Tiesa, dėl šių derybų pradžios Europos Sąjunga (ES) ir JAV diskutuoja daugiau nei metus. Be to, derybos vyks Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu ir tai bus vienas iš svarbiausių darbų.
Paprastai šalys, pasirašiusios laisvosios prekybos susitarimus, viena kitos atžvilgiu panaikina muitinus prekybos apribojimus visoms eksporto prekėms ar tam tikroms jų grupėms, o trečiųjų šalių atžvilgiu muitų tarifai išlieka nepakitę, atitinkamai nustatyti kiekvienos iš susitarimą pasirašiusios šalies. Tuo tarpu kai toks susitarimas sudaromas su ES, kuri yra ir muitų sąjunga, t. y. kada valstybės narės viena kitos atžvilgiu netaiko muitų, o trečiųjų šalių atžvilgiu taiko vienodus muitų tarifus, ES valstybės narės atsivers vienai didžiausių pasaulio ekonomikų. Kartu tai didelis konkurencijos iššūkis skirtingų šalių nacionalinėms ekonomikoms. Kyla klausimas, kokios ES valstybės narės labiausiai suinteresuotos šiuo susitarimu, kokios – ne ir kodėl, bei kokį poveikį tai turės transatlantiniams santykiams.
Šansas po krizės atsigaunančioms ES ir JAV ekonomikoms
Visų pirma, kalbant apie pačią JAV–ES visapusiškos laisvosios prekybos susitarimo idėją, atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu ES ir JAV santykiai pasižymi tvirtu ekonominiu bendradarbiavimu. Tai du pasaulio prekybos lyderiai (ES tenka daugiausiai viso pasaulio eksporto ir importo, o JAV pagal tenkantį viso pasaulio importą užima antrą vietą, pagal eksportą – šiek tiek nusileidžia Kinijai), nes arba ES, arba JAV yra didžiausia beveik visų kitų šalių prekybos ir investicijų partnerė.
Prekybos tarp abiejų Atlanto vandenyno pusių apyvarta siekia apie 2 mlrd. EUR per dieną ir sudaro kone trečdalį viso pasaulio prekybos srautų vertės. Eurostat duomenimis, 2011 m. JAV teko daugiausiai – 16,9 proc. – viso ES eksporto ir 11,1 proc. viso ES importo (antroji vieta po Kinijos, kuriai teko 17,1 proc. viso ES importo). Muitų tarifai tarp šių dviejų regionų yra ganėtinai maži – apie 3-5 proc. Tad atsižvelgiant į tokį palankų JAV prekybos statusą ES atžvilgiu, galima manyti, kad žingsnis derybų dėl visapusiškos laisvosios prekybos susitarimo link yra savalaikis.
ES prekybos komisaras Karelas De Guchtas, savo kalboje, pasakytoje Harvardo universitete kovo 2 d., pabrėždamas tokio susitarimo skatinamąjį poveikį ekonomikai, teigė, jog tai ES BVP padidins papildomai 0,5 proc., „o tai reiškia šimtus reiškia šimtus tūkstančių darbo vietų“. JAV BVP dėl to padidėtų iki 0,4 proc.
Iš tiesų, pagyvėjusi prekyba, sutaupyti muitų mokesčiai paskatintų po truputį atsigaunančių ES ir JAV ekonomikų augimą ir padidintų konkurencingumą, ypač, kada tuo pat metu įgyvendinamos taupymo priemonės. Su tuo sutinka ir abiejų regionų verslo atstovai. Asociacijos „BussinessEurope“ prezidento Jürgeno Thumanno ir JAV prekybos rūmų prezidento Thomaso Donokue‘o teigimu, „susitarimas suteiks unikalią galimybę padidinti konkurencingumą, užimtumą ir ekonomikos augimą“.
Be siekio skatinti ekonomikos atsigavimą, žvelgiant globaliau, galima pastebėti siekį atremti kylančių Indijos ir Kinijos ekonomikų, keliamus iššūkius. Per pastarąjį dešimtmetį pasaulio ekonomikos gravitacijos centras pasislinko iš Vakarų į Rytus. Tai akivaizdžiai rodo stiprėjančios Kinijos, kuri nežymiai atsilieka nuo ES, pozicijos pasaulinėje eksporto rinkoje.
