Apie tai interviu DELFI papasakojo poilsio ir pramogų agentūros „Vilnius Relax“ direktorius Kirilas Atamančikas. Jo vadovaujama agentūra organizuoja baltarusių poilsį Lietuvoje.
Kaip rašo ru.DELFI.lt, K. Atamančikas teigia, kad vadovaujama įmonė nėra klasikinė turizmo paslaugas teikianti bendrovė, parduodanti kelialapius ir orientuota vien tik į laisvalaikio praleidimą Vilniuje ir Lietuvoje.
„Tai įvairių pramogų Vilniuje ir Lietuvoje agregatorius, tai ir siūlome. Siūloma koncepciją, kurią vadiname „antiakropoliu“. Kalbant paprastai, siūlome tai, ką galima veikti Vilniuje be apsipirkimo. Oficialiai tai – pramogų ir poilsio agentūra.“ – pasakojo ji.
– Koks Vilnius yra baltarusių supratimu?
– Vilnius asocijuojasi su dviem pagrindiniais dalykais: arba prekybos centrai ir apsipirkimas, arba oro uostas „Minsk-3“. Tai miestas, į kurį paprasta atvykti. Baltarusiui iš Minsko paprasčiau nusigauti į Vilnių nei, pavyzdžiui, į Balstogę Lenkijoje. Dvi su puse valandos traukiniu ir tu jau Vilniuje.
Vis dėlto yra dar mažiausiai dvi kategorijos žmonių, kuriems Vilnius yra tiesiog savaitgalinio poilsio vieta. Tai ypač aktualu Minsko gyventojams, bohemiškesnio sluoksnio atstovams, kurie gali sau leisti nuvažiuoti, pakeisti aplinką, apsilankyti geruose baruose, restoranuose, pasimėgauti, gal tai ir skamba patosiškai, laisve. Iš esmės šio sluoksnio žmonės – tai vidurinioji klasė.
Tokių nėra daug, bet į juos tai yra orientuota. Be jokios abejonės, Vilnius šiandien yra tapęs neformalia kultūrine Baltarusijos sostine. Galima išskirti tris pagrindines auditorijas: atvykstantieji apsipirkti, atvykstantieji į skrydį – jie net neužsuka į miestą ir tie, kurie atvyksta nakčiai pasilinksminti, pakvėpuoti arba atvykstantieji dėl sentimentalių jausmų.
– Ar patogu iš Baltarusijos vykti į Lietuvą? Ar kyla kokių problemų?
– Egzistuoja daugybė problemų, apie kurias, deja, galima labai ilgai kalbėti. Vizų problemos jau atsidūrusios antrame plane, lyginant su problemomis pasienyje. Egzistuoja du pagrindiniai dalykai: pirma – vizos, antra – pasieniečių darbas.
Galiu pasakyti, kad šie du pagrindiniai dalykai labai kenkia verslui, turizmui, kultūrinių ryšių vystymui ir iš esmės viskam. Vizų klausimas kenkia 100 proc. Jei sakome, kad ES politika nukreipta į atvirumą ir dialogą, jau seniai laikas būtų panaikinti vizų mokestį ir vizas iš esmės, palikti Baltarusijos piliečiams tik pasų patikrinimą.
Tame nėra nieko baisaus, tai paprasčiausias politinis sprendimas, politinė valia, kurios dabar nėra.
Antras dalykas; net ir taikant vizų režimą katastrofiška situacija šiuo metu susiklosčiusi Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje, tai tikras košmaras.
Pasienio ir muitinės tarnybų darbuotojai simuliuoja savo darbą, atima iš žmonių bet kokį norą vykti į Lietuvą (Lenkijos pasienyje – į Lenkiją, t.y. ši problema neapsiriboja vien tik lietuvių pasieniečiais), todėl žmonėms kyla klausimas, ar verta važiuoti į Vilnių, jei tuos 170 km iš Minsko į Vilnių automobiliu įveikti tenka per 10-12 valandų.
Tenka stovėti vietoje vien dėl to, kad lietuvių pasieniečiai ir muitininkai visiškai netinkamai atlieka savo darbą. Mano manymu, jie kenkia verslo, turizmo ir iš esmės Lietuvos biudžeto pajamoms.
Statistinis baltarusis Lietuvoje vienokiu ar kitokiu pavidalu per savaitgalį išleidžia 300-400 eurų. Lietuvoje kasmet apsilanko šiek tiek mažiau nei milijonas Baltarusijos gyventojų, jie išsaugo lyderiaujančias pozicijas tarp į Lietuvą atvykstančių turistų, taigi visa tai susiję su didžiuliais pinigais, kurių netenkama.
