„Lietuvoje valandinės darbo jėgos sąnaudos 2011 m. buvo beveik 4 kartus žemesni negu Europos vidurkis“, - konstatuojama „Lietuvos verslo tarptautinės plėtros galimybių studijoje“.
Be to, Lietuvoje aukštos vertės paslaugas galima gauti ne tik už konkurencingą kainą – svarbu ir augantis šalies darbuotojų produktyvumas, o darbuotojai yra išsilavinę: 46 proc. gyventojų, kuriems 25-34 metai, yra įgiję aukštąjį išsilavinimą.
„Nuo 2005 m. Lietuvoje darbo našumas, remiantis „Eurostat“ duomenimis, buvo vienas iš sparčiausiai augančių Europoje“, - dėstoma studijoje.
Taip pat investicijų patrauklumui įtakos turi Lietuvos geografinė padėtis bei išplėtota infrastruktūra. Tačiau kliūtimis investicijoms yra didelė administracinė našta, per mažai į darbo rinką orientuota švietimo sistema ir palyginti prastas susisiekimas oro transportu.
„Be to, Lietuva vis dar suvokiama kaip aukštą korupcijos lygį turinti šalis: 50 vieta iš 183 šalių 2011 m. korupcijos suvokimo indekse”, - primena „Ernst & Young”.
Darbo jėga pigi ilgai nebus
Tačiau tyrėjai primena, kad pigia darbo jėga Lietuvai džiaugtis teks neilgai.
„Mes kol kas dar turime pakankamai patrauklią darbo jėgos kainą, bet tai ilgai tikrai netruks. Manau, neturėtume planuoti, kad po 3-5 metų tą privalumą dar turėsime: yra Rumunija, yra Bulgarija, galų gale yra Baltarusija ir Ukraina. Tad šiuo savo privalumu negalime kliautis ilgą laiką, tačiau dabar galime apie jį galvoti ir juo naudotis“, - sako bendrovės „Ernst & Young“ partneris Linas Dičpetris.
Anot jo, vienas sektinų pavyzdžių yra Panevėžyje veikianti „Amilina“, kuri savo veiklą pradėjo atskyrus dalį veiklos nuo „Malsenos“ ir ėmė kurti aukštos pridėtinės vertės pramoninį produktą, t.y. - krakmolą. Atitinkamai, išaugo įmonės produkcijos vertė, darbuotojų atlyginimai ir taip toliau.
„Šuolis didžiulis, pramonė ta pati – tradicinė, produktas yra sąlyginai paprastas, - mano L. Dičpetris. - Tokių pavyzdžių yra ir kituose sektoriuose ir kai mes kalbame apie tai, ką reikėtų skatinti.“
„Po kelių metų mūsų atlyginimai, o tuo labiau, jeigu įvesime eurą, lygiuotis bent jau į kai kurias Europos Sąjungos valstybes, tačiau darbo jėgos sąnaudų prasme mes iš tiesų esame labai brangūs“, - kitą problemą primena asociacijos „Investuotojų forumas“ vykdančioji direktorė Rūta Skyrienė.
Pasak jos, jei ši sritis nebus reformuojama, o mokesčiai darbui – mažinami, atlyginimams augant kai kurie investuotojai iš Lietuvos galėtų pasitraukti.
Palygina su Kinija
L.Dičpetris primena, kad Lietuvoje prieš ekonominį sunkmetį klostėsi analogiška situacija, kuri šiuo metu vyksta Kinijoje, kai atlyginimai augo po 10-20 proc. per metus.
“Pas mus buvo lygiai tokia pati situacija, žinau kaip darbdavys“, - sakė L.Dičpetris.
Todėl, anot jo, atlyginimų augimas Lietuvoje dabar taip pat tėra laiko klausimu, nes dalis darbuotojų išvyksta, vadinasi jų lieka mažiau Lietuvoje, o įmonės dėl profesionalų ima konkuruoti.
Jis mano, kad Lietuvoje atlyginimai ims sparčiau augti, kai tik šalies ekonomika ims sparčiau augti ir belieka tikėtis, kad atlyginimai neaugs sparčiau nei darbuotojų produktyvumas. Priešingu atveju gamyba iš tokių neproporcingai augančių valstybių yra iškeliama – toks reiškinys jau pastebimas Kinijoje, kai dėl per sanaudų nebeapsimoka gaminti Kinijoje, ši šalis tampa per brangi.
„Tai yra galimybė Lietuvai, kalbant apie Skandinavijos šalis, artimąsias rinkas užimti vietą vertės grandinėje ir į tarptautines tendencijas reikia reaguoti“, - mano L.Dičpetris.
Deja, pasak jo, Lietuva yra pakankamai silpna pardavimų srityje, o jos tobulinimas leistų padidinti ir eksportą, pritraukti užsienio investuotojų.
Siūlo neišskirti aukštųjų technologijų kaip sektoriaus
L.Dičpetris apibendrindamas sako, jog viena svarbiausių atliktos studijos išvadų yra ta, kad nepelnytai yra priešinamos tradicinės pramonės sektoriai su aukštos pridėtinės vertės paslaugomis ir technologijomis.
„Paslaugos ir aukštosios technologijos, į kurias buvo kreipiama pakankamai daug dėmesio pastaraisiais metais ir atėjo daug investuotojų, yra labai svarbi, bet pakankamai maža sritis“, - sakė jis.
L.Dičpetris primena, kad aukštųjų technologijų ir aukštos pridėtinės vertės paslaugų eksportas sudaro apie 3 proc. viso eksporto, o didžioji dalis jo tenka tradicinei pramonei (83 proc.), kai vidutinės pridėtinės vertės paslaugų sektoriai sudaro 14 proc. eksporto.
Todėl, pasak jo, dėmesys turėtų būti kreipiamas ne tik į vieną ar kelis sektorius, bet reikėtų galvoti apie platesnį paveikslą. Be to, L.Dičpetrio manymu, efektą, skatinant investicijas į tradicinę pramonę, yra lengviau pasiekti, nei investuojant į aukštąsias technologijas.