Tuo tarpu JAV ir ES sukuria apie pusę viso pasaulio BVP (47 proc.), jų tarpusavio prekyba sudaro apie trečdalį pasaulio prekybos apyvartos. Tad šių dviejų regionų prekybinis aljansas leistų dar labiau padidinti apyvartą, taip sukurti naujas tarptautinės prekybos taisykles bei sudarytų sąlygas pasaulio ekonomikos gravitacijos centrui pasislinkti į Vakarus.
Kita vertus, tokios transatlantinės visapusiškos laisvosios prekybos erdvės sudarymas gali paskatinti sparčiai besivystančias ekonomikas stiprinti savo pozicijas pasaulinėje rinkoje, siekiant nepralaimėti konkurencinėje kovoje. Toks domino efektas suteiktų didelį postūmį liberalizuojant tarptautinę prekybą Pasaulio prekybos organizacijos rėmuose, nes visos minėtos šalys yra jos narės, bei pagerintų tiek išsivysčiusių, tiek besivystančių šalių ekonominę gerovę.
Tačiau tokiose tarptautinės prekybos lenktynėse, panašu, JAV sieks išlaikyti lyderės poziciją. Šiuo metu JAV derasi dėl Ramiojo vandenyno regiono partnerystės (angl. – Trans-Pacific Partnership), pagal kurią JAV siekia sudaryti visapusiškos laisvosios prekybos susitarimus su Australija, keliomis Lotynų Amerikos ir Azijos šalimis, o planuojama visapusiška prekybos ir investicijų partnerystė su ES gali būti tam tikru derybiniu koziriu. Taigi, toks JAV veikimas dviem frontais akivaizdžiai rodo pastangas pasaulio ekonomikos gravitacijos centrą pastūmėti Vakarų link.
Derybos nebus lengvos
Kita vertus, be glaudaus ekonominio bendradarbiavimo, ES ir JAV pačios konkuruoja pasaulio prekyboje. Siekdamos apsaugoti jautrius ūkio sektorius, ES ir JAV taiko tam tikras tarptautinės prekybos apsaugos priemones (netarifinius barjerus, importo kvotas, subsidijas, specifinius mokesčius). Čia galima paminėti ir ES bendrąją žemės ūkio politiką, kuri neretai laikoma protekcionistinio pobūdžio. ES taiko specifinius mokesčius importuojamai žemės ūkio produkcijai, subsidijuoja vietos ūkininkus. Tokios priemonės apsunkina importą, ypač žemės ūkio produkcijos, iš trečiųjų šalių. Dėl to vartotojų sąskaita mažėja konkurencija ES rinkoje, vietos gamintojams užtikrinamas stabilumas nepriklausomai nuo kainų svyravimų.
Savo ruožtu JAV taip pat subsidijuoja ne tik žemės ūkio sektorių, bet ir gamybos. Tad akivaizdu, jog viena ir kita pusė derybose dėl JAV-ES visapusiškos laisvosios prekybos susitarimo ne tik pabrėš prekybos liberalizavimo svarbą transatlantinės ekonomikos augimui, bet ir daugiau ar mažiau ginti savo interesus.
Aiškinant būsimas derybas, jas galima išskirti į du lygmenis: vidinį ir išorinį. Vidiniame lygmenyje ES valstybės narės, atsižvelgdamos į nacionalinių interesų grupių įtaką, joms ginant savo ekonominius interesus, derėsis dėl bendros ES derybinės pozicijos. Išoriniame lygmenyje ES derėsis su JAV. Pastarajame lygmenyje bus priimtas galutinis sprendimas dėl susitarimo, kurio tekstas bus parafuotas. Vėliau susitarimas bus pasirašytas bei ratifikuotas JAV ir ES. Svarbiausias tokių derybų bruožas – racionalumas. Visi derybose dalyvaujantys veikėjai turi būti racionalūs, t. y. siekiant didesnės naudos, kiek galima minimizuoti kaštus ir, jei nepavyksta pasiekti naudingo susitarimo, įvertinti galimas alternatyvas ir pasirinkti priimtiniausią – tą, kurios kaštai mažiausi. O jei sunkai pavyksta rasti tinkamiausią alternatyvą, šalys eina į kompromisus, t. y. abi pusės iš dalies ko nors atsisako vardan bendro sprendimo.