– Kur slypi Lietuvos prekybos centrų patrauklumas? Ką jie turi tokio, dėl ko žmonės čia važiuoja iš Baltarusijos? Ten yra prekybos centrų?
– Egzistuoja kelios aplinkybės dėl prekybos centrų. Visų pirma – asortimentas. Nepaisant gausybės prekybos centrų Minske jų asortimentas nusileidžia, kainos ir kokybės santykis taip pat. Pardavėjų požiūris į žmones, aptarnavimas, paslaugų teikimas – visa tai Minske neprilygsta Vilniaus lygiui.
– Neseniai vienas pažįstamas man pasakė, kad visada, kai iš Minsko atvažiuoja į Vilnių, perka mėsos. Baltarusijoje kyla sunkumų perkant mėsą?
– Kuo toliau, tuo labiau Baltarusija tampa vegetarų šalimi.
Mėsa Baltarusijoje labai brangi. Iš esmės perka ne tik mėsos produktus, dar perka saldainius. Kadangi Baltarusijoje turbūt bus uždaromi dar ir turgūs, pasirinkimas Baltarusijoje apsiribos vos dviem tiekėjais: tai bus arba valstybinės parduotuvės, arba prabangios parduotuvės, kuriose daugumai gyventojų kainos yra neįkandamos.
Tiesa, į Vilnių jie taip pat nevažiuos, nes 60 eurų kainuojanti viza daugeliui reiškia trečdalį atlyginimo.
– Minskas – didelis miestas, kuo gi Vilnius vis dėlto traukia Minsko gyventojus?
– Minskas – didmiestis, o didmiestyje nepailsėsi. Didmiestis – tai miestas kasdieniam gyvenimui, vieta pinigams uždirbti, nuolatinio judėjimo vieta. Iš esmės Vilnius daugelio vertinamas kaip užmiestis, kaip miestas, kur gyvena vos šiek tiek daugiau nei penki šimtai tūkstančių žmonių, o tai prilygsta Gomeliui ar Gardinui, todėl Vilniuje patogu ir, svarbiausia, jauku.
Taigi tai reiškia aplinkos pakeitimą, be to, čia nėra nuolat slegiančios atmosferos, tvyrančios Minske.
Daugelis atvykę iš Baltarusijos pastebi, kad žmonės čia žiūri ne žemyn, o prieš save, į viršų. Nekalbu apie visus, vis dėlto iš esmės vyrauja jaukumo pojūtis. Dar prisideda ir visa tai, ką darome mes. Vilnius – viena iš nedaugelio sostinių Europoje, kur, pavyzdžiui, virš miesto galima paskraidyti oro balionu.
– Ar pavyksta patraukti baltarusių dėmesį?
– Taip. Mes dirbame labiau su viduriniąja klase, galinčiais sau tai leisti. Mūsų rinka taip pat ir Ukraina, Rusija bei Vakarų Europa.
– Gyvenate Vilniuje jau ganėtinai ilgą laiką. Ar, remdamasis savo pastebėjimais, galite pasakyti, kad baltarusiui Vilniuje patogu? Ar čia daug baltarusių, ar diaspora yra didelė? Ar diaspora integruota, ar vis dėlto gyvena nuošaliau?
– Ar daug čia baltarusių? Na, galiu pasakyti, kad aplinkiniuose namuose, kiek žinau, gyvena dar šeši baltarusių butai, juos pažįstu asmeniškai. Ir tai tik mano rajone. Iš esmės, pridėjus visus, kurių nepažįstu, iš viso mieste – didelis skaičius žmonių. Taigi galiu pasakyti, kad atvykusių iš Baltarusijos žmonių čia gyvena pakankamai.
– Stebint čia gyvenančius baltarusius gali susidaryti įspūdis, kad jie nemoka lietuvių kalbos ir nesiekia jos išmokti.
– Nes Vilniuje nėra tokio būtinybės. Vilnius – multikultūrinis miestas. Jei moki rusų ir anglų kalbas, išgyvensi.
Jaunimui, netrokštančiam čia likti, trūksta motyvacijos mokytis kalbos, kuria kalba 3 mln. žmonių. Nenoriu vertinti, tiesiog priimu tai kaip duotybę. Vilnius visada buvo multikultūrinis miestas. Čia niekada nedominavo viena tauta.
