Rinkimų rezultatus premjero naudai nusvėrė balsai didžiuosiuose miestuose – Vilniuje ir ypač Kaune. Pastarieji šių miestų merai tradiciškai yra arba A. Kubiliaus patarėjai, kaip Andrius Kupčinskas ir Raimundas Alekna, arba buvę numylėtiniai, kaip Vilius Navickas.
Kaune premjerą taip pat veiksmingai rėmė Žaliakalnio rinkimų apygardą įsisavinusi A. Kubiliaus dešinioji ranka ministrė Rasa Juknevičienė, o Vilniuje – visas tuntas politinės valdžios vyrų ir moterų Vyriausybėje ir Seime.
Prieš pat Tėvynės sąjungos pirmininko rinkimus žinomi šios partijos veikėjai pylę kaip iš gausybės rago panegirikas mylimam premjerui. „Aš renkuosi A. Kubilių“, - pranešė tautai buvęs ministras Dainius Kreivys, tradiciškai tebemanantis, kad jo privatus interesas nesikerta su viešuoju interesu.
Kad ir kokie motyvai skatino daugiau kaip penkis tūkstančius konservatorių balsuoti už esamą padėtį su A. Kubiliumi priešaky, apie keturis su puse tūkstančio partijos narių balsavo už I. Degutienę ir permainas. Taigi laimėjęs prieš I. Degutienę A. Kubilius laimėjo ir prieš pusę nuosavos partijos, turinčios kitokį nei jo politikos matymą.
Pirmasis gandas – dėl neva populistinio „nieko neveikiančios“ Seimo pirmininkės populiarumo ir „dirbančio“, užtat visuomenėje nemėgstamo, o partijoje neva mūru remiamo premjero. Nieko panašaus į galingą partiečių paramą premjeras, pasirodo, neturi: apie pusę Tėvynės sąjungos narių nori kito pirmininko ir kitokios politikos.
Antrasis propagandinis gandas skelbė, kad I. Degutienė esanti silpna lyderė be pozityvios programos, telkiančių idėjų ir „žmogiškojo resurso“. Šio gando skleisti nebeišeina, nes jo kartojimas paprasčiausiai prilygtų savo partijos vadinimui neišmanėliais ir nevykėliais. Teks skaitytis su I. Degutienės nuomone kaip su pusės Tėvynės sąjungos nuomone.
Balsavimas dėl pirmininko išryškino du partijos flangus ir du apylygio svorio lyderius kaip nepaneigiamą tikrenybę. Monopolinis pirmininko autoritetas akivaizdžiai „diversifikavosi“. Premjero skverno ištikimai įsikibę ministrai, parlamentarai ir patarėjai turės suvokti, kad šitas skvernas juos daro reikšmingus tik pusės partijos narių akimis. Ir nebūtinai ilgam: artėja Seimo rinkimai bei laikas, kada teks ne tik džiūgauti dėl tikrų ar menamų A.Kubiliaus laimėjimų, bet ir prisiimti atsakomybę už vykdytos politikos nesėkmes.
Jei I. Degutienė apsispręstų veikti kaip lyderė, tuomet jos lauktų keli svarbūs iššūkiai. Ji turės drauge su politiniais bendraminčiais išryškinti ne tik konservatoriams, bet ir didelei visuomenės daliai patrauklią partijos tapatybę.
Bet ar vėliavos, kurias linkę kelti I. Degutienės rėmėjai, išties patrauklios visuomenei? Ar dalies partijos narių parama I. Degutienei nebuvo vien balsavimas prieš A. Kubilių be aiškaus idėjinio turinio?
Įgyvendinant antrą scenarijų, Seimo pirmininkei teks burti bendražygių komandą ir politiniame žaidime numatyti kelis ėjimus į priekį bei kurti pergalės kombinacijas, kaip moka veikti Vytautas Landsbergis. Partijoje turės atsirasti politinės galios ir minties centras, siejamas su Tėvynės sąjungos atsinaujinimo perspektyva.
Bet ar esama realaus pagrindo tai minčiai ir galiai bręsti? Ir ko galima tikėtis iš partijos sparno, skleidžiančio klerikalines nuotaikas, puoselėjančio patriarchalinės visuomenės vertybes ir fanatiškai neigiančio lenkiškų pavardžių rašybą net lietuvių kalbos gramatikos aprobuotais rašmenimis?
Galiausiai Seimo rinkimų metais, kai bus sudaromas kandidatų į parlamentarus sąrašas, I. Degutienės komanda turės išsikovoti tokias vietas, kurios atitiktų ne tik už A. Kubilių balsavusios partijos dalies lūkesčius. Tarkime, tos vietos bus iškovotos. Bet kas jas užims? Keli rūgščios povyzos krikdemai, nesugebėję įtikinti rinkėjų balsuoti už savo nunykusią ir prie Tėvynės sąjungos prisišliejusią partiją?
Kad ir kaip dėliotume konservatorių politinės perspektyvos dėlionę, ji neatrodo šviesi ir įkvepianti. A. Kubilius neturi vienareikšmės partijos paramos, bet turi neprastą bendražygių komandą ir gebėjimą išlaikyti pirmininko pozicijas nelengvomis aplinkybėmis. I . Degutienė turi daug šalininkų partijoje, bet neturi politinės komandos. Seimo pirmininkės šalininkus vienija veikiau negatyvi nuostata „prieš A. Kubilių“ nei aiškus turiningas tikslas „už kitokią partiją“. Tuo metu visuomenės pasitikėjimas konservatoriais-krikdemais, kaip liudija savivaldybių tarybų rinkimai, nenumaldomai tirpsta.