V.Laučius. I. Degutienė prieš A. Kubilių: kuris laimės?

Kova dėl Tėvynės sąjungos (TS) vadovo posto žada mums gražų partinės demokratijos vaizdą: yra du stiprūs kandidatai su skirtingomis pažiūromis ir visuotiniai pirmininko rinkimai. Nors eilinį kartą iš anksto aišku, kad rinkimus greičiausiai laimės dabartinis partijos vadovas Andrius Kubilius. Kodėl?

Pirmiausia TS turi savų tradicijų – joje įprasta mūru remti vadovą ir šnairuoti į jo oponentus kaip potencialius išdavikus ar ambicingus padaužas. Tiesa, dabartinei A. Kubiliaus varžovei minėti stereotipai tikrai nelimpa. Irena Degutienė yra solidi politikė, jos vardas ir nuostatos partijai yra žinomos ne mažiau nei A. Kubiliaus. Jie yra vieno lygio varžovai.

Vis dėlto lojalumo lyderiui nuotaikos šioje partijoje yra taip stipriai įsišaknijusios, kad sunku įsivaizduoti situaciją, kai nauju pirmininku tampa ne buvusiojo įpėdinis, bet jo stiprus oponentas. Ši aplinkybė leidžia manyti, kad A. Kubiliui turėtų pavykti nurungti visuomenėje už jį daug populiaresnę I. Degutienę.

I. Degutienės stiprybė – ne tik jos populiarumas, bet ir tai, kad jos vertybinės nuostatos bei retorika yra artimesnės daugeliui TS narių, nei technokratinis A. Kubiliaus kalbėjimas. Tai nereiškia, kad A. Kubiliui kažin kaip trūksta „vertybiškumo“. Tiesiog jo stilistika daug kam yra ne tokia patraukli, kaip I. Degutienės, o jo mėgstamos vizijos daugelio TS narių tiesiog neįkvepia.

Seimo pirmininkė deklaruoja ir konservatorių tradicionalistams, ir krikdemams, ir tautininkams svarbias vertybes, pabrėždama tai, kas A. Kubiliui rūpi mažiau arba net neatitinka jo pasaulėžiūros. Kai kuriais vertybiniais klausimais ji už A. Kubilių yra „dešinesnė“. Tai garantuoja jai paramą tų partijos narių, kuriems A. Kubiliaus politika atrodo pernelyg technokratinė ir liberali.

Kitas I. Degutienės pranašumas – dalies TS kandidatų būsimuose rinkimuose lūkesčiai, kad su populiariąja I. Degutiene priešakyje jie turės daugiau šansų laimėti. Maža to, pakeitus pirmininką, būtų galima atviriau kalbėti apie padarytas klaidas, piktinančias ir visuomenę, ir dalį partijos narių bei simpatikų.

Vis dėlto pokyčiai partijos vadovybėje, ypač kai joje matyti vidaus nesutarimų, gali būti traktuojami ir kaip blogybė. Vieni sakys – „atsinaujinimas“, kiti sakys – „skilimas, nesutarimai, intrigos“.
Šiuo atžvilgiu padėtį komplikuotų dar ir tai, kad I. Degutienei tapus partijos pirmininke, o A. Kubiliui likus premjeru, atsirastų papildomų įtampų ir nesusikalbėjimų šaltinis. Ar laimėjusi partijos pirmininko rinkimus, I. Degutienė perimtų ir Vyriausybės vairą?

Greičiausiai lems dar ir toks argumentas: „I. Degutienė – puiki ir populiari politikė, bet pirmininko prieš rinkimus nekeiskim“.

I. Degutienės šansus nurungti A. Kubilių, be kita ko, mažina dar ir tai, kad partijos vadovas turi daugiau resursų ir galimybių telktis paramą savo kandidatūrai. Jam net nereikia vidaus rinkimų kampanijos – jis ir taip yra pirmininkas, maža to, sugebėjęs daug ką įtikinti, kad neseniai vykę savivaldybių tarybų rinkimai konservatoriams buvo labai sėkmingi.
Tuo metu A. Kubiliaus aplinkos žmonės važinėjasi po TS skyrius ir pasakoja apie partijos lyderio žavesį. Į susitikimus ateina gal nelabai daug žmonių, nes pirmininko emisarai mažai kam yra įdomūs, tačiau I. Degutienei, jei ji norėtų pakeisti padėtį savo naudai, važinėtis tektų pačiai. O tai kainuoja daug brangaus laiko, kurio Seimo vadovė neribotų atsargų juk neturi.

Maža to, po skyrius važinėjančiai Seimo vadovei tektų užsiimti paradoksalia veikla – įtikinėti partiečius, kad jie nebalsuotų už nuosavą partijos pirmininką. Įtikinėti, kad jis nebetinka kaip lyderis. Tokie santykiai tarp vienai partijai atstovaujančios Seimo pirmininkės ir premjero yra gana neįprastas reiškinys.

Tiesa, precedento būta: tada, kai premjeras buvo Gediminas Vagnorius, o Seimo pirmininkas – Vytautas Landsbergis. Pastarasis kartais pažerdavo kritikos savo bendražygiui, bet toji kritika būdavo aptaki ir švelni. Savo ruožtu esminis skirtumas tarp dabartinės ir tuometės padėties yra tas, kad V. Landsbergis ir G. Vagnorius nekonkuravo dėl partijos vadovo posto.

Taigi I. Degutienė tikrai bus stipri A. Kubiliaus varžovė, jai per rinkimus pavyks surinkti greičiausiai ne mažiau 30 proc. balsų, bet šiuokart tai bus konkurencija ne tiek dėl pergalės, kiek dėl balsų santykio. 35-40 proc. balsų I. Degutienei būtų puikus rezultatas.

Kodėl jai apskritai turėtų būti svarbus balsų santykis? Koks skirtumas, ar 25:75, ar 40:60? Balsų skirtumas galėtų būti svarbus tuo atveju, jei I. Degutienė ketintų mesti iššūkį A. Kubiliui per kitus – po dvejų metų vyksiančius partijos pirmininko rinkimus.

Pralaimėjusi nedideliu balsų skirtumu Seimo vadovė parodytų partiečiams, kad būtent ji išlieka rimčiausia alternatyva A. Kubiliaus pirmininkavimui 2013 m. Ir jei Seimo rinkimai konservatoriams nebus sėkmingi, tai svarstyklės per kitus TS vadovo rinkimus gali pakrypti I. Degutienės naudai.

Tiesa, A. Kubilius dabar pareiškė, kad Tėvynės sąjunga laimės 2012 m. Seimo rinkimus. Štai ir dar viena vizija šalia daugybės kitų.