Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų.“
Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį.“ O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną. (Jn 6, 1–15)
Penkis sekmadienius iš eilės sekmadieninė liturgija nutraukia Morkaus evangelijos skaitymą ir suteikia erdvės visam Jono evangelijos šeštajam skyriui. Šio pertrūkio priežastis – noras pagilinti „duonos“ temą, prie kurios praeitą sekmadienį prisiartino Morkaus evangelijos pasakojimas.
Išties stebuklingas duonos padalijimas arba padauginimas aprašomas visose keturiose evangelijose. Tačiau Jono evangelijos pasakojimo apie duonos padalijimą savitumas pasireiškia tuo, kad jis suteikia šiam Jėzaus gyvenimo įvykiui ypatingą reikšmę, nes juo remdamasis, Jonas vėliau atskleis tai, kas jam yra Eucharistija. Jono evangelijoje Eucharistija labiau susieta ne su Paskutine vakariene, bet greičiau su tuo, kas gimsta žmonių aplinkoje, jų alkio aplinkoje.
Jėzus trokšta parūpinti duonos šiai miniai; evangelinio teksto tęsinyje matysime, jog duona reikš jo asmens dovaną. Skirtingai nuo kitų evangelijų, kur Jėzus, ilgai mokęs ir išgydęs daugybę ligonių bei mokinių paragintas, duoda maisto žmonėms atėjus vakarui, Jono evangelija pabrėžia, jog, žmonėms susirinkus, dar vakaro nesulaukęs iniciatyvos imasi pats Jėzus.
Pasakojimas iškart krypsta į Jėzų kaip davėją. Jo dovanojantis gestas neatsiejamas nuo jo žvilgsnio: „Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: ‘Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?‘“ (Jn 6, 5). Pasikartoja vienas iš tų vietos prieveiksmių, kurie Jono evangelijoje yra gana dažni ir turi taip pat gilią teologinę prasmę. Jėzaus dovanose aptinkame slėpinį, kuris yra pradžios slėpinys – „kur“ arba „iš kur“ slėpinys.
Savo esme jis yra paties Jėzaus slėpinys. Juk galime ir turėtume klausti: iš kur yra Jėzus? Iš kur jis ateina? Pirmieji mokiniai, pradėdami tikėjimo kelionę, šį klausimą užduoda Jėzui: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“), kur gyveni?“ (Jn 1, 38). Taip pat ir Piloto didysis klausimas teisme yra būtent tas pats: „Iš kur tu?“ (Jn 19, 9). Iš kur tu ateini? Kokia yra tavo kilmė?
Čia ir yra didžiausia problema. „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Kitais žodžiais tariant, iš kur ateina alkstančiam ir vargstančiam žmogui tai, kas gali patenkinti jo gyvenimo alkį? Žmogus trokšta gyventi. Kur paimti tos „duonos“, kuri pasotintų šį alkį?
Iš vienos pusės, prisimenamas duonos ir gyvenimo poreikis, kurį turi daugybė žmonių. Skaičius „penki tūkstančiai“ (Jn 6, 10) yra gyvenimo alkstančios žmonijos simbolis. Iš kitos pusės, penki duonos kepaliukai ir dvi žuvys yra visiškas menkniekis, palyginus su poreikiu. Juk paėmus penkis duonos kepaliukus ir dvi žuvis bei juos nunešus žmonėms ir išdalijus, rezultatas vis dėlto ne koks: visi lieka alkani.
Evangelija numato kitą kelią. Penki duonos kepaliukai ir dvi žuvys atnešama ne žmonėms, bet Jėzui, ir iš jo keliauja žmonių link. Šis kelias pasiekia tikslą: penkiais duonos kepaliukais ir dviem žuvimis pamaitinama minia ir net lieka jų regimas pertekliaus ženklas – dvylika pintinių duonos gabaliukų.
Mes negebame patenkinti gyvenimo, vilties, meilės alkio, kuris yra žmogaus širdyje. Mums nepavyksta, nes tai, ką turime, kuo disponuojame, yra labai nedaug. Tačiau, kaip sakoma evangelijoje, jei tą truputį, kurį turime, nunešame Viešpačiui ir po to leidžiame jį išdalyti žmonės, tada šis truputis, kurį turime, tampa pakankamas ir jo netgi dar lieka.
Jono evangelijos originalumas slypi veiksme: Jėzus yra tas, kuris dalija duoną. Čia iš anksto nurodomas šios evangelijos tikslas – Jėzus yra „gyvybės duona“ (Jn 6, 35), jis ją laužo ir dalija. Su tuo yra susiję du svarbūs pasakymai: „kiek kas norėjo“ ir „kai žmonės pavalgė“ (Jn 6, 11–12). Jie kalba apie Jėzaus pilnatvę alkstančiai žmonių miniai.
Vieninteliai, kurie nevalgo, yra mokiniai, nes jiems skirtas perteklius – atlikusieji gabaliukai. Dvylika pintinių nurodo dvylika Jėzaus mokinių, Bažnyčią, gyvenančią iš pertekliaus. Atlikę gabaliukai padrąsina, kad alkis nesunaudoja duotos dovanos.
Bažnyčia gyvena tuo, kas liko, nes moka laukti, būdama tikra, kad duonos užteks visiems, kad duona, kuri atlieka, yra sulaužyta duona, tai yra jau padalyta duona (graikų kalboje duonos „laužymui“ ir „gabalėlių dalijimui“ nusakyti vartojamas vienas ir tas pats žodis).
Jono tekste, skirtingai nuo kitų evangelijų, ne minia spontaniškai surenka likučius, bet mokiniai, gavę paliepimą iš Jėzaus: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“ (Jn 6, 12). Prie vieno dalyko, kuris jau buvo išsipildęs (žmonės pavalgė sočiai), yra pridedamas dar kitas dalykas – dvylika pintinių (skaičius „dvylika“ Biblijoje taip pat simbolizuoja pilnatvės išsipildymą).
Vadinasi, svarbiausias tikslas, kurio siekė Jėzus per duonos padalijimą, yra ne fizinis sotumas, bet dieviškasis gyvenimas, kurio jis atėjo dovanoti. Perteklius, apsaugotas nuo pražūties, simbolizuoja negendantį maistą, kurį duoda Jėzus. Šis maistas kreipia į amžinojo gyvenimo šaltinį ir veda į Jėzaus atlikto ženklo dvasinį aiškinimą.
Tad Jėzus pabrėžia, jog šis perteklius atskleidžia kontrastą tarp duonos, kurią jis duoda, ir maisto, gauto dykumoje. Taip pat žydai valgė iki soties, keliaudami per dykumą į Pažadėtąją žemę, tačiau mana sugesdavo, jei būdavo jos pasiliekama daugiau, negu reikia (Iš 16, 13–21). Jėzaus duona, priešingai, yra skirta išlikimui: ar tai ne nuoroda į Eucharistijos dovaną, kuria maitinsis Bažnyčia iki laikų pabaigos?