Argumentas paprastas: sankcijomis, kurios buvo pritaikytos Rusijai dėl konflikto Ukrainoje, Europos Sąjunga (ES) skriaudžia save ir nesugeba pasipriešinti Amerikos diktatui. Dar blogiau: pastaruoju metu vis dažniau pasirodo publikacijos, kad sankcijos neveikia bei nepasiekia norimų rezultatų, nes situacija Ukrainoje, nors ir iš dalies stabilizavosi, išlieka įtempta, o santykiai tarp Vakarų ir Rusijos pašlijo ir yra pavadinami „Naujuoju Šaltuoju karu“. Galiausiai pridėkime skaičiavimus, kad pačios ES nuostoliai dėl sankcijų sieks apie 100 milijardų eurų bei iki 2 milijonų darbo vietų ir susidarys įspūdis, kad racionaliausia jas kuo greičiau nutraukti.

Nepaisant to, JAV sankcijų režimą planuoja tęsti neapibrėžtą laiką, o ES trečiojo lygmens ekonomines sankcijas – bent iki šių metų pabaigos. Motyvas aiškus: Rusija nepadarė nieko, kad nusipelnytų jų sušvelninimo. Priešingai – vasario mėnesį pasirašytas ir daug vilčių teikęs Antrasis Minsko susitarimas neveikia, nes siena tarp Rusijos ir Ukrainos tebėra nekontroliuojama bei atvira karinių dalinių judėjimui, o okupuotoje Ukrainos teritorijos dalyje fiksuojama šimtai svetimos valstybės karių ir technikos (arba, Putino žodžiais, „savanorių“, laisvu nuo darbų metu vykstančių pakariauti – juos kartais išduoda ir asmenukės). Net sąlyginai mažiau kontraversiškas ketinimas apsikeitimas belaisviais nevyksta pagal planą.

Sankcijų poveikis apima kelias sritis. Pirmiausiai – Rusijos finansų sistemą, mat šios šalies bankams užkirstas kelias imti ilgalaikes paskolas Vakaruose (prie to netiesiogiai prisidėjo ir Kinija, kurios bankai, baimindamiesi JAV, nenoriai skolina rusams). To pasekmė – nesant galimybių refinansuoti veiklų, Rusijos užsienio valiutos rezervai per metus susitraukė kone trečdaliu iki 360 milijardų dolerių. Be to, Vakarai nebeparduoda Rusijai ginkluotės ir neeksportuoja modernių technologijų, kurios stabdo Kremliui gyvybiškai svarbaus energetikos sektoriaus plėtrą. Sankcijas savo ruožtu taiko ir Rusija, draudžianti importuoti dalį žemės ūkio produkcijos, maisto produktų ir kitų prekių iš Europos šalių.
Nors ES sudėtyje yra su Kremliumi flirtuojanti Graikija, ne kartą Kremliaus paskolomis gelbėtas Kipras, nebrangiai nuperkama Vengrija ir kitos Maskvos retorikai imlios šalys, ES vienu balsu susitarė dėl istorinių sankcijų.
Linas Kojala

Greta suvaržymų iš Vakarų, Rusijos ekonomiką smukdo dar dvi sisteminės aplinkybės: biudžeto pajamų priklausomybė nuo energetikos žaliavų, pirmiausiai naftos, eksporto bei struktūrinių ekonomikos reformų, kurios skatintų inovacijas, skaidrumą, atvirumą, neįgyvendinimas. Viso to rezultatas – Rusijos bendrasis vidaus produktas (BVP) 2015–aisiais, prognozuojama, susitrauks apie 3,4 proc., mažmeninės prekybos apimtys krito dešimtadaliu, o realiosios gyventojų pajamos, kaip ir pastaruosius aštuonis mėnesius iš eilės, toliau mažės.

Būtent ekonominiai rodikliai dažniausiai tampa sankcijų efektyvumo vertinimo kriterijumi. Tų, kurie vertina ES ir JAV taikomas priemones kaip nepakankamas arba netikslingas, manymu, sankcijos nepasiekia efekto, nes Rusijos ekonomika, nors ir susidurianti su sunkumais, nežlunga; kainų augimą, pajamų mažėjimą ir kitus veiksnius, anot skeptikų, didžiąja dalimi lemia ne sankcijos, o naftos kaina – dar visai neseniai per 100 JAV dolerių kainavęs barelis naftos šiandien atsieina vos apie 50 dolerių.

