Interviu DELFI Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas paaiškino, kad ISIS teroristai save laiko tikrojo, grynojo islamo išpažinėjais. Politologas aiškina, kad karas su terorizmu persikėlė į Europą ir jau tenka kovoti ne su atvykėliais, o asmenimis, kurie užaugo pas mus.

– Dauguma apžvalgininkų aiškina, kad terorizmas neturi religijos, islamo mokslininkai įtikinėja, kad judėjimas „Islamo valstybė“ (ISIS) neturi neko bendra su islamo religija. Tyrinėjate konfliktus ir esate susipažinęs su ISIS – ar matote islamo sąsajų su ISIS?

– Kalbant apie ISIS ir islamo sąsajas, mano galva, sąsajos yra ir jos gana tiesioginės. Pradedant nuo to, kad tai atsispindi pavadinime – Islamo, o ne Budizmo ar Krikščionių valstybė. Svarbu tai, kad jie atriboja savo ekstremalią grupę nuo kitų religijų.

Kitas svarbus dalykas – visame pasaulyje islamas nėra vieningas. Pats islamas pirmiausia dalijasi į sunitus ir šiitus. Pati ISIS grindžiama vahabizmu – būtent vahabizmo ideologija ir religija labai svarbi. Ji visų pirma siejama su Saudo Arabija, nes pačiai Saudo Arabijai padėjo sukurti valstybingumo pagrindus ir suvienyti klajoklių gentis.

Muhamedas ibn Abd al Vahabas buvo vienas 18 a. teologų, jo pagalba buvo aiškinamas Koranas, Suna. Pati Suna, kuri susideda iš haditų (tai istorijos, aiškinančios kaip pranašas Muhamedas ir jo kalifai sprendė viešo ir privataus gyvenimo problemas), ir Koranas sudaro Šariato įstatymų pagrindą.

Šariato įstatymai atsispindi Saudo Arabijoje, o vahabitai, ir ISIS vahabitai, perėmė visą šitą religinį mokymą. Iš principo tai, ką religine prasme turime Saudo Arabijoje, ir tai, ką turime ISIS – visiškai niekuo nesiskiria, diktuoja moralinę elgseną, aprangą, segregaciją, moterų subordinaciją. Ir Saudo Arabijos gyventojai, ir ISIS kovotojai sako, kad tikrasis, grynasis islamas – jų. Aš dariau tyrimus Pankisio slėnyje Gruzijoje, ten kalbėjausi su vahabitais – jiems šis terminas nepatinka, jie sako nesantys vahabitai ir radikalai, o tikrieji, grynieji musulmonai. Jie kultūriškai, religiškai ir socialiai save asocijuoja su grynuoju islamu, tačiau turbūt lygiai tą patį galėtume išgirsti kalbėdami su sunitais ar šiitais.

Gražvydas Jasutis

Vahabizmas atsirado Saudo Arabijoje. Kadangi ten buvo problemų tiek su politiniu režimu, tiek su gyvenimo normomis, atsirado vadinamasis neovahabizmas. Jis buvo labiau nukreiptas prieš Saudo Arabijos užsienio politiką ir ypač sustiprėjo per pirmą Persijos įlankos karą, kada JAV gavo teisę Saudo Arabijoje dislokuoti savo karius. Kita vertus, jų gretas sėkmingai papildė Afganistane kovoję modžahedinai. Tai paskatino tam tikrą socialinį skilimą vahabitų visuomenėje, prisidėjo prie tokių organizaciją kaip „Al Qaeda“ susikūrimo. Šį atspirties tašką reikia paminėti: atsirado atskirtis tarp pačių vahabistų. Taip turime atskilusią grupuotę „Al Qaedą“, vėliau – ISIS. Jų pamatinės vertybės siejamos su Saudo Arabija ir pačiu vahabizmu. Taigi, mano galva, sąsaja su islamu yra.

– Ar įmanoma apibrėžti, ko siekia ISIS?

– Tai – teroristinė organizacija. Nors tikslai deklaruojami, juos apibrėžti sunku. Pažiūrėjus paprastai, ISIS turi tam tikrų valstybės atributų: kariuomenę, pseudovalstybines struktūras, valstybės vadovą, jie gauna tam tikras pajamas. Jie pretenduoja būti tam tikra valstybė. Priemonės, kurias ši valstybė naudoja – teroristinės.

