G. Nausėda perspėjo: vėliau bus tik blogiau

 (248)
Jei SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda gyventų keliasdešimties metų senumo daugiabutyje, pro kurio langus švilpautų vėjas, neabejotinai imtųsi įkalbinėti namo bendriją ryžtis renovacijai. Ekonomistas duodamas interviu DELFI teigė, kad dabartinės sąlygos yra visai geros, o vėliau tokių neliks.
Gitanas Nausėda
© DELFI / Valdas Kopūstas

-Vyriausybės planuose – per metus renovuoti daugiau nei 1000 daugiabučių. Kaip jau prasidėję renovacijos darbai paveiks Lietuvos statybų sektorių?

-Jeigu pavyks įgyvendinti tokį ambicingą planą, teigiamas poveikis statybų sektoriui bus neabejotinas. Kas itin svarbu – karštieji renovacijos taškai yra plačiai išsimėtę po visą Lietuvą, todėl darbo gaus ne tik sostinės bendrovės, kurioms ir taip yra ką veikti, bet ir statybų įmonės mažesniuose miestuose ir ekonomiškai silpnesniuose regionuose. Jau dabar pasirašyta preliminarių sutarčių su daugiau kaip 300 rangovų. Matyt, statybininkai patikėjo, kad viešųjų pirkimų procesas yra pakankamai skaidrus ir jo rezultatai nėra nulemti iš anksto.

-Ar tai turės poveikį ir visai Lietuvos ekonomikai?

-Šiuo metu statybų verslas yra be konkurencijos sparčiausiai augantis šalies ūkio sektorius. Žinoma, tai atsitiko toli gražu ne tik dėl renovacijos, bet ir dėl smarkiai suaktyvėjusios būsto rinkos šalies didmiesčiuose ir t.t. Kai kurios bendrovės patiria statybos pajėgumų „butelio kaklelio“ efektą ir nepajėgia greitai rasti kvalifikuotų ir patyrusių statybininkų darbo rinkoje net ir siūlydamos dvigubai pranokstantį šalies vidurkį atlyginimą. Vis dėlto nemažai statybos bendrovių gauna renovacijos užsakymų labai laiku, kadangi jų lokalizacijos vietose beveik nieko nevyksta. Tuo tarpu jų teritorinis mobilumas, t.y. gebėjimas atlikti darbus kituose šalies regionuose, yra ribotas.

2009-2010 m. daugiabučių renovaciją buvo mėginama pristatyti kaip puikią anticiklinę ekonominės politikos priemonę, kuri išjudins statybų sektorių kaip tik giliausio BVP nuosmukio metu. Taip neatsitiko – šiandien apie renovaciją kalbame kaip apie ilgalaikį procesą, kuris skatins statybų sektoriaus ir visos ekonomikos plėtrą artimiausius keletą metų.

-Kai kurie miestai susiduria su esmine problema: gyventojai nori renovuoti daugiabučius, bet neatsiranda įmonių, kurios sutiktų atlikti darbus. Kaip susidarė tokia situacija ir koks būtų jos sprendimo būdas?

-Viena vertus, yra teritorinio mobilumo trikdžių, kurie apsunkina mažų ir vidutinių statybos bendrovių galimybes teikti paslaugas visoje Lietuvos teritorijoje. Kita vertus, statybų verslo banginiams atrodo nepatrauklu imtis smulkaus projekto geografiškai nutolusiame šalies kampelyje, kadangi papildomi organizavimo ir logistikos kaštai tiesiog neatsiperka. Nemanau, kad renovacijos darbus galinčių atlikti įmonių trūkumą lemia pats CPO LT centralizuoto daugiabučių namų renovacijos darbų pirkimo per elektroninį katalogą modelis – statistika rodo, kad siūlančių savo paslaugas per šį „langelį“ statybos bendrovių skaičius pastaruoju metu sparčiai didėjo.

