Visuomet jaučiuosi galintis komentuoti kai kuriuos aiškinimus apie tai, kaip neteisingai mes prižiūrime vaikus, kaip jiems trūksta botago ir kaip visą šią išlepusią kartą aplenks Kinija, o gal net ir visas likęs pasaulis. Komentuoti sau leidžiu dėl to, kad pats sovietmečiu baigiau mokyklą, kurioje vyravo muštro ir vienos tiesos kultūra. Tarp kitko, ją baigiau puikiai, o paskui sėkmingai įstojau į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Taip, gal ir nepavyko mokslų tęsti išsvajotame Sorbonos universitete, tačiau gyvenome tokiu laikmečiu, kai tokios svajonės buvo panašesnės į beprotybę.
Norėčiau pastebėti, kad turiu net du kolegas, kurių vaikai mokėsi tarptautinėse mokyklose Kinijoje, tačiau dauguma mokytojų buvo kinai. Abiem atvejais mokslai ten truko neilgai, nes minėtoms šeimoms netiko toji nuostabi ir teisinga Kinijos mokymo kultūra ir buvo nuspręsta tęsti mokslus čia, Europoje, kurioje, anot kai kurių visuomenės balsų, vyrauja visiškas atsipalaidavimas. Beje, vaikai čia taip pat mokėsi tarptautinėse mokyklose, kuriose labai daug dėmesio skiriama gerai savijautai. Ir ką?
Tiesa, ne visi tie vaikai pateko į Masačusetso universitetą, bet žinodamas, kokie universitetai juos priėmė, galiu tik baltai pavydėti ir džiaugtis. Tie už brūkšnio, anot vieno vyriausiojo redaktoriaus, esantys jaunuoliai ne tik puikiai baigia mokslus, įstoja į prestižiškiausius pasaulio universitetus, bet ir gauna darbus žinomiausiose IT bendrovėse Niujorke, San Fransiske ir, jūs nepatikėsite, Lietuvoje. Tad ar tikrai mums reikia liniuotės per nagus, kad jaunuoliai geriau išlaikytų matematikos egzaminą? Viskas priklauso nuo mokinio, jo aplinkos ir, žinoma, mokytojų, kurių didžioji dalis atiduoda visą save.
Daugelis mokytojų dar gerai prisimena tą nepriklausomybės pradžioje atsiradusią pasaką, kad savo žiniomis mūsų vaikai šluosto nosis Vakarų šalių mokyklų vaikams. Tuo kurį laiką buvau patikėjęs ir aš. Tiesa, pakalbėjęs su mokytojais iš įvairių Europos šalių, supratau, kad neretai jie mokosi lygiai tą patį, tik sugeba tuo nesididžiuoti, tyliai išklausyti pasipūtimą apie tai, kiek daug mes Lietuvoje mokame, ir mandagiai pritardami nesijuokti, jog jiems jau seniai nerūpi tokie dalykai. Vakaruose mokytojams rūpi, kaip žmogus jaučiasi, kur jis eina ir ko siekia, o tada patys sau užduoda klausimą kaip jie tame kelyje gali padėti. Esmė juk ne ką ir kiek tu žinai, o tai, ką planuoji pasiekti ir ką su tais pasiekimais darysi. Vis dėlto, esu tikras, kad bet kuriame Lietuvos kampelyje mokytojas išties pagalbos ranką mokiniui, kuris nori daugiau: galbūt duos jam daugiau savarankiškų užduočių, o gal ir plačiau paaiškins temą po pamokos. Štai ir ta niekingoji atsipalaidavimo kultūra.
Lyginti Lietuvos rezultatus su Kinija yra mažų mažiausiai neetiška. Ten veši sistema, kuri niekuo nesiskiria nuo sovietinės sistemos: joje vyrauja kalimas, muštras ir botagas. Gerieji mokiniai išaukštinami, o blogieji menkinami ir pašiepiami. Pasaulyje, kuriame vis dažniau reikia ne tik IQ, bet ir gebėjimo kurti santykius, dirbti komandoje bei būti empatišku žmogumi, Kinija visam šiam, kaip jiems atrodo, niekalui neskiria jokio dėmesio. Lygiai kaip Kinijai menkai rūpi žmogaus teisės. Ar reikia priminti, kad Kinija sėkmingai ugdo uigurus savo kolonijose? Įtariu, jose vaikus net ir matematikos neblogai išmoko. Nežinau, kaip užgimsta meilė tokiai švietimo sistemai kai kurių žmonių galvose, bet tai tik rodo, kaip neatsakingai naudojama įtaką viešojoje erdvėje.
Sunku klausyti ir kai kurių „arbeit macht frei“ tipo pasisakymų, kai vienintelis įrankis tikslui pasiekti yra duoti daug darbo. O jeigu nesiseka – duoti dar daugiau darbo. Nežinau, kur ir kokie dokumentai teigia, kad vaikams nereikia dirbti. Reikia.
