Aišku, vėl viskas neapsieina be keistenybių, nes visų turistų langai nukreipti viena kryptimi, ten, kur 3 milijonų gyventojų miestas yra apšviestas. Parodomieji daugiaaukščiai, kur greičiausiai gyvuoja raudonoji grietinėlė, vadų fetišo aikštės ir t.t.

Kita pusė, tikėtina, skendi aklinoje tamsoje, plikuose fasaduose. Po pusryčių visi susodinami į autobusą ir prasideda kelionė.

Viena ypatybė. Kaip pastebėjome kelionės metu, Pchenjane praktiškai visada važiuodavome tomis pačiomis gatvėmis, kur vyrauja ideali tvarka, sutvarkyta aplinka. Vėl kankina nuojauta, kuri vėliau virsta faktais, kad viskas šioje kelionėje surežisuota: parodomieji keliai, parduotuvės, maistas, netgi žmonės, kuriuos sutiksime, atrodys netikri, tarsi dėvintys parodomąsias kaukes.

Traukiame atiduoti pagarbos Šiaurės Korėjos lyderiams. Lyderiai ir jų kultas – tai tema, kurią privalu aprašyti šiek tiek plačiau. Nors oficialiai komunistai yra ateistai, bet vyrauja visuotinis lyderių kultas, fetišas, kuris peržengia sveiko proto ribas. Visa šalis lenkia savo nugaras statuloms, kurios sutinkamos kiekviename miestelyje.

Lyderių portretai yra pritvirtinti prie kiekvieno piliečio patriotiškos krūtinės, kiekviename name, bute, biure, viešbutyje, atrodo, kad visuose patalpose privalo būti vadų portretai, kurie preciziškai prižiūrimi. Valomos dulkės, jiems lankstomasi, jie yra šventai gerbiami.

Draudžiama perlenkti laikraštį su vado portretu

Įsivaizduokime, kas būtų Lietuvoje, jei paimtumėme laikraštį, kurio pirmame puslapyje puikuojasi prezidentės portretas ir perlenktumėme jį. Žinoma, kad nieko. O dabar įsivaizduokite, kas nutiktų Šiaurės Korėjoje, jei padarytumėte tą patį veiksmą? Ne draugiškas pamokymas ar pajuokavimas – už tai būtų griežtas papeikimas, atleidimas iš darbo, labai tikėtina, kad atsidurtumėte kalėjime ar liūdnai pagarsėjančiose darbo stovyklose.

Vienas bendrakeleivis nusipirko vietinį propagandinį laikraštuką anglų kalba ir elementariai perlenkė ir pasidėjo ant kėdės – atliko mums tokį įprastą veiksmą. Tai pamatęs gidas mums visiems atskaitė moralą ir griežtai uždraudė taip daryti, nes kitaip mes, o ypač gidai, atsidurtų didžiulėje bėdoje.

Gidai pasakojo, kad laikraščių puslapiai su lyderių portretais yra atrenkami, surūšiuojami ir kartą per mėnesį priduodami „lyderių surinkėjams“. Rūšiavimas vykdomas, bet ne plastiko ar stiklo. Deginti laikraščius su lyderiais griežtai draudžiama.

Internete teko skaityti istoriją, kad keli vietiniai buvo pasidarę tabako suktines iš laikraščio su lyderio portretu. Už tai jie visą savo likusį gyvenimą turėjo praleisti darbo stovykloje, kurios iš tiesų yra koncentracijos, mirties stovyklos. Taigi ir mūsų grupei reikėjo deramai elgtis su lyderiais – pirkome gėles ir jas dėjome prie paminklų, lenkdavome nugaras ir taip atiduodavome jiems pagarbą.

Mums netgi buvo suteikta išskirtinė „garbė“ ir mes aplankėme mauzoliejų, kur ilsisi lyderių balzamuotos mumijos. O ten yra ištisa mirties karalystė, šiuolaikinės piramidės, milžiniški rūmai su viena paskirtimi – garbinti ir šlovinti tikras komunizmo ir totalitarizmo šmėklas.

Šaukštas, kuriuo valgė vadas

Patekti į rūmų kompleksą yra sunkiau nei į oro uostą. Žinoma, galioja ir griežtas aprangos kodas, negalima dėvėti šortų, džinsų, marškinėlių ir, aišku, jokių kamerų ir fotoaparatų. Marškiniai arba polo marškinėliai turi būti tvarkingai sukišti į kelnes, jokių papuošalų, laikrodžių, negali turėti nieko.

Privalu visiškai ištuštinti kišenes, nepalikti nė popierėlio. Praėję kelis patikros punktus, patekome į mirties rūmų puošnias erdvias menes: marmuru klotos grindys ir sienos, paauksuoti krištoliniai šviestuvai, lyderių paveikslai ir milžiniškos statulos.

Patekome į menę, kurioje ilsisi prezidento palaikai. Čia vyrauja tamsios spalvos, tamsi kraujo spalva, erdvė persismelkusi tragizmu. Spengiančioje tyloje lankytojai privalo nusilenkti iš trijų pusių. Tik ties vadų viršugalviais nesilankstėme – manau, lenkiantis privalu matyti įsakmius lyderių veidus. Vėliau aplankėme erdvią patalpą, kurioje sudėti visi lyderių ordinai, apdovanojimai, diplomai, kurių yra iki absurdo daug, padėkos ir dovanos.

Mačiau ir Lietuvos pėdsaką. Šilalės darbininkai sveikino draugą prezidentą su revoliucijos metinėmis. Įteikė knygutę su grybu viršelyje. Žinutė su grybu viršelyje – nenumaldomai peršasi tam tikra diagnozė siuntusiems.

O vėliau pamatėme protu nesuvokiamus kulto apraiškas. Į vidų jie įsigudrino įtempti vagonus, kuriuose važinėjosi lyderiai, katerius, mašinas, na atrodo, kad jie sutempė viską, prie ko prisilietė lyderiai.

Kelionėje teko lankyti ir trąšų fabriką, apie kurį pasakosiu kitame straipsnyje. Apsilankėme, žinoma, ir fabriko muziejuje, kuriame begales kartų lankėsi ir vadai. Ekspozicijoje po stiklų puikuojasi suoliukas, kuriame sėdėjo lyderis! Telefonas, kuriuo naudojosi vadas, šaukštas, kuriuo valgė vadas! Tualetinio popieriaus nematėme, turbūt lyderių organizmai tokios funkcijos neturi.

DELFI straipsnio autorius Sigitas Berlinskas Šiaurės Korėjoje lankėsi 2013 m. liepą-rugpjūtį. DELFI skelbia trečią dalį iš straipsnių ciklo apie Š. Korėjos vado kultą, karo mašinas, maistą ir transportą bei paprastų žmonių gyvenimą.