Oro uosto laukiamajame akį patraukė šiaurės korėjiečiai, vykstantys į namus. Visi gabena didžiulius maišus. Matyt ir komunizmo išvagotoms sieloms reikia Vakarų pasaulio gėrybių: LED televizorių, drabužių ir kitų prekių, patvinkusių taip jų nekenčiama Amerikos dvasia.
Šiaurės korėjiečius galima atpažinti pagal raudonus ženkliukus su lyderių portretais ties širdimi. Tai yra vienas pagrindinių šios šalies gyventojų skiriamųjų ženklų. Tipinė apranga – vienodi, pilkos arba mėlynos spalvos kostiumai. Šie atspalviai ir griežtos veidų minos lydės mane artimiausias aštuonias dienas
Įlaipinimas prasideda. Skristi tenka su „Air Koryo“ – Šiaurės Korėjos valstybine aviakompanija. Be šios oro linijų bendrovės į Pchenjaną dar skraido tik „Air China“. „Air Koryo“ pusiau nauji rusų gamybos lėktuvai yra gana komfortiški. Jau įlipus į lėktuvą buvo galima pasirinkti išskirtinės kokybės propagandinių leidinių ir pasigardžiuoti „amerikietišku“ mėsainiu, pagamintu Šiaurės Korėjoje.
Skambiai nusileidus į išsvajotą žemę, pro lėktuvo iliuminatorius išvydome mažą pilką oro uostą, panašų į Naujosios Akmenės autobusų stotį. Oro uostas – tai viena didelė salė su pasienio patikros punktu ir vartais į „izoliaciją“. Patikros metu teko atsisveikinti su GPS. Paradoksas, bet paliko du išmaniuosius telefonus su GPS imtuvais.
Keliauti po komunizmo meką galima tik su grupe. Mūsų grupė buvo išties internacionalinė, tačiau internacionalo dainuoti jie nemokėjo. Bendraminčiai buvo iš įvairių pasaulio kampelių: IT profesorius, psichoterapeutė, radiologas iš Švedijos, programuotojai, 79 metų senjoras su 16-mečiu anūku iš Norvegijos, tarptautinių santykių studentas iš Australijos, verslininkai iš Naujosios Zelandijos, prancūzas virtuvės šefas iš Singapūro, keliautojų porelė iš Kanados.
Griežtai draudžiama fotografuoti kariškius
Absurdo teatras prasideda. Oro uosto prieigose susitikome su gidais, mikliai buvome susodinti į autobusą. Autobuse gidai iš karto supažindino mus su griežtomis ir besąlygiškomis taisyklėmis. Gido žodis - šventas žodis. Turime nuosekliai ir neginčijamai vykdyti visus gido nurodymus, gerbti šalies taisykles ir tradicijas, niekur neiti be gidų žinios, griežtai nefotografuoti kariškių.
Pajudėjus autobusui - siurprizas, programa keičiasi. Jau šį vakarą aplankysime „Arirang“ šventę. Greita vakarienė viešbutyje ir mes vėl autobuse, už keliasdešimt minučių išvydome vieną didžiausių stadionų pasaulyje, talpinantį 120 000 sielų. Teko išsiskirti su 100 eurų ir aš jau stadione viduje.
Prieš akis atsiveria milžiniškos tribūnos ir „žmonių ekranai“. Tai tarsi gyvas kino teatras, kiekvienas žmogus yra gyvas pikselis, kuris keičia spalvotas korteles ir taip, drauge su kitais 24 999 žmonėmis, formuoja Šiaurės Korėjos propagandinius „gyvus“ paveikslus.
Jausmas lyg būčiau olimpinių žaidynių atidaryme. Ši „Arirang“ šventė buvo išskirtinė, dedikuota 60 metų Korėjos karo pabaigos sukakčiai, bei pirmą kartą istorijoje šioje šventėje buvo įtraukti vaizdai, šlovinantys Rusiją, kalinką malinką šokančios matrioškos. Nesuvokiama, kaip tokia masė idealiai ištreniruotų žmonių atlieka 1,5 val. trunkantį pasirodymą.
Pasibaigus pasirodymui būriavomės stadiono prieigose, dalinomės įspūdžiais, kai netikėtai priėjo žurnalistas ir paprašė profesoriaus iš Švedijos interviu.
Atvykus atgal į viešbutį, pasitiko dar viena staigmena – kambaryje TV ekranas rodė BBC naujienų kanalą. Komunizmo tvirtovėje užmigau stebėdamas Vakarų pasaulio naujienas.
Specialiame DELFI reportaže – Šiaurės Korėjos komunistinė propaganda „Arirang“ šventėje:
DELFI straipsnio autorius Sigitas Berlinskas Šiaurės Korėjoje lankėsi 2013 m. liepą-rugpjūtį. DELFI skelbia antrą dalį iš straipsnių ciklo apie Š. Korėjos vado kultą, karo mašinas, maistą ir transportą bei paprastų žmonių gyvenimą.