Labiausiai izoliuota šalis pasaulyje daugeliui žmonių nėra pati patraukliausia vieta atostogoms, bet vis dėlto po dvejų metų planavimo ir dėl milžiniško noro mano pase atsirado Šiaurės Korėjos viza, bilietas į Pekiną ir drąsi svajonė po truputį virsta realybe.
Dabar jau sunku prisiminti, kaip 2010 metų pasaulio futbolo čempionato metu, kai Šiaurės Korėja žaidė su Brazilija, išreikšta nedrąsi mintis, kad noriu aplankyti šią šalį, gali virsti realybe. Vis dėlto, ji nėra šiaip sau vadinama labiausiai izoliuota šalimi pasaulyje. Šalis, kuri yra tarsi kita planeta, kur vyrauja visai kita tikrovė ir požiūris į gyvenimą.
Pasiruošimas kelionei truko gana ilgai. Visų pirma dėl to, kad tik keletui tautiečių teko pabuvoti ten, nėra su kuo pasikonsultuoti ir vieninteliai informacijos šaltiniai yra keli filmai internete, reti kelionės aprašymai ir tik kelios knygos apie šią radikalią šalį.
Pasikonsultavęs su kelionės agentūros darbuotoju, sužinojau, kad palankiausias ir, mūsų manymu, saugiausias kelionės organizatorius yra „Korea Konsult“. Organizatoriai įsikūrę Švedijoje. Švedija – šalis, kuri palaiko neutralitetą ir yra tarpininkas tarp Šiaurės Korėjos ir Vakarų pasaulio.
Švedijoje taip pat yra įsikūrusi Šiaurės Korėjos ambasada. Yra dar keli organizatoriai Vokietijoje, bet kaina ten yra gerokai didesnė, taip pat mažesnis turų pasirinkimas.
Norint gauti vizą, reikia pateikti dvi nuotraukas, užpildyti anketas, atsakančias, kodėl nori apsilankyti šioje šalyje, kur dirbi, nurodyti pareigas, darbo ir įmonės veiklos specifiką. Žurnalistų ši šalis neįsileidžia, gali atvykti tik „neutralių“ režimui profesijų atstovai.
Viza kainuoja 60 eurų ir begales laukimo. Gavęs reikalavimus ir pasirašęs, kad nuotraukas ir visą informaciją naudosiu tik asmeniniais tikslais, nenoromis prisiminiau George’o Orwello parašytą knygą – „1984“. Yra daugybė reikalavimų ir apribojimų turo metu. Visų pirma, privaloma griežtai laikytis gidų, kurie dažniausiai yra saugumo darbuotojai, nurodymų, neišeiti iš viešbučio teritorijos, eiti ir matyti tik tai, ką pasako organizatoriai.
Laukia nuolatinis sekimas, judėjimo suvaržymas, „Didysis brolis visada stebės mus per teleekranus“. Fotografuoti galima tik prieš tai atsiklausus gidų, kariškių, kurių šioje šalyje yra daugiau nei vienas milijonas, reikia atsiklausti asmeniškai ir tik tada fotografuoti.
Supratau, kad kelionė bus tik fasadinis režimo pristatymas, kurioje yra begalės propagandos ir Vakarų pasaulio menkinimo. Žinoma, šalyje negali naudotis mobiliuoju ryšiu ir internetu, taigi laukia aštuonios dienos, per kurias pirmą kartą gyvenime būsiu visiškai atskirtas nuo išorinio pasaulio.
Tiesa, galima parašyti vieną elektroninį laišką iš viešbučio kompiuterio, kuris, žinoma, prieš išsiunčiant bus perskaitytas. Už šį malonumą teks pakloti kelis eurus, taigi, pirmą kartą gyvenime teks mokėti už elektroninį laišką.
Supratau, kad laukia daug pirmų kartų: važinėtis tuščiomis gatvėmis, nes šalyje mažai automobilių, klausytis begalės kalbų, kurios šloviną didįjį vadą, važinėtis metro, kuriame aplinkiniai žmonės vilki vienodais drabužiais ir visada yra nuleidę akis.
Šalis, kuri persmelkta priespaudos ir visuotinio sekimo, kurioje praktiškai nėra medicininės pagalbos, nekalbant apie socialinę rūpybą. Kasdienis žmonių racionas susideda iš kukurūzų košės ir daržovių. Mėsos, ryžių, žmonės gauna tik tai valstybinių švenčių metu ir vadų gimtadienio progomis.
XXI amžiuje šalyje taip pat dažni bado proveržiai ir kanibalizmo atvejai – visa tai yra dėl to, kad šalis yra totaliai izoliuota nuo išorinio pasaulio. Šalies metinės pajamos vienam piliečiui yra bene mažiausios visame pasaulyje, o didelė dalis biudžeto skiriama milžiniškai kariuomenei, absurdiškoms karinėms programoms ir žmonių gąsdinimui.
DELFI straipsnio autorius Sigitas Berlinskas Šiaurės Korėjoje lankėsi 2013 m. liepą-rugpjūtį. DELFI skelbia pirmą dalį iš straipsnių ciklo apie Š. Korėjos vado kultą, karo mašinas, maistą ir transportą bei paprastų žmonių gyvenimą.