė, jog „Per Euroviziją supratau: kas su barzda tas p.….s“.
Kas įvyko šiemet? Nieko – tas pats žmogus vėl važiuoja su Lietuvos delegacija. Nors jeigu Lietuva šiemet „Eurovizijoje“ sulauks daug balsų – tai visų pirma bus ne dėl prodiuserių darbo, ne dėl pasirodymo ir netgi ne dėl dainos, o todėl, kad „Eurovizijos“ vaikinams patiks Vaidas.
Kita vertus, galbūt Lietuvos žiūrovai „Eurovizijos“ gėjiškumo tikrai nuoširdžai nemato. Nes paradoksalu, kad šalyje, kurioje, anot statistikos, du iš trijų homoseksualių asmenų bijo gatvėje paimti partnerio ranką, „Eurovizija“ yra tokia populiari. Kaip taip gali būti? Kaip žmonės gali tai žiūrėti, juolab kartu su visa šeima, kai kitu atveju vaikams uždengtų akis prieš „gėjų propagandą“?
Taip yra todėl, kad lietuviška pop muzika savo stilistika dažnai yra labai gėjiška, tik patys dainininkai to nemato iš šalies. Tokios vaikinų aptemptais marškinėliais grupės kaip „Pikaso“ ar „B'avarija“ turėtų pasisekimą Vienoje, kuriame nors iš daugelio LGBT „Eurovizijos“ vakarėlių. Tuo tarpu Lietuvoje jos matomos kaip Tikrų Vyrų grupės – be ironijos ir kabučių. Dėl to moldovietis dainininkas odine liemene ant nuogų pečių Lietuvos žiūrovams irgi nekelia jokių įtarimų – kaip ir aplink jį šokantys policininkai. Jie tiesiog tą vakarą koncertui nusprendė apsimauti odinius šortus. Juk jau beveik vasara.
Šiemet visų akys buvo nukreiptos į suomių pankroko grupę PKN – jie buvo pavyzdys, kad žmonės su protine negalia gali lygiavertiškai varžytis su tokių ligų neturinčiais. Grupė nepateko į finalą? Nesvarbu, jie tapo šių metų publikos herojais. Apie juos kalbėjo BBC, „The Guardian“ ir kita svarbiausia tarptautinė žiniasklaida. Siųsdama šią grupę Suomija įrodė, kad yra drąsi ir visus visuomenės narius integruojanti, o ne nurašanti šalis. Protinę negalią turintiems žmonėms visame pasaulyje PKN pasirodymas buvo dar vienas laiptelis siekiant atkreipti dėmesį į dažnai visuomenės šešėlyje esančią šių žmonių bendruomenę. O patys PKN į „Euroviziją“ vyko „su*iktai gerai praleisti laiką“. Tai yra tikrasis „Eurovizijos“ laimėjimas, o ne penkta, trylikta ar net ir pirma vieta.
„Euroviziją“ šiemet jau laimėjo ir serbų vokalistė Bojana Stamenov – apkūni dainininkė, savo, vėl gi, be galo kičiškame, bet tokiame ir turinčiame būti pasirodyme išsakiusi Europai: „Pagaliau galiu pasakyti: taip, aš esu kitokia ir tai yra tvarkoje“. Konkurse, kuriame dauguma dainininkių – tobulai liesos ir stereotipiškai gražios, jos daina buvo drąsus ir įkvepiantis pareiškimas. Žiūrovai jį sutiko plojimais arenoje ir balsavimu telefonais prie televizorių ekranų. Ji pateko į finalą.
Vienintelis kartas, kai Lietuva siuntė į „Euroviziją“ dainą su aiškia socialine žinute, buvo „LT United“ pasirodymas. Jų daina „We Are The Winners“ buvo smagus pasišaipymas iš paties konkurso ir beprasmio noro jį laimėti. Būtent su tuo pasirodymu Lietuva ir užėmė aukščiausią vieta. Nepakenkė ir tai, kad visi „LT United“ nariai buvo vidutinio amžiaus vyrai.
Mums niekas nepasakė ir paties svarbiausio – kad net jei ir laimėtume, pergalė reikštų tik tiek, kad tektų sunaikinti daug nervų ląstelių bandant kitais metais šį konkursą surengti Vilniuje. Per 60 „Eurovizijos“ metų buvo tik dvi muzikinės sėkmės istorijos: ABBA ir Celine Dion. Švedų grupė ir kanadiečių dainininkė (atstovavo Šveicarijai) yra vienintelės konkurso laimėtojos, kurios išgarsėjo tarptautiniu mastu ir paliko žymę pasaulio pop muzikos raidoje. Absoliučią daugumą kitų mes pamiršome jau po metų ir tai yra gerai – taip ir turi būti, tai „Eurovizija“. Būtų blogiau, jei mes lig šiol jų klausytume.
Tad kam visa tai? Kam gi ten dalyvauti? Koks tikslas?
Toks, koks ir bet ko gyvenime: kad būtume laimingi. Kad vienu ypu išklausę beveik 30 eurovizinių dainų vienam vakarui nubuktume tiek, kad rytojus atrodytų šiek tiek šviesesnis, o mes visi nuo Šiaurės Airijos iki Izraelio, o šiemet net iki Australijos būtume labiau draugai nei priešai.
Europa yra be galo margas žemynas ir „Eurovizija“ yra šio margumo šventė. Joje vietos yra visiems. Ir vampyrams šokantiems pagal dabstepą, ir moterims su barzdoms. Ir Moldovos policininkams, ir suomių pankrokeriams. Ir apkūniai serbų dainininkei, ir liekniems Vaidui su Monika.
Ir gerai pop muzikai vietos Europoje yra. Tiesiog neieškokite jos šį savaitgalį Vienoje. Ten yra įdomesnių dalykų.