Be to, nors nuomonių apklausose 41 proc. rusų pripažįsta jaučiantys nerimą dėl sankcijų, protestai nėra rengiami, o prezidento Putino reitingas išlieka stulbinančiose aukštumose. Raskite nors vieną demokratinę, nesuvaržytos pilietinės visuomenės ir žiniasklaidos valstybę, kur smarkiai smunkanti piliečių ekonominė gerovė sutampa su lygiagrečiai stulbinančiai augančiais valdžios reitingais.
Nepaisant to, Vakarų taikomos sankcijos yra ne tik svarbus simbolinis gestas, bet ir efektyvi politikos priemonė. Tą lemia specifinis sankcijų pobūdis, nukreiptas ne į Rusijos visuomenę ar kiek įmanoma didesnių nuostolių sukėlimą, o jautriausius bei įtakingiausius šalies segmentus – politinės sistemos elitą.
„Bloomberg“ indeksas rodo, kad dvi dešimtys turtingiausių Rusijos piliečių vien per praėjusius metus dėl sankcijų prarado 61 milijardo JAV dolerių. Pavyzdžiui, minėtų Timčenko turtas sumažėjo nuo 11 iki 4 milijardų dolerių, Rotenbergo – nuo 5,3 mlrd. iki 2,1 mlrd.
Linas Kojala

Putino sistemos, kurią surentė buvęs KGB elitas, jėgos struktūrų atstovai silovikai ir lojalūs prezidento bendražygiai iš Sankt Peterburgo laikų, pagrindas nėra utopinių vizijų įgyvendinimas. Sistema ne veltui praminta kleptokratija, nes funkcionavimo variklis remiasi paprastu principu: kraukitės turtą valstybės sąskaita nejausdami ribų, bet turėkite omenyje vieną išlygą – besąlygišką paklusimą esamai politinei struktūrai bei jos arbitrui Putinui. Utopijos apie Sovietų Sąjungos rekonstrukciją (atmetant nostalgiją – juk net Putinas kartais būna sentimentalus) ar Naujosios Rusijos žemių kontrolę tėra tam tikrą istorinį, kultūrinį, socialinį pamatą ir poveikį visuomenei turintys ideologizuoti propagandiniai įrankiai, kurie instrumentiškai pasitelkiami tam, kad palaikytų sistemos tvarumą.

Pavyzdžiui, kritus Putino reitingams, kurie nuo pat perrinkimo 2012 metais balansavo ties rekordiškai žema riba (2013 m. birželį Putino teigiamai – neigiamai vertinančiųjų santykis buvo 63 proc. ir 36 proc., šiuo metu – 87 proc. ir 13 proc.), buvo pravartu prabilti apie Rusijos galybės atkūrimą ir „susigrąžinti“ Krymą. Tam pačiam tikslui pasitarnavo netrukus pradėta „tėvynainių apsaugos“ nuo Antrojo pasaulinio karo baisybės atkurti siekiančių „fašistų“ Rytų Ukrainoje kampanija.

Bet visa tai buvo daroma sąlyginai racionaliai ir neperžengiant ribų, kad ir kaip makabriškai tai skambėtų, kurios įveltų į Kremliaus nekontroliuojamus procesus arba paskatintų pernelyg griežtą Vakarų reakciją. Strategai Putino pašonėje teisingai numatė, kad dėl Krymo ginklų tarptautinė bendruomenė tikrai nežvangins, o suirutė rusakalbių dominuojamoje Rytų Europoje, nors ir visuotinai pasmerkta, neprives net prie gynybai būtinų ginklų Ukrainai tiekimo – kilus diskusijoms, kai kas dėl viso chaoso ims kaltinti net ne Rusiją, o Vakarus. Dėl tos pačios priežasties Putinas nesiųstų tankų prieš NATO valstybę ar nepradėtų chaotiško, sunkiai prognozuojamo karo, nes tuo išbalansuotų sistemą ir sutrikdytų jos pajamingumą.
Bet šiuo atveju sankcijos skalpeliu rėžė jautriausiai Putino sistemos vietai ir pasiuntė aiškų signalą, kad tolesni agresijos proveržiai kainuos dar daugiau.
Linas Kojala

Putinas turbūt nesitikėjo tik vieno – kad iš 28 skirtingus interesus ir istorinę atmintį turinčių valstybių susidedanti ES pasiryš globalaus ekonominio nestabilumo laikotarpiu vieningai pritaikyti tokias griežtas sankcijas Rusijai. Nors ES sudėtyje yra su Kremliumi flirtuojanti Graikija, ne kartą Kremliaus paskolomis gelbėtas Kipras, nebrangiai nuperkama Vengrija ir kitos Maskvos retorikai imlios šalys, ES vienu balsu susitarė dėl istorinių sankcijų. Jos neturi precedento, nes iki šiol ES nepritaikė tokių griežtų priemonių tęstinį laikotarpį vienam iš svarbiausių savo prekybinių partnerių: pavyzdžiui, Čečėnijos karo metu Rusijai buvo taikomos sankcijos, bet jų apimtys buvo mažesnės ir po metų jos buvo atšauktos, nors jokio aiškaus situacijos pagerėjimo nebuvo. Vedama ryžtingos ir pragmatišką Rytų politiką iš esmės reformavusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel. ES pasiryžo prisiimti ekonominius nuostolius, kurie vien dėl sumažėjusio eksporto siekia apie 5 milijardus eurų kasmet, tam, kad stabdytų Rusiją.