Šiaurė vs pietūs
Vertinant pirmąjį lygmenį, tikėtinas valstybių narių pozicijų išsiskirimas, daugiausiai susijęs su jautriu žemės ūkio sektoriumi. Šiaurės šalys ir Didžioji Britanija, Vokietija ir kt. išsivysčius valstybės, kuriose tik nedidelė dalis visų dirbančiųjų dirba mažą pridėtinę vertę kuriančiame žemės ūkio sektoriuje (apie 2-4 proc.) pasisakys už visišką prekybos su JAV liberalizavimą. Tuo tarpu pietinės valstybės (Graikija, Italija, Ispanija, Portugalija) ir Prancūzija, kuriose žemės ūkis turi gilias tradicijas, taip pat Baltijos valstybės ir kt. naujosios valstybės narės, kurios yra mažiau išsivysčiusios ir kuriose žemės ūkio sektoriuje dirba santykinai daugiau visų dirbančiųjų nei išsivysčiusiose valstybėse (apie 8–20 proc.), ir kurių ūkininkai nėra pakankamai sustiprėję, pasisakys už nuosaikų prekybos liberalizavimą, neapimantį prekybos tradicine žemės ūkio produkcija.
Beje, tokią pastarųjų šalių poziciją gerai paaiškina elgsenos ekonomikos (angl. – behaviour economics) teorija, teigianti, jog vartotojų pasirinkimą lemia tradicijos, todėl jis negali būti ekonominės veiklos rezultatas. Taip pat baiminamasi genetiškai modifikuotų maisto produktų ar klonuotų gyvulių mėsos patekimo į ES rinką.
Kita vertus, dauguma mažiau išsivysčiusių valstybių yra santykinai atviros ekonomikos, priklausomos nuo tarptautinės prekybos, užsienio investicijų, todėl prekybos liberalizavimas paskatintų jų ekonomikos augimą. Tad galima manyti, jog tokios valstybės pasisakys už prekybos apribojimų šalinimą, žinoma, tuo pačiu siekdamos kiek galima labiau apsaugoti nuo užsienio konkurencijos tradicinius jautrius ūkio sektorius. Bet pasipriešinimas bus santykinai mažesnis nei daugelyje pietinių valstybių.
Kalbant apie galimą sprendimą, aišku, kad visapusiškos laisvosios prekybos susitarimu suinteresuotos šalys iš jo tikisi didelės naudos, todėl jų derybinė galia bus mažesnė, o tos, kurios nesuinteresuotos – jų derybinė galia didesnė, ir jos nuolaidų, kurios patenkintų jų interesus nedarys. Todėl tikėtina, kad į pastarųjų šalių interesus bus atsižvelgta. Bent jau iš dalies, nes suinteresuotų šalių derybinę galią sustiprina jų ekonominė galia, ypač Vokietijos, kuri laikoma visos ES ekonomikos varikliu, o susitarimas prisidėtų tiek prie Vokietijos, tiek prie visos ES augimo. Tad akivaizdu, jog priimtas sprendimas dėl ES derybinės pozicijos bus kompromisinis, t. y. atspindintis tiek susitarimu suinteresuotų, tiek nesuinteresuotų valstybių narių bei jų interesų grupių interesus. Galima manyti, kad bendroj derybinėje pozicijoje bus nustatytas tam tikras importo režimas tam tikros dalies žemės ūkio produkcijai ir kt. jautrioms importui prekėms.