Jeigu gyvenčiau kokių keturiasdešimties metų senumo daugiabutyje, per kurio langus ar sienas švilpauja vėjas, ilgai nemąstyčiau. Investuočiau į pilną renovacijos paketą – išorės sienų šiltinimą, langų, balkono durų keitimą ir stogo atnaujinimą. Stengčiausi, kad mano namo bendrija tai padarytų kiek galima anksčiau.
G. Nausėda

Kuo didesnį apkrovimą patirs statybų sektorius, tuo ryškesnė bus statybos paslaugų brangimo tendencija. Kitaip tariant, fragmentiškas statybos paslaugų pasiūlos trūkumas atsiranda ir dėl to, kad statybų bendrovės laiko renovacijos darbų kainą per maža ir imasi finansiškai patrauklesnių projektų. Iš to darytina išvada, kad nesuskubusiems renovuoti savo daugiabučių su „pirmąja banga“ gyventojams vėliau gali tekti atseikėti už šią paslaugą šiek tiek daugiau. Žinoma, egzistuoja ir statybininkų ar statybos paslaugų importo alternatyva, tačiau pirmiausia privalome išnaudoti savo pačių išteklius.

-Kaip vertinate užsienio įmonių galimybes vykdyti daugiabučių renovaciją Lietuvoje?

-Jos susidurtų su ta pačia dilema – ar verta imtis nedidelio projekto kokiame nors mažame Lietuvos miestelyje, jeigu yra pakankamai darbų čia pat. Be to, teisinis daugiabučių renovacijos reglamentavimas yra gana sudėtingas, tektų susipažinti su gausybe pagrindinių ir lydinčiųjų teisės aktų, siekiant suvokti veiklos riziką, pareigas ir atsakomybę. Pažiūrėkime į menką Lietuvos statybos bendrovių paslaugų eksporto dalį bendrame darbų portfelyje ir pritaikykime šiam faktui „veidrodinį“ principą – užsienio statybos įmonių dalyvavimas renovacijoje įmanomas, tačiau tikrai netaps šio proceso ašimi.

-Kaip situacija keisis ateityje? Ar nebus taip, kad gyventojai patys turės lipti ant pastolių ir modernizuoti savo daugiabučius?

-Kaip minėjau, rinkos ekonomikoje fizinio produktų ar paslaugų deficito negali būti iš principo. Būtina pasiūlos ir paklausos pusiausvyros prielaida – užsakovų ir rangovų sutarimas dėl statybos darbų kainos. Jeigu kaina gyventojams pasirodytų per aukšta, gali tekti lipti ant pastolių ir patiems, nors šį jūsų teiginį priimu veikiau kaip metaforą. Žvelgiant į didėjančias statybų verslo apsukas, laikas šiuo konkrečiu atveju nėra gyventojų sąjungininkas.

-Kaip, Jūsų manymu, keičiasi modernizuoto daugiabučio buto kaina?

-Jeigu renovacijos darbai buvo kokybiški ir iš tiesų smarkiai sumažino šildymo sąnaudas bei pagerino būsto komfortą, nekilnojamojo turto vertė išauga 15-20 proc. Deja, esama ir ne taip sklandžiai įgyvendintų projektų, kuomet padaroma esminių renovacijos klaidų, darbai atliekami nekokybiškai, todėl būstas „prakaituoja“ ir pan. Tokiais atvejais būsto vertė gali ir apskritai nepakisti. Galiausiai yra tokių regionų, kuriuose nekilnojamojo turto rinka kol kas yra visiškai mirusi ir niekas neperka nei nerenovuotų, nei renovuotų butų, tad turto vertės ūgtelėjimas yra veikiau teorinis, orientuotas į ateities perspektyvą.

-Kokią ekonominę naudą po renovacijos gali pajusti renovuoto namo gyventojai? Per kiek laiko apskritai tai atsiperka?

-Vertinant atsiperkamumą, priimta analizuoti tik energijos taupymo rodiklius, t.y. tiesiog lyginamos šildymo išlaidos prieš renovaciją ir po jos, ir žiūrima, kaip gautas skirtumas kompensuoja prisiimtus finansinius įsipareigojimus (paskolas ir palūkanas). Manyčiau, kad būtina atsižvelgti ir į kitus renovacijos rezultatus, nors jie ir yra sunkiau išmatuojami – pastato fizinės būklės atstatymą ir ilgaamžiškumo užtikrinimą, estetinį vaizdą, šiluminio komforto ir oro kokybės gerinimą. Tuomet investicijų atsipirkimo laikotarpis sutrumpėja nuo 10-17 metų iki 7-10 metų.

