Vos po poros mėnesių 37 gimtadienį paminėsianti Dubline gyvenanti lietuvė tik dabar pradeda džiaugtis savo gyvenimu ir pripažįsta – išlipti iš duobės jai labiausiai padėjo sportas.

Pateko į baisią avariją, po kurios pripažino neįgalumą

„Esu paprastas žmogus, kaip visi kiti, tačiau gatvėje dažnai esu palydima žvilgsnių. Turiu matomą defektą – viena mano koja yra kreiva. Ji tokia liko po avarijos, kurią patyriau prieš 15 metų. Tas vakaras mano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis.

Buvo Velykos. Vairuotoja nesuvaldė automobilio žvyrkelyje, mašina stipriai metėsi ant kelio. Galiausiai vertėmės į griovį. Aš iškritau po pirmo smūgio, bet automobilis vertėsi ir toliau. Pamenu, buvo neapsakomai baisu. Gulėjau ant pievos, girdėjau žmonių šauksmus, pati šaukiau iš skausmo ir baimės, kad galiu mirti ir niekuomet nebepamatyti savo dukros.

Teko palaukti, kol atvyko greitoji medicinos pagalba. Pirmiausiai mane nuvežė į ligoninę Prienuose, iš ten – į Kauno raudonojo kryžiaus ligoninę. Iš karto darė kojos tempimą, po savaitės atliko operaciją, kuri buvo labai sunki, netekau daug kraujo, o galiausiai atsibudau reanimacijoje nuo didžiulio skausmo. Man buvo priskirta antra neįgalumo grupė“, – to meto įvykius atsiminė moteris.

Pamena kaip siaubo filmą

Ilgą laiką po to ji leido įvairiose sanatorijose, bet sveikata negerėjo.

„Neapsikentusi skausmo nuvykau pas gydytoją Prienuose. Jis nustebo, sakė, kad būtina greitai daryti operaciją, nes metaliniai varžtai draskė kojos raumenis iš vidaus, buvo įsimetusi infekcija. Po antrosios operacijos supratau, kad greitai neatsigausiu. Gėriau daug skausmą malšinančių vaistų, vaikščiojau tik su ramentais, koja gijo nesklandžiai, teko ištverti daug vietinių narkozių, bet širdį labiausiai skaudėjo dėl dukros, dėl to, kad negalėjau ja pasirūpinti. Tą laikotarpį prisimenu kaip siaubo filmą. Teko daug dirbti ir fiziškai, ir morališkai, kol vėl po truputi pradėjau vaikščioti“, – sakė M. Klinavičienė.

Tuomet ji pripažino supratusi, kad niekuomet nebus tokia, kokia buvo. Dėl to ėmė labai kristi jos savivertė.

Milda Klinavičienė

Svarstė net apie savižudybę

„Pradėjau labai gailėti savęs, skausmas buvo kasdienis mano draugas. Sielos liga – depresija – mane kankina jau 10 metų. Užeina panikos priepuoliai, kai atrodo, kad tuoj mirsi. Išmokau juos suvaldyti, tačiau buvo atvejų, kai norėjau pakelti ranką prieš save. Mintyse bandžiau tai padaryti milijoną kartų. Pastaruosius dvejus metus jaučiausi visiškai sugniuždyta, nesuprasta, paniekinta. Nenorėjau gyventi ir nebemačiau tame prasmės. Jaučiausi vieniša, išduota, nereikalinga, dienos buvo juodos ir beprasmės“, – prisimena moteris.

Galiausiai ji suprato, kad nebenori gyventi ir ėmė visiškai nebevalgyti.

„Sukritau, suvytau. Sakyčiau, buvau panaši į skeletą. Sveikata prastėjo, nuolat verkdavau, sapnuodavau košmarus, visur skaudėdavo, labai gailėjau savęs. Tuomet, kai nuėjau pas gydytoją prašydama pagalvos, tesvėriau vos 40 kilogramų. Man įtarė nervinę anoreksiją, išrašė vaistų. Gydytojos ir dukters dėka pradėjau atitiesti, akyse šviesėjo. Palikau žmogų, su kuriuo tuo metu buvau ir pakeičiau savo mąstymą“, – kaip pradėjo tiestis iš duobės, kurioje buvo, pasakojo moteris.

Išgelbėjo sportas

Maždaug tuo pat metu ji nusprendė keisti ir savo mitybą, atsisakė alkoholio, pradėjo sportuoti.

„Pažįstami sakydavo, kad esu labai liekna. Tik vėliau aš pati supratau, kad buvau labai suvytusi, kūnas – be formos, oda – suglebusi. Išsigandau. Tiesiog reikėjo kažką daryti, todėl ėmiau sportuoti. Sportuodama pajutau kažką neapsakomo, po to jausdavausi lyg naujai gimusi, gaudavau daug energijos. Pamažu nebeliko vietos blogoms mintims, be vargo galėjau atlikti ir paprasčiausius namų ruošos darbus, išdrįsau atverti savo širdį pozityviems dalykams. Aš radau kelią į save. Tai – sportas“, – džiaugėsi M. Klinavičienė.

Dabar ji pripažino sportuojanti kasdien apie 2 valandas. Nors kai kuriuos pratimus ir sunku atlikti dėl turimos kojos traumos, ji stengiasi elgtis atsargiai ir jau mato rezultatus.

„Pagaliau pasiekiau normalų svorį – sveriu 48 kilogramus. Galiu atvirai pasakyti: „Žydžiu pačiomis gražiausiomis spalvomis“. Jaučiuosi puikiai ir esu laiminga. Tikrai sportuosiu ir toliau, nes sportas man – vaistas nuo visų ligų“, – užtikrino pašnekovė.

Milda Klinavičienė

Nusprendė emigruoti

Paklausta, ką galėtų patarti sergantiems depresija, M. Klinavičienė pasakojo, kad svarbiausia – nepasiduoti, neužsidaryti ir nebūti vieniems.

„Šnekėkite, ieškokite pagalbos. Viskas yra įmanoma, bet atsiminkite, kad viskas – tik mūsų ir tik mūsų pačių rankose. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kokiomis spalvomis bus nuspalvintas gyvenimas. Atsikratykite negatyvo, daugiau pozityvo. Atsiribokite nuo žmonių, kurie jus menkina, neleiskite žeminti ir skaudinti“, – patarė ji.

Nors pašnekovė pripažino, kad būna visokių dienų, patikino, kad stengiasi nepasiduoti ir išlikti stipri.

„Patyriau labai skaudžių praradimų, netekau dukrų tėvų, juos pasiglemžė alkoholis. Likau viena. Turėjau begalę priežasčių palūžti, galėjau prasigerti, bet jaučiuosi atsakinga už savo dukras. Teko sukti galvą, kaip išsilaikyti, pardaviau daug daiktų ir nusprendžiau emigruoti. Surinkau pinigų bilietui į vieną pusę. Pradžia buvo sunki, tačiau dabar jau viskas gerai. Dukroms čia taip pat labai patinka. Vyresnioji mokosi universitete, mažoji mokosi mokykloje. Jos yra mano gyvenimo varikliai“, – pripažino moteris.

Širdyje brandina svajonę

Šiuo metu ji laukia trečios operacijos, nes gydytojai įspėjo, kad jei nesiims veiksmų, greitai atsisės į vežimėlį.

„Labai bijau, bet stengiuosi save nuraminti, kad viskas bus gerai. Priimu šiuos išbandymus. Ko gero, tai – mano likimas. Nesiskundžiu, nes žinau, kad yra galybė žmonių, kuriems yra daug sunkiau, baisiau, blogiau. Suprantu Juos, palaikau ir gerbiu. Esu laiminga ir dėkinga už suteiktą antrą gyvenimą, už galimybę vaikščioti ir rūpintis vaikais“, – patikino M. Klinavičienė.

Ji pripažino širdyje dabar besinešiojanti svajonę. Nori tapti asmenine trenere ir padėti atsitiesti kitiems.

„Norėčiau stovėti prieš žmones, kuriems reikėtų pagalbos ne tik kaip trenerė, bet kaip pavyzdys, kaip žmogus, kuris gali suprasti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai“, – sakė ji.