Kol kas teritoriniu pagrindu jie lyg ir nusėdo, turi savo užimtas teritorijas Sirijoje ir Irake. Tačiau teroristinės organizacijos, pavyzdžiui, „Boko Haram“ iš Nigerijos, „Kaukazo Emyratas“ iš Šiaurės Kaukazo, Islamiškasis uzbekų judėjimas iš Ferganos slėnio – prisiekė ištikimybę ISIS. Arba, galima sakyti, ISIS plečia įtakos zoną, arba, iš kitos pusės, teroristiniai judėjimai ieško prieglobsčio ir kažkokių finansinių injekcijų bei galimybių.

Teko atlikti tyrimus Kaukaze ir kalbėtis su žmonėmis, kurie su šiais procesais susiję. Pavyzdžiui, Kaukaze vienas esminių dalykų jiems buvo finansinė paspirtis – pinigai, prestižas, socialinis statusas. Religijos daug kas neakcentavo. Tačiau aš nedariau tyrimų Belgijoje ar Prancūzijoje, kur gyvenimo lygis ir socialinės ekonominės galimybės ribotos – galbūt šiems gyventojams aktualesnė kita kryptis – kur judės ISIS, jiems artimesnis vahabizmas religine prasme.

ISIS deklaruojamas tikslas – globalus kalifatas, tačiau vykstantys procesai ir bandymai apjungti teroristines organizacijas po vienu skėčiu vis dėlto demonstruoja, kad kažkokius raumenis ji turi ir naudos.

– Kodėl ISIS pavyksta į savo greitas įtraukti jaunimą?

– Žuvusiems kovoje numatytos 72 nekaltos mergelės ir tiesioginis patekimas į rojų. Man teko būti kapinėse, kur palaidoti džihadistai. Tiksliau, jų kūnai likę Irake ar Sirijoje, kur kovojo, bet vietose, iš kur jie kilę, padaro pseudokapus, pasato aukštą monumentą, išsiskiriantį iš visų kitų antkapių. Taip atrodo kapas žmogaus, kuris žuvo kankinio mirtimi.

kovotojo kapas Pankisio slėnyje, nuotr. G. Jasučio

Tai, mano nuomone, socialinio statuso išskirtinumas. Kiek man teko bendrauti su jaunimu, jiems labai svarbus socialinis statusas. Bet, manau, tai natūralu ir lietuviškoje, belgiškoje ar prancūziškoje visuomenėje. Jaunimas nori išskirtinumo, nori būti socialiai pajėgus daryti tai, ko negali daryti kiti. Teko daug bendrauti su čečėnais, kurių charakteris karštas ir kovingas. Justi, kad ISIS jiems kaip galimybė pademonstruoti save.

– Ar, jūsų nuomone, vartotina sąvoka „Islamistų terorizmas“?

– Galima pasakyti paprastai – tai, kas vyko – teroristiniai aktai, kuriuos inspiravo ta ideologija ir ta religija, kuri gali būti apibrėžiama kaip vahabizmas. Visa tai prijungti prie islamo – pats islamas gana diversifikuotas, galbūt sunku būtų pasakyti, kad visa tai – islamistų terorizmas. Jie tiesiog teroristai, koks skirtumas, kokia jų tautybė ar religija.

– Ar šiuos teroristus galima vadinti džihadistais? Kuo ISIS ideologija ir požiūris į priešus skiriasi nuo „Al Qaeda“?

– Džihadas gali būti apibrėžtas kaip šventas karas, musulmonų pareiga išsaugoti ir puoselėti savo religiją arba vidinė dvasinė kova. Jei skaitysime islamo mokytojų išaiškinimus, tai, ką daro Islamo valstybė, neturi nieko bendra su džihadu – šventuoju karu už islamo vertybes. Juos vadinti džihadistais turbūt būtų šiek tiek per stipru.

Ideologine prasme „Al Qaeda“ nelabai skiriasi nuo ISIS. Aišku, yra struktūrinių, teritorinių skirtumų, tačiau religine prasme jie buvo tie patys vahabai. Osama bin Ladenas kilęs iš Saudo Arabijos, natūralu, kad jis eksportavo būtent neovahabistinį požiūrį į gyvenimo santvarką. Religine prasme išskirtinumų nematyčiau.

