- Šiomis dienomis Lietuvos pieno perdirbėjus lankė delegaciją iš Kinijos, kokia jos svarba?
- Delegacijų buvo atvykę ir anksčiau, bet šį kartą buvo atvažiuota su tikslu pamatyti įmones, ne tik susitikti ir pabendrauti. Buvo apžiūrėta „Pieno žvaigždžių“ Kauno pieninė ir Marijampolės pieno konservų įmonė, susitikta su mūsų veterinarijos specialistais. Manau, kad tai - pirmas žingsnis į konkrečius veiksmus dėl susitarimo pieno produktus eksportuoti į Kiniją. Šį kartą buvo atvykę Kinijos žemės ūkio ministerijos ir veterinarijos tarnybos vadovaujančias pareigas einantys asmenys. Jie norėjo pamatyti įmonių pieno tyrimus, p mes jų rezultatais galime pasigirti.
- Ar tai – vienas paskutiniųjų vizitų?
- Rugsėjį turėtų atvažiuoti ekspertai, Kinijos veterinarijos specialistai, kurie dar kartą apsilankytų įmonėse ir, manome, kad suderinę visus veiksmus lapkritį jau galėtume vykti į Kiniją ir pasirašyti susitarimą su Kinijos valdžios atstovais dėl eksporto pradžios. Tai būtų susitarimai valstybiniu lygmeniu, bet kalbame ir su mūsų perdirbėjais, kad jie tam turi ruoštis jau dabar. Vien pasirašius susitarimą prekybos nebus, reikia derinti, kokių produktų reikėtų, kaip turi atrodyti etiketės.
- Kodėl Kinija norėtų importuoti pieno produktų iš Lietuvos?
- Iki šiol Kinijoje yra vieno vaiko politika, o norintiems jų turėti daugiau, yra papildomų mokesčių. Dabar yra ruošiama dviejų vaikų politika, kai šeimai be papildomų mokesčių bus leidžiama auginti du vaikus, todėl Kinija yra labai susidomėjusi saugiu maistu vaikams. Kalbame ne tik apie pieną, bet ir mėsą, veislinius gyvulius, kuriuos ūkininkai galėtų išvežti, grūdus ir jų gaminius.
- Ūkininkai skundžiasi nesutariantys su perdirbėjais dėl kainų, o rudenį pieno gamyba gali sumažėti perpus. Ką tai reiškia vartotojui?
- Situacija išties sudėtinga, pieno supirkimo kainos Lietuvoje yra mažiausios Europoje, nors, manau, perdirbėjai galėtų mokėti šiek tiek daugiau. Bet turėtų susitvarkyti visa grandinė: nežinome, kokią dalį kainos pasiima prekybininkai. Jie taip pat galėtų perdirbėjų nespausti, bet konkrečių sutarčių niekas parodyti nenori: galime tik spręsti, kad jos yra prekybininko naudai. Kiek yra skaičiavęs Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, kai kurių produktų didžioji kainos dalis atitenka prekybininkams, mažoji - ūkininkams.
Jeigu mes sužlugdysime savo pieno ūkį, niekada jo neatstatysime. Tuoj pat į šią nišą su savo pienu ateis kitos valstybės, perdirbėjai žaliavą įsiveš iš svetur: Lenkija visada viršydavo savo kvotą, o Lietuva niekada nepasiekdavo ir čia nepagamina tiek pieno, kiek reikia mūsų perdirbėjams. Dažniausiai pienas yra atsivežamas iš Latvijos.
- Ar vartotojui tai yra blogai?
- Sunaikinę pieno ūkį parduotuvėse turėsime iš kitur atvežtą pieną, o žaliavinį pieną yra pakankamai brangu vežti, todėl yra vežamas koncentratas, paskui jis skiedžiamas ir gaminamas pienas ar kiti produktai. Dėl to ir kiekvienas vartotojas turėtų suvokti, kad geras produktas kainuoja.
Taigi mūsų produktas yra geresnis, tik, aišku, neturi tokios išvaizdos. Niekada nepamiršiu vienos gydytojos pasakymo: jeigu kirmėlė graužia obuolį iš vieno šono, tu graužk iš kito, o jei jau ir kirmėlė negraužia, tu pagalvok, ar verta valgyti.
- Lietuvoje yra vykdoma iniciatyva „Augink“, ar pastebėjote, kad gyventojai geriau perka lietuvišką produkciją, ar pasirinkimą lemia kaina?
- Manau, kad plačiam vartotojų ratui yra svarbi kaina, nevertinant ne tik, ar produktas yra lietuviškas, bet ir jo kokybės. Antra vertus, net ir pirkdamas lietuviškos įmonės parduodamą pieną, negali būti tikras, kad jis yra pagamintas iš Lietuvoje primelžto pieno.
