Istoriją kuria lyderiai – lyderiai, kurie nebijo sudėtingiausiu savo valstybei laikotarpiu priimti reikalingus, bet neišvengiamus sprendimus, ir atsidurti mažumoje. Savo sėkmės lyderius turėjo ir šios gilias krizes išgyvenusios šalys: Izraelis, Airija, Suomija ar mažytis Singapūras. Visos jos šiandien yra įvardijamos kaip pačios moderniausios šalys pasaulyje.
Paklausite, ką tai bendro turi su Lietuva? Be ekonominės krizės, suteikiančios progą įgyvendinti reikalingas reformas, mes taip pat turime premjerą, gebantį ir nebijantį daryti labai gilius ir esminius pokyčius šalyje. Premjerą, nesibaidantį atsakomybės ir nesivaikantį reitingų, premjerą bei partijos lyderį, kokio šiandien labiausiai reikia.
Lietuvą, kaip valstybę, tebeturime pastatytą pagal a.a. A. Brazausko suvokimą, t.y dalinusią „poklonus“ Maskvai, už dujas atsiskaitinėjusią Lietuvos įmonių kontroliniais paketais, vietoje atsinaujinančių šaltinių prie kiekvieno namo vedusią rusiškų dujų vamzdį ir pagaliau ramiai laukusią, kol užges paskutinis Ignalinos AE reaktorius.
Netgi valstybės investicijų programa Finansų ministerijoje, iš kurios yra finansuojamos visos šalies investicijos, priminė garsiuosius „Maskvos fondus“, kai, pamenate, komunistams reikėdavo kasmet važiuoti į Maskvą ir išsimušti pinigus dešromis ir konjaku. Todėl objektų statybos ir dabar Lietuvoje trunka dešimtmečiais, neturint nei jų atsiperkamumo skaičiavimų, nei, galiausiai, paties investicijų dydžio idėjos kaip Valdovų rūmų atveju.
Andrius Kubilius šią sistemą iš pagrindų keičia, todėl nepatenkintų daug.
Viešoji erdvė šalyje vis dažniau panašėja į mūsų rytinių kaimynių, tik visuomenės nuomonę pas mus formuoja oligarchai, o kartais ir tų pačių kaimyninių šalių specialiosios tarnybos.
Sakysite, juokauju. Tačiau žvilgtelkite į žiniasklaidos savininkų struktūrą, o ypatingai atkreipkite dėmesį į kai kuriuos naujuosius žiniasklaidos rinkos žaidėjus, kurie, neturėdami pajamų iš šio verslo, sėkmingai perka leidinį po leidinio.
Būtent jiems Andrius Kubilius labai pavojingas, o pinigų savo nemeilei išreikšti jie negaili.
Jie, tai naujoji nomenklatūra, arba oligarchinės grupės, įsitvirtinančios šalyje kaip naujojo Orvelo „Gyvulių ūkio“ aukštesnioji klasė.
Jie, kaip ir senoji nomenklatūra 1991 metais kovoja už savo interesus visomis priemonėmis. Pirmiausia, per įsigytas žiniasklaidos priemones pildami melą, purvą ir demagogiją. Po to, seka reitingų suvestinės, o nepopuliariausiųjų rinkimai su pasimėgavimu skelbiami pirmuosiuose puslapiuose.
Gerai pamenu prof. Vytauto Landsbergio žodžius, pasakytus 2009 m. vasario 16 d. minėjime: „ šiandien tebevyksta kova už Lietuvos nepriklausomybę, kova tokia pati kaip 1991 metais“. Aš dar papildyčiau, jog tai kova už nepriklausomybę energetikoje, ekonomikoje, kova už Lietuvą be korupcijos ir oligarchijos.
Tos kovos lyderis šiandien yra Andrius Kubilius.