„Al Qaeda“ gana aiškiai buvo apibrėžusi, kur yra problemos, kas yra blogis: Vakarai, JAV. Tuo metu ISIS atveju blogį matome visur, blogis jiems – netgi tie patys musulmonai, kurie neišpažįsta vahabizmo. Blogio pas juos daug, jis pasėtas visur – šiuo požiūriu jie skiriasi nuo „Al Qaeda“.

vahabų mečetė provincijoje, Pankisio slėnis., įdomi tuo, kad statyta ne vietinių pinigais, nuotr. G. Jasučio
Gyvename 21 a., ISIS turi labai gerus viešųjų ryšių ir komunikacijos specialistus, kurie nesidrovėdami filmuoja, kaip nukertamos galvos, rekrutuojami nauji kovotojai, pastarieji nesidrovėdami save įamžina socialiniuose tinkluose. Tai, ką matome, baisu – ta nei kultūriškai, nei religiškai, nei socialiai jokiai religijai nepriimtinos normos.

– Kai kurių apžvalgininkų nuomone, ISIS nusilpusi, įspiesta į kampą. Panašios nuostatos laikosi jūsų kolegė iš TSPMI M. Šešelgytė. Kartu ji pastebi, kad subombarduoti ISIS įmanoma, tik Sirijoje ir Irake būtina veikti toliau, mat, gali iškilti naujos grupuotės. Kokio požiūrio laikotės jūs?

– Yra du aspektai. Pirmas – išorinis. Iš tiesų ISIS galima subombarduoti Irake ir Sirijoje, ten, kur jie veikia, kur jų ginklų sandėliai, mokymo stovyklos, vadavietės. Tiesą pasakius, man keista, kad tai nebuvo padaryta – juk JAV vadovaujamoje koalicijoje yra daug valstybių su labai rimtais kariniais pajėgumais, geromis žiniomis. Manau, visa tai jau galėjo būti atlikta. Manau, dabar šiame kontekste pamatysime suintensyvėjimą, matome, kad pati Prancūzija pradėjo aktyviai reikštis. Būtų gerai, kad tai nebūtų tik epizodiniai ar simboliniai veiksmai, nes reikia tęsti pradėtą darbą. Taip pat svarbu paminėti ir vidinius aspektus.

Vidiniai dalykai, mano galva – atkirsti kelią finansams iš to paties Mosulo, kai gaunamos pajamos iš prekybos nelegalia nafta. Jų pajamos per dieną skaičiuojamos milijonais. Reikia nutraukti šiuos finansavimo šaltinius.

Pats karas jau persikėlė į Europą. Tačiau pagrindinis dalykas, kurio bombomis neišnaikinsime – mes jau kovojame ne su tais, kurie atvyko iš Sirijos ar Irako, o su tais, kurie užaugo pas mus. Štai keletas Paryžiaus teroristų gimę Belgijoje, Briuselyje. Žmonės užaugo ten, toje kultūrinėje terpėje ir subrandinti taip, kad sugebėjo net nuvykti į Paryžių, šaudyti ir dar susprogdinti ir save. Nežinau, kaip turi būti socialiai ir kultūriškai paveiktas žmogus, kad sugebėtų atlikti tokį teroro aktą.

Manau, išoriškai mes su jais susitvarkysime, galima pašaudyti, subombarduoti, tačiau oro pajėgų neužteks – reikia sausumos pajėgų atlikti rimtą teritorinį valymą Irake ir Sirijoje. Tačiau kokį kultūrinį valymą reikėtų atlikti Prancūzijoje ir Belgijoje? Pats Briuselyje gyvenau trejus metus – yra rajonų, kuriuose pasijunti kaip Damaske. Laukia labai ilgas, sudėtingas darbas su švietimo programomis, bandymu kultūriškai juos absorbuoti, aiškinti, dirbti socialiai.

Akivaizdu – valstybės, kuriose egzistavo ir egzistuoja elementai, išpažįstantys radikalią islamo religiją – su jais privalo būti vykdomas labai rimtas darbas. Nekalbu vien tik apie saugumo struktūras – reikia įtraukti ir tas struktūras, kurios dirba su kultūra, švietimu, socialiniais projektais. Reikia dirbti su tais žmonėmis, o ne tik prižiūrėti, kas bus, jeigu bus.