Žinoma, tokių architektūrinių šedevrų apstu ir Lietuvoje, bet daugumos daugiabučių būklė išties tragiška ir skubiai reikalaujanti renovacijos. Pagrindinė spalva – pilka, žinoma, betono juk dažyti neapsimoka.
Laikas Šiaurėje tarsi ir užstrigo 1953 metais. Niūrus socialistinis daugelio miestų paveikslas stipriai kontrastuoja su preciziškai sutvarkytais raudonosios grietinėlės gyvenamais Pchenjano kvartalais. Tvarkingi namai, spalvoti daugiabučiai. Prieš akis iškyla sovietų propagandiniai pranešimai apie apdovanojimus gavusius Lazdynus ar kitus pavyzdinius mikrorajonus.
Naktimis jie buvo net apšviesti ir žvelgdamas pro viešbučio langą sunkiai suvoktum, kad čia Pchenjanas, kad čia Šiaurės Korėja, o ne eilinis Azijos didmiestis. Žinoma, tai buvo šventės, turistų lankomas periodas, bet vis dėlto Pchenjanas neskendėjo aklinoje tamsoje, tiksliau tariant, turistams rodoma miesto pusė buvo apšviesta. Kas vyko kitoje miesto pusėje, galiu tik spėlioti.
Nustebino, kad gatvėse dienos metu galima išvysti automobilių. Matėme ir taksi mašiną. Žinoma, automobilių srautas minimalus, bet judėjimas gatvėse jau vyksta. Keliuose rieda tikri inžineriniai stebuklai – vietiniai auksarankiai antikvarinius sunkvežimius privertė judėti garo varikliais.
Gatvėse važinėja ir it garvežiai garus leidžia tokie sunkvežimiai. Viduje zuja darbininkai, visi juodi nuo suodžių, į katilus mėto malkas ir taip priverčia šias laiko mašinas būti gyvas. Priežastis, kodėl tenka vidaus degimo variklius keisti garo varikiais, labai paprasta ir aiški - Šiaurės Korėjai galioja prekybos embargas ir šalis negali, juolab ir neišgali, nusipirkti naftos produktų civilinėms reikmėms.
Kelių būklė, mūsų pasaulio suvokimu, yra prasta, labai daug nelygumų ir duobių. Mašinų srautas keliuose minimalus, per valandą prasilenki su keliais automobiliais, ir viskas. Bet laikas kelius deformavo, tad kartais jautiesi lyg važiuotum betoniniu rėčiu, o ne autostrada.
Stebina ir tai, kaip Šiaurės Korėja nusprendė tvarkyti kelkraščius. Jie šienaujami ne specialiomis mašinomis ar žoliapjovėmis, tiesiog atvežami keli sunkvežimiai žmonių, jie apginkluojami pjautuvais ir taip dienomis lenkia nugaras pakelėse.
Trečios dienos vakarą palikome Pchenjaną ir traukėme nakvoti į mažesnį miestelį. Išvažiavus atokiau nuo Pchenjano centro, keliai pradėjo skendėti tamsoje, ištisi daugiabučių kvartalai smurgsojo aklinoje tamsoje, nė vienos švieselės daugiabučių languose. Keista buvo matyti ir daugybę žmonių, tiesiog einančių priemiesčio keliais. Jie nelaukia autobusų stotelėse, nesinaudoja taksi, ką jau kalbėti apie nuosavus automobilius. Visuomeninio transporto sistemos likučių keliuose nematyti.
Trumpus atstumus vietiniai dažniausiai įveikia dviračiais arba pėstute, o tie išrinktieji, kurie gali keliauti šalies viduje, naudojasi geležinkelio sistema.
Dviračių Šiaurės Korėjoje yra daugiau nei Olandijoje ar kitame idiliškame Europos didmiestyje, atrodo, kiekvienas nuo jauno iki seno naudojasi šia transporto priemone. O ir daro tai ne dėl sveikatos ar mados sumetimais, ne siekdami saugoti gamtą, tiesiog neturi kito pasirinkimo – sėda ant dviračio ir bet kokiu oru mina pedalus.
Žinoma, nutukusių žmonių gatvėse neišvysi, bet prie to prisideda ir visos kitos šios šalies bėdos.
Pirmą tekstą apie DELFI vizitą Šiaurės Korėjoje skaitykite čia. Labiausiai izoliuota šalis pasaulyje: kaip aš nusprendžiau aplankyti Šiaurės Korėją
Antrą tekstą apie DELFI vizitą Šiaurės Korėjoje skaitykite čia. Šiaurės Korėja – uždariausia pasaulio valstybė
Trečią tekstą apie DELFI vizitą Šiaurės Korėjoje skaitykite čia. Š. Korėjoje laikraščiai su vadų portretais atiduodami specialiems „lyderių surinkėjams“
Ketvirtą tekstą apie DELFI vizitą Šiaurės Korėjoje skaitykite čia. Šiaurės Korėja: galite vaikščioti, kur norite, bet tik po viešbutį
DELFI straipsnio autorius Sigitas Berlinskas Šiaurės Korėjoje lankėsi 2013 m. liepą-rugpjūtį. DELFI skelbia penktą dalį iš straipsnių ciklo apie Š. Korėjos vado kultą, karo mašinas, maistą ir transportą bei paprastų žmonių gyvenimą.