Taip, pastaraisiais metais matome, jog iš tiesų turime problemų su jaunimo matematikos žiniomis. Tai rodo egzaminų bei PUPP rezultatai, o paskui šią temą mielai linksniuoja ne tik žiniasklaida, bet ir šiaip kas netingi. Bet ar tikrai, jei vaikai nemoka matematikos, tai tik darbas juos gali ištiesinti?
Čia galiu pakomentuoti kaip tėvas, kuris matė ne vieno savo vaiko sėkmes ir nusivylimus. Vienas nekentė chemijos dėl to, kad mokytoja jo nemėgo už turimą pavardę. Taip, dėl pavardės, nes ji ateidavo į klasę su nuostata, kad ši pavardė jau yra iš karto blogis ir dėl to jis niekuomet negali mokėti chemijos. Kiniškas metodas, kuris paveikė mano vaiką paprastai – jis paprašė manęs niekur nesikišti, nusispjovė į chemiją ir mokėsi tik tiek, kad galėtų „prašliaužti“ iki gimnazijos baigimo.
Štai dar vienas kiniškas mokymo pavyzdys iš mano kaip tėčio gyvenimo: dukrai mokytoja pareiškė, kad ji dar per maža gerai mokėti matematiką, mat pradinę mokyklą pradėjo šešerių. Prie viso to mokytoja negailėdama pridėjo, kad jai niekuomet nepavyks pasivyti klasės draugo, kuris puikiai moka matematiką, mat jis vyresnis. Dukra ir šiandien matematikos bijo kaip baisiausio košmaro ir man niekaip nepavyksta įrodyti, kad jos pradinių klasių mokytoja klydo.
Taip, ji turi korepetitorių ir mokosi matematikos daugiau nei kiti vaikai. Ir taip, kankinu ją sunkaus darbo metodais, bet suvokiu, kad yra dalykų, kurie man nepavaldūs. Baimė, nerimas ir nuolatinis įsitikinimas, kad nepateisins kieno nors lūkesčių, stabdo šio žmogaus matematinį mąstymą. Jo neįveikia nei Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą baigę seneliai, nei tėtis su savo profesionaliomis „atsipalaidavimo kultūros“ mokykloje žiniomis. Ta įsodinta nepasitikėjimo kirvarpa neleidžia patikėti, kad toks dalykas kaip matematika tikrai išmokstamas tik darant daug užduočių. Praktikos klausimas.
Tačiau kiekvieną kartą išgirdęs keistų palyginimų ar neįprastų nuomonių (kad ir apie tai, kad Kinijos švietimo sistema yra puiki) jau nebesistebiu. Turbūt visi komentatoriai, o ir aš pats, esame tos anksčiau minėtos botago kultūros auklėtiniai. Mums tikrai gali būti sunku suprasti, jog žiūrėjimas į vaiką su išankstine nuostata, kad jis yra geras, gimęs kurti nuostabius dalykus sau ir pasauliui, yra sudėtinga. Mus mokė, kad viskas pasiekiama tik kietai vaikus laikant kumštyje: vaikystė buvo tarsi getas, skirtas mus paversti tinkamais žmonėmis išsigimusiai sistemai. Gal pripažinkime, kad su savo ribotu mąstymu šiandien patys esame problema savo vaikams?..
Man kelia nerimą tik vienas momentas: viešojoje erdvėje gana įtakingi asmenys su savo retorika gali sukurti ne matematikos pasiekimų gerėjimą, bet visuotinę neapykantą tiksliesiems mokslams. Kritikuodami ir bandydami sistemą pakreipti Kinijos link, gal ir darytume paslaugą Kinijai, bet ne pasauliui. Baiminuosi, kad pastaruoju metu keliamos bangos dėl matematikos vaikams taps ašaka gerklėje, kurios jie negalės išspjauti dėl tėvų, mokytojų ir viešosios erdvės dalyvių pasisakymų. Ašaka todėl, kad net pačiam savo vaikams sunku būna paaiškinti, kodėl jiems reikalingi logaritmai, sinusai, kosinusai, lygtys su dviem kintamaisiais ir kiti painūs dalykai.
Lygiai taip pat sunku buvo sūnums paaiškinti, kodėl įstojus į universitetą pirmame kurse jie iš esmės mokosi tuos pačius dalykus, kuriuos jau mokėsi per matematikos pamokas gimnazijoje. Jiems buvo lengva ir jie turėjo daug laisvo laiko.
Vis dėlto, nenoriu daugiau vaikų auginti jokiame gete: nei matematiniame, nei „superžinių“, nei vien „atsipalaidavimo kultūroje“. Noriu tiesiog raštingų, empatiškų, puikių žmonių. Visa kita mes išmoksime, atrasime ir sukursime. Kartu.