Svarbus taisyklių suderinimo klausimas
Kalbant apie derybas išoriniame lygmenyje, taip pat tikėtinas pozicijų išsiskyrimas. Visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį, kas ES-JAV visapusiškos laisvosios prekybos susitarimas apims keturias sritis: muitų panaikinimas; investicijų, paslaugų ir viešųjų pirkimų rinkų atvėrimas; techninių reglamentų ir standartų suderinimas; naujos bendradarbiavimo taisyklės, numatančios ginčų sprendimo mechanizmą ir leidžiančios pasinaudoti atsiveriančiomis galimybėmis.
Iš šių sričių svarbiausia yra antroji. Būtent netarifiniai barjerai labiausiai riboja transatlantinę prekybą. Pavyzdžiui, jei ES ar JAV gamintojas, norintis parduoti produkciją tiek ES, tiek JAV rinkoje, turi mokėti dvigubus mokesčius, kad gautų licencijas, laikytis dvejopų procedūrų, kad būtų patvirtinta produkcija. Kitaip tariant, gaminama atskira produkcija, skirta ES rinkai, ir atskira – JAV rinkai. Tuo tarpu pašalinus netarifinius barjerus, t. y. suderinus techninius reglamentus ir standartus, gamintojas gamintų produkciją, skirtą abiems rinkoms, sumažėtų jo sąnaudos.
Kita vertus, suderinamumo klausimas kelia nemažai sunkumų, nes skirtingi kokybės, saugumo, aplinkosauginiai, vartotojų teisių, intelektinės nuosavybės apsaugos lygio reikalavimai susiję su skirtingais požiūriais į gamybą, produkciją. O tai priklauso nuo skirtingų kultūrų. Tokius skirtumus nėra lengva įveikti. Tam reikia laiko.
Pavyzdžiui, nors tiek demokratai, tiek respublikonai pritaria visapusiškai prekybos ir investicijų partnerystei su ES, prieš tris mėnesius keturi respublikonų senatoriai išreiškė susirūpinimą dėl taip vadinamo ES „nemokslinio požiūrio“ į maisto saugumą. ES kritikuojama dėl genetiškai modifikuotų maistinių kultūrų, paukštienos, apdorotos chloro dioksidu, jautienos, apdorotos pieno rūgštimi, kad būtų sunaikinti patogenai, kiaulienos, užaugintos naudojant raktopaminą, skatinantį liesos mėsos augimą, importo iš JAV draudimo. Taip pat prieštaringai vertinami ES taikomi gyvūnų gerovės reikalavimai. Senatorių teigimu, tokie reikalavimai apsunkintų JAV galimybes konkuruoti prekyba žemės ūkio produkcija ES rinkoje.
ES savo ruožtu, ypač jos pietinės valstybės, kaip minėta, pasisako prieš tokių produktų importą, siekdamos apsaugoti žemės ūkio sektorių, gaminantį tradicinę produkciją. Todėl tai dar kartą leidžia tikėti, kad šiuo atveju gali būti išlaikytas tam tikras importo režimas.
Tuo tarpu derindamos skirtingus techninių reglamentų ir standartų produktams, kurių importas neturėtų didelės įtakos vietos gamintojams, ES ir JAV pragmatiškai gali nuspręsti priimti viena kitos reglamentus ir standartus ir tik kai kuriuos, kur dideli skirtumai, bus siekiama suderinti. Na, o tų produktų, kurie plačiai gaminami ES, derinant reikalavimus bus siekiama visiškos atitikties, kartu galbūt numatant lankstesnes sąlygas, leidžiančias suderinti per ilgesnį laikotarpį. Žinoma, JAV reglamentus ir standartus su ES.
Vis dėlto, nepaisant ES valstybių narių pozicijų išsiskyrimo, galimų sunkumų šalinant netarifinius barjerus, kurie yra išsprendžiami, akivaizdu, jog ES-JAV visapusiškos laisvosios prekybos susitarimas sustiprins transatlantinį ekonominį bendradarbiavimą. Belieka tikėtis, kad šia galimybe tinkamai pasinaudos po krizės atsigaunančios ES ir JAV.
Tekstas buvo spausdintas leidinyje: „Apžvalga“ 2013 m. balandis, Nr. 4.
Autorius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantas.