Čia visada buvo savotiška mišrainė. Tai logiška, visada taip buvo istoriškai ir tęsiasi iki šiandienos. Lietuvių kalbos nesimoko ne tik baltarusiai. Kiek migrantų iš Ukrainos ir Rusijos nemoka kalbos. Nėra didelio poreikio, nes darbo rinkoje rusų ir anglų kalbos labai paklausios.
– Ar baltarusiui iš esmės sudėtinga įsitvirtinti Lietuvoje?
– Iš esmės problematiška, tačiau tai jau atskira pokalbio tema – migracijos klausimai ir t.t. Iš esmės, galėčiau pasakyti, kad įsitvirtinti sudėtinga. Negaliu pasakyti, kad štai imi ir persikraustai. Bendrauju su skirtingais žmonėmis, kurie nusprendė čia persikelti gyventi, daug problemų migracijos departamente.
Ši struktūra pasenusi, iki galo nesuprantu, kieno interesus ji gina. Problemos esmė ta, kad čia į Vilnių atvažiuoja ne patys kvailiausi žmonės.
Jie čia perkelia savo finansinį arba intelektualiųjį kapitalą. Būtų efektyviau panaudoti šiuos žmones ir jų galimybes. Atsižvelgiant į darbo jėgos nuotėkį iš Lietuvos, išvykstančius studentus, ukrainiečių, baltarusių, rusų pasirinkimas nėra pats blogiausias.
Migracijos departamento vietoje susimąstyčiau, kas gi šiuo metu vyksta, o šiuo metu nesąmoningai arba specialiai į ratus yra kišami pagaliai.
– Kultūrinis turizmas, Lietuva, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kiek tai išvystyta?
– Priklauso nuo to, kaip tai pateikia bendrovės, prekiaujančios kelialapiais ir turais. Žinau, kad tokių produktų yra. Mes kartkartėmis rengiame tokius turus. Žmonės tai vertina normaliai. Manau, jei nebūtų sienų, lietuviams būtų įdomu nuvažiuoti, pažiūrėti pilis, Naugarduką ir t.t.
– Su kuo Baltarusijoje siejama Lietuva?
– Manau, kad su LDK, Vilniumi, krepšiniu, vyresni žmonės dar prisimina sovietinius laikus, Sabonį. Savaime suprantama, prekybos centrai ir oro uostas. Turbūt tai – trys ar keturi dalykai, su kuriais Lietuva siejama.
– Ką daryti, kad baltarusiai čia atvyktų dar aktyviau?
– Labai paprastai – atidaryti sienas. Štai ir viskas. Panaikinti vizas, palikti tik pasų kontrolę ir bus daugybė baltarusių, kurie važiuos į svečius.
– Ar Baltarusijos valdžiai nėra pavojinga, jei baltarusiai važiuos į Lietuvą ir pamatys tai, kas galėtų būti pas juos tėvynėje?
– Pavojinga. Čia ir yra esmė. Egzistuoja du dalykai. Pirmas – valdininkai Briuselyje turi aiškiai suprasti, kad baltarusiai nekelia nelegalios emigracijos, terorizmo, totalitarizmo nuodų pavojaus.
Visa tai – absurdas. Tai politinė kuoka, kuria Europos valdininkai daužo ne valdžią, o baltarusius, kuriuos turėtų remti.
Daug efektyviau būtų atverti sienas ir parodyti, kad yra alternatyva, kitoks gyvenimas, kad tai – ne tas pasaulis, kurį rodo rusų televizijos kanalai, kuriuose pasakojama apie skurdą ir gėjus, kurie ateis ir viską pasiglemš.
Reikia parodyti alternatyvą ir realybę. Režimui tai nebus naudinga, o oficiali Baltarusijos valdžia daugeliu atžvilgių stabdo procesus.
Niekas iš esmės netrukdo panaikinti vizas vienašališku sprendimu. Jei esate nusiteikę padėti, padarykite tai. Jūs tokiu būdu žaidžiate ne su režimu, o su žmonėmis. Būtina suprasti, remiate mus ar ne.
Palikdami vizas smogiate ne valdininkams, o žmonėms, kuriems apsunkinate prieigą prie visko, prie Europos, kurios dalimi Baltarusija visada buvo. Nereikia varginti savęs nesąmonėmis, reikia daryti konkrečius dalykus, žingsnius.
Reikalinga politinė valia. Šis procesas nėra lengvas, bet jei yra tikslas, kodėl gi jo nepasiekus.