-Kaip vertinate Vyriausybės sudarytas daugiabučių modernizavimo sąlygas? Koks turėtų būti tobulas modelis?

-Man pagrindinis modelio gyvybingumo kriterijus yra proceso sparta. Šiuo metu artėjame prie tokio renovacijos darbų užmojo (jau minėta, 1000 daugiabučių per metus), kurio net nėra prasmės smarkiai viršyti, kadangi sulauktume statybos rinkos perkaitimo ir su tuo susijusių nepageidaujamų šalutinių padarinių. Gal modelis ir nėra tobulas, tačiau jis tikrai veikia.

-Kad renovacija reikalinga, su tuo turbūt sutinka daugelis. Tačiau pasakykite receptą, kad kiek įmanoma greičiau šis procesas įsisiūbuotų.

-Galime prigalvoti tūkstančius lozungų, kaip paskatinti gyventojus renovuoti būstą, tačiau teigiama kuklaus kaimyno patirtis suveikia daug efektyviau nei propagandiniai valdžios užkeikimai. Apklausos rodo, kad 95 proc. renovacijos procese dalyvavusių gyventojų patartų ir kitoms bendrijoms dalyvauti atnaujinimo programoje. Kaimyno visada galima paklausti, kas pavyko, o kas ne, taip užkertant kelią klaidų kartojimui. Jeigu renovacijos patirtis bus iš esmės teigiama (tuo aš neabejoju), procesas tiesiog „pasmerktas“ įsisiūbuoti automatiškai, t.y. pasiekus tam tikrą kritinę masę renovuotų namų, žinia apie sumažėjusias būsto išlaikymo išlaidas ir pagerėjusią gyvenimo kokybę plis net ir be žiniasklaidos pastangų.

-Kokią naudą turės valstybė, kai bus renovuota didžioji dalis daugiabučių?

-Pirmiausia valstybė sumažins savo priklausomybę nuo energetinių išteklių importo. Kartu su alternatyvaus energijos išteklių įsigijimo projektų įgyvendinimu tai leis iš esmės padidinti Lietuvos energetinį saugumą. Ilguoju laikotarpiu gyventojai mokės mažesnes šildymo sąskaitas ir atitinkamai galės didesnę pajamų dalį skirti kitiems poreikiams patenkinti. Tai suteiks teigiamą postūmį vidaus paklausai ir įgalins valstybę surinkti daugiau įplaukų iš vartojimo mokesčių.

-Yra teigiančių, kad dėl renovacijos Lietuvoje mažėja nedarbas. Ar sutiktumėte su tuo?

-Atsargiai vertinčiau tokius pareiškimus. Pirma, būsto renovavimas kol kas tik prasideda ir didžiausias jo aktyvumas bus pasiektas per artimiausius 2-3 metus. Šiuo metu Lietuvoje susiduriame su struktūrinio nedarbo reiškiniu, t.y. išliekant santykinai dideliam bedarbių skaičiui darbdaviai skundžiasi, jog negali rasti darbo rinkoje tinkamų darbuotojų. Ne išimtis yra ir statybos bendrovių vadovai, kurie pasisako už liberalesnį darbuotojų iš trečiųjų šalių imigracijos režimą. Apibendrindamas galėčiau teigti, kad apčiuopiamas teigiamas renovacijos poveikis nedarbo lygio rodikliams yra siekiamybė, o ne realybė.

-Kaip Jūs apskritai vertinate renovacijos procesą? Jei gyventumėte daugiabutyje, ar sutiktumėte dabartinėmis sąlygomis renovuoti namą?

-Jeigu gyvenčiau kokių keturiasdešimties metų senumo daugiabutyje, per kurio langus ar sienas švilpauja vėjas, ilgai nemąstyčiau. Investuočiau į pilną renovacijos paketą – išorės sienų šiltinimą, langų, balkono durų keitimą ir stogo atnaujinimą. Stengčiausi, kad mano namo bendrija tai padarytų kiek galima anksčiau.

www.GRYNAS.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją