Kartu brangsta ir šiluma. Beje, tai jau ne pirmą kartą tampa pagrindine priežastimi, kodėl po Vakarų pergalės Rusijai gana greitai pavyksta įtikinti ukrainiečius, kad laisvė nėra tokia vertinga kaip pigios dujos ir šiluma.
Mes negalime Ukrainai tiekti tankų, tačiau galime tiekti biokuro katilus, kuriuos gamina jau kelios lietuviško kapitalo bendrovės ir kurie kokybės bei kainos santykiu gali konkuruoti su Vakarų Europos gamintojų įranga. Taigi, padėdami Ukrainai išsivaduoti iš energetinės priklausomybės ir atpiginti šilumą galime paskatinti ir savo gamybos sektorių.
Tačiau bent kol kas susidaro įspūdis, kad lobizmas siekiant skatinti Lietuvos gamybos įrangos eksportą, kuris padėtų Ukrainai, bet būtų naudingas ir mūsų šalies ekonomikai, mūsų redakcijai rūpi daug labiau nei ministerijoms, kurios turėtų tiesiogiai atsakyti už Lietuvos eksporto plėtrą ir pagalbą Ukrainai. Būtent šiandien yra tinkamiausias metas veikti, nes Ukraina siekia mažinti priklausomybę, Europos Sąjunga (ES) gali paremti šį procesą, o Lietuva gali eksportuoti savo patirtį ir įrangą. Tereikia tikslingai veikti ir rezultatai bus naudingi visiems, išskyrus koncerną „Gazprom“. Norisi tikėti, kad mūsų invazija į Ukrainos šilumos ūkį neužstrigs interesų ir aplaidumo džiunglėse, kaip užstrigo Vilniaus perėjimo prie biokuro procesas.
Kol kas „Gazprom“ įsitvirtinimą aktyviausiai mažina JAV
Susidaro įspūdis, kad lietuvių pareigūnai, užuot realiai padėję užtikrinti ES paramą Ukrainos išsivadavimui iš „Gazprom“ įtakos ir užsakymus Lietuvos pramonei, tik demonstruoja, kaip myli demokratiją ir Ukrainą. Šiandien šioje srityje gerokai aktyviau veikia ne Lietuvos, o JAV atstovai. Neseniai Amerikos atsinaujinančios energijos taryba ir Kijevo Energijos pramonės tyrimų centras atliko tyrimą ir nustatė, kad biomasė ir biokuras – efektyviausi atsinaujinantys ištekliai Ukrainoje, nes šalies elektros energijos tinklai ir stotys negali lengvai prisitaikyti prie didelio vėjo ir saulės energijos kiekio. Biomasė galėtų gamtines dujas pakeisti 24 tūkst. katilinių, šiandien veikiančių Ukrainoje. O juk tam reikės dešimčių įmonių, gaminančių biokuro katilus.
Nors Ukraina dar nenurodė įmonių, su kuriomis ketina bendradarbiauti, realių pretendentų jau yra. Ir jie visi, žinoma, iš JAV. „The Babcock & Wilcox Company“ ir „Hurst Boiler & Welding Company“ jau pradėjo bendradarbiauti su Ukrainos valdžia. Pirmoji jau kurį laiką dirba stengdamasi padėti pereiti prie biokuro. Ji pasiūlė penkių gamyklų bandomąjį planą, kuris Ukrainai kainuotų apie 2,6 mlrd. litų.
Jei vyktų lenktynės dėl to, kas padės Ukrainai greičiau pereiti prie biokuro, į antrą vietą pretenduotų Vokietija. 2012 m. jos atstovai pareiškė, kad padės Ukrainai gaminti biokurą 2013–2014 m. ir investuos į pramonės kūrimą. Tuo metu Ukraina turėjo apie 30 projektų pasiūlymų iš Vokietijos. 2013 m. Vokietija padidino šiluminės energijos produkciją Ukrainoje, naudodama šalies žemės ūkio atliekas ir vokiškas technologijas. Pirmasis Vokietijos ir Ukrainos projektas Vinycios regione išaugo į šešias biokuro gamyklas.