Neklys teigiantieji, kad tą sąlygojo ne jautrumas įvykiams Ukrainoje, bet Malaizijos oro linijų katastrofa, kurios metu žuvo šimtai europiečių, taip priartindami konfliktą gerokai arčiau Vakarų Europos ribų. Tačiau neklys ir tie, kurie manys, kad sankcijos, nutaikytos ne į Rusijos visuomenę, o jautrius jos elito sektorius, turi poveikį.

Putino esami ar buvę bendražygiai atvirai teigia, kad prezidento vidinis artimiausių bendražygių ratas konflikto metu gerokai susitraukė, nes anaiptol ne visi jie pritarė gilėjančiai Rusijos politinei ir ekonominei izoliacijai dėl beatodairiškos paramos Ukrainoje kariaujantiems separatistams. Ne dėl taikos ar noro sugyventi su kaimynais motyvų, o dėl tuštėjančių kišenių.

Bloomberg“ indeksas rodo, kad dvi dešimtys turtingiausių Rusijos piliečių vien per praėjusius metus dėl sankcijų prarado 61 milijardo JAV dolerių. Pavyzdžiui, minėtų Timčenko turtas sumažėjo nuo 11 iki 4 milijardų dolerių, Rotenbergo – nuo 5,3 mlrd. iki 2,1 mlrd. Turbūt ne veltui būtent pastarasis oligarchas gavo Rusijos valdžios užsakymą statyti 4 mlrd. dolerių vertės tiltą, kuris per Kerčę sujungs Rusiją su aneksuota Krymo teritorija. Buvęs Putino patarėjas Glebas Pavlovskis konstatuoja, kad nedidelė grupė elitinio ešalono narių nori sumažinti patiriamus nuostolius ir yra atvirai kritiškai nusiteikę prezidento politikos atžvilgiu.

Nereikia turėti iliuzijų – nepatenkinti elito atstovai griauti sistemos sukeliant revoliuciją niekas neketina (o ir Vakarai nenorėtų, kad branduolinį ginklą turinti valstybė staiga panirtų į bevaldystę), tačiau tai tampa apynasriu ir stabdžiu tolesniems veiksmams. Kitaip tariant, kur geografiškai šiandien brėžtume Putino „racionalumo“ ir „nuostolių pakantumo“ ribos, jei tokio vieningo atsako nebūtų buvę? Galima tik spėti, kad fronto linija būtų brėžiama ne ties Mariupoliu bei neapsiribotų Donetsko ir Luhansko regionais.

Tad kol konfliktas Ukrainoje nesibaigė, o 59 proc. Rusijos piliečių mano, jog šalis eina teisinga linkme (teisybė, anot Levados centro, iki šiol 52 proc. teigia esą tikri, jog Ukrainoje Rusijos karių nėra, o 45 proc. įsitikinę, kad dėl karo kalti Vakarai), gali atrodyti, jog sankcijos nėra veiksmingos. Juk išties didžiuosius Rusijos ekonomikos nuostolius, ypač atsispindinčius makroekonominiuose rodikliuose, nulėmė ne sankcijos, o naftos kainos smukimas. Tokiu atveju Vakarų atsakas į iššūkį saugumo sistemai tokiu atveju atrodo lėtas, nepamatuotas, nepakankamas.

Bet šiuo atveju sankcijos skalpeliu rėžė jautriausiai Putino sistemos vietai ir pasiuntė aiškų signalą, kad tolesni agresijos proveržiai kainuos dar daugiau. Anot JAV diplomato ir akademiko Elliotto Abramso, daugiašalės sankcijos reikalauja vienybės, o tai yra retenybė tarptautinėje politikoje. Šiuo atveju Vakarai įrodė ne tik galintys susitarti, bet ir principingai laikytis pozicijos nepaisant patiriamų nuostolių ir Prancūzijoje liksiančių dūlėti brangiųjų „Mistral“ laivų. Žinoma, visada galima daryti daugiau – sankcijos gali būti ir dar griežtesnės – tačiau šiuo atveju reikšmingiausia išlaikyti bent jau esamą jų lygį ir neleisti nei akimirkai suabejoti, kad ES nekartos po Gruzijos karo padarytos klaidos ir negrįš į įprastą santykių ritmą tol, kol Kremlius nepadarys reikalaujamų sprendimų.