Su Europos Komisija deriname, kad bent ant kai kurių produktų atsirastų žymėjimas, iš kokio pieno jis yra pagamintas. Jei pavyks suderinti, žymėjimas atsiras nuo Naujųjų metų. Bet reikia ugdyti ir vartotojus: jeigu norime geriau gyventi, turime skatinti savo ūkio augimą. Prie to gali prisidėti ir prekybininkai, ir perdirbėjai.
- Bendraujate su kitų šalių ministrais, ar yra kitų Europos valstybių, kurios sėkmingai skatina vietos produkcijos vartojimą?
- Suomija taip pat nukentėjo nuo Rusijos embargo, bet joje ūkiai yra labai organizuoti, o stambesnieji turi ir savo produkcijos perdirbimo linijas. Kitas vertus, yra suvokimas, kad ūkininkams reikia mokėti, ši suma siekia apie 36 euro centus už litrą. Jų paaiškinimas paprastas: jei pinigų nemokėsi, pieno ūkis sužlugs, o niekam to nereikia, todėl daroma viskas, kad ūkininkai gautų normalią kainą. Mūsų perdirbėjų sąmoningumas taip pat turėtų būti: jiems geriau nebus, jei Lietuvos pieno ūkis žlugs.
Be to, Suomijos kavinėse pati esu mačiusi, kaip parašoma, iš ko pagamintas patiekalas: pavyzdžiui, ar mėsa yra iš Suomijos. Mes taip norėtume matyti užrašus Lietuvoje, kas yra pagaminta iš lietuviškų vaisių, daržovių, mėsos ar pieno. Aišku, tai - sudėtinga, bet skatintų sąmoningą vartotoją.
- Ar turite receptą, kaip padėti, pavyzdžiui, Lietuvos pieno ūkiams?
- Ūkininkai ne kartą klausė, kaip galima sutvardyti prekybininkų ir perdirbėjų savivalę, apie tai kalba ir kitų Europos šalių žemės ūkio ministrai. Streikai, kurie vyko Prancūzijoje, taip pat buvo nukreipti prieš prekybininkų monopolį.
Prie šios problemos sprendimo galėtų prisidėti ir Europos Komisija, kuri ne tik suteiktų paramą, kad ūkininkai nebankrutuotų, bet ir kontroliuotų, kad ūkininkui tektų bent trečdalis tos kainos, kurią sumoka vartotojas. Skaičiuojama, kad dabar ūkininkai vidutiniškai gauna po 10-15 euro centų (už litrą pieno – DELFI). Jeigu pas mūsų perdirbėjus būtų ne tik pelnas galvoje, o ir šiek tiek pilietiškumo, jie pirmiausiai supirktų pieną iš Lietuvos ūkininkų.
Pavyzdžiu valstybėms, kuriose gyventojai prioritetą teikia vietos verslo gaminiams, ko pas mus dar trūksta.
- Lietuvos mėsos sektoriai grėsmė iškilo dėl afrikinio kiaulių maro, bet Baltijos šalys ir Lenkija derina planą kaip nuo jo gintis. Kas pasiūlyta?
- Šerną yra sunku sulaikyti, tad tvora retai kada pasiteisina, todėl mes prašome Europos Komisijos paramos tyrimams ir vakcinoms. Jeigu nebus surasta vakcina, abejoju, kad problemą pavyks išspręsti: 50 metų kovosime, o liga nueis toliau į Europą. Dėl to ir pabrėžiame, kad mes esame buferinė zona kitoms Europos valstybėms ir ją reikia stabdyti čia.
Kitas dalykas, mūsų skerdyklos taip pat piktnaudžiauja: jos moka žymiai mažiau už skerdieną iš rytinės, kitaip vadinamos trečios zonos. Šios kiaulės yra visiškai sveikos, jų mėsa suvartojama vidaus rinkoje ir prekybininkai sako nežinantys, kurios zonos kiaulieną gauna. Žmonės už visą kiaulieną moka lygiai tiek pat, niekas neskirsto. Čia taip pat matau verslo kultūros nebuvimą, kiekvienas stengiasi sau gauti daugiau naudos iš to, kad kitam nelaimė.
- O gal matote priežastį, kodėl verslininkai taip elgiasi?
- Manau, per mažai norima palaikyti savus, bet jei nebus Lietuvoje auginančių kiaules, nebus ir ką skersti – mėsa atkeliaus iš kitur. Ar tikrai šito siekiame? Tai galima pavadinti ir trumparegiškumu: rūpi, kaip kuo daugiau paimti šiandien, o kas bus po metų ar penkerių - jau ne taip svarbu. Turime rimtą problemą.
-Ačiū jums už pokalbį.