JAV ir Vokietijos verslo, diplomatų bei institucijų aktyvumo neturėtume bijoti. Juk šiandien Ukrainos šilumos sektorius naudoja 40 proc. visų iš Rusijos importuojamų dujų. Net įgyvendinant Ukrainai patį optimistiškiausią scenarijų šiam sektoriui transformuoti prireiks penkerių metų, procese galės dalyvauti šimtai įrangos gamintojų.
Negalime dominuoti, bet galime padėti
Mūsų patirtis pertvarkant sovietinę energetikos sistemą gali įtikinti Ukrainos atstovus ryžtingiau žengti šiuo keliu. Galime padėti pakeisti dalį įrangos, o prisidėti prie proceso išjudinimo galime daug labiau. „Litbiomos“ prezidentas mano, kad mūsų visų pareiga – visų pirma padėti Ukrainai tvirtai žengti išmintingų sprendimų, susijusių su energetika, kryptimi. Ir čia kartu turėtų veikti verslas, diplomatai bei atsakingi pareigūnai. Ir tik vėliau turėtų būti keliamas klausimas, kiek projektų ir kuriame regione atiteks Lietuvos pramonei. Tuo, kad jų bus ir tikrai nemažai, pašnekovas neabejoja, nes Lietuvos verslas imlus, turi patirties ir gali būti konkurencingas bei patrauklus Ukrainos partneriams.
Dalis ES paramos gali būti skiriama tikslingai, todėl šiandien Lietuvos diplomatai gali būti vieni tų, kurie ragintų ES skirti paramą būtent Ukrainos išsivadavimui iš dujų kainų gniaužtų ir perėjimui prie atsinaujinančių išteklių energetikos. Toks veikimas šiandien būtų labai naudingas Ukrainai – jai ES negali tiekti tankų, tačiau gali tiekti biokuro katilus, kurie padėtų įveikti „Gazprom“ ir dėl jo veiklos atsirandančias problemas.
LIETUVOS INDĖLIS Į UKRAINOS ENERGETIKOS SEKTORIŲ
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija teigia, kad mūsų šalis prisideda prie Ukrainos energetikos reformų. Kaip pavyzdys pateikiamas Lietuvos pagalba įgyvendinant Rytų partnerystės programą – daug dėmesio skiriama sklandžiam ES teisyno energetikos srityje įgyvendinimui Ukrainoje.
„Lietuvos užsienio reikalų ministerijos iniciatyva 2013 m. spalio 21 d. Liuksemburge buvo surengta E5P fondo (Eastern Europe Energy Efficiency and Environment Partnership) įsipareigojimų konferencija. E5P – tai specialus fondas, kurio tikslas – skatinti energetinio efektyvumo investicinius projektus Rytų partnerystės šalyse, visų pirma Ukrainoje, siekiant didinti šilumos ūkio efektyvumą, mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, prisidėti prie tvarios aplinkos kūrimo, šalių partnerių ekonominio konkurencingumo stiprinimo ir energetinio saugumo bei energijos išteklių prieinamumo didinimo, nes šiandien tai labai aktualu“, – rašoma Užsienio reikalų ministerijos atsakyme.
Šiuo metu bendra E5P fondo disponuojamų lėšų suma – daugiau nei 90 mln. eurų. Užsienio reikalų ministerija, suprasdama šio fondo svarbą ir norėdama padėti Ukrainai didinti energetinį efektyvumą ir energetinį saugumą, aktyviai dalyvavo fondo veikloje nuo pat jo įsteigimo 2009 metais. Konferencijoje Lietuva pranešė apie antrą finansinį įnašą į E5P fondą iš Aplinkos ministerijos valdomos Klimato kaitos specialiosios programos (100 tūkst. eurų).
2014 m. gegužės 8 d. Užsienio reikalų ministerija su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (pagrindinio E5P fondo tvarkytojo) atstovais surengė seminarą Lietuvos verslo atstovams apie galimybes, taisykles ir reikalavimus dalyvauti rengiant E5P projektus bei juos įgyvendinant Ukrainoje. Seminaras sulaukė verslo atstovų dėmesio, buvo užmegzta kontaktų tolesnei veiklai. Tai geras pavyzdys to, kokia linkme Lietuva turėtų eiti. Bet to neužtenka. Reikia tikėtis, kad Lietuvos pagalba Ukrainai taps labiau centralizuota ir įtrauks vis daugiau atsinaujinančių išteklių energetikos verslo sektoriaus dalyvių.
