Londone per televiziją žiūrėdavau daugybę man patinkančių dokumentinių programų apie gamtą ir apie nepaprastą jos grožį, ledynus su atlūžusiais aisbergais, šimtus kilometrų besitęsiančius milžiniškus plotus be žmonių... vienas ilgiausių pasaulyje (virš 5000 km) ilgio kelias, kertantis aštuoniolika upių ir dvidešimt nacionalinių parkų, dešimtys tūkstančių pingvinų, jūros dramblių ir jūros liūtų, - visa tai turėjo vieną adresą ir tai buvo Argentina. Tiksliau, jos pietinė dalis - Patagonija.
Daug metų Patagonija man siejosi su kažkokias priešistoriniais dinozaurais, laukine gamta. Lyg šalis, savo mistika traukianti tuos keliautojus, kurie nebijo išbandymų. Ir galbūt ten yra kažkas kito, kas suteikia tavo vidui, sielai, mintims poilsį nuo tos „super“ civilizacijos, bėgimo, dangoraižių... Atrodė, kad ten garsai, spalvos visai kitokie.
Beveik du metus mes su Dexteriu neturėjome jokios galimybės sustoto – jo multimilijoninis filmas „Edis Erelis“ pridėtas prie mano Vilnius City Operos veiklos ir atskiestas totaliu viską apimančiu buto remontu matyt nebuvo ideali kombinacija ramiam darbui. Galbūt dėl to atėjo laikas, kai labai norėjosi išvažiuoti ten, kur nėra žmonių, mobilaus ryšio... Patagonija kaip tik atitinka tuos lūkesčius. Tai - retai apgyvendinta, beprotiškai didelė Argentinos ir Čilės pietinė dalis, besitęsianti nuo vidurio Argentinos iki pat pietinio Pietų Amerikos taško iš kurio laivai plaukia į Antarktiką. Kad ir norėjosi šioje kelionėje sėsti į tą laivą... bet toji kelionė trunka kelias savaites ir tai jau būtų visiškai atskira kelionė, - neturėjome tiek laiko.
Vis dėlto didelė ir magiška trauka buvo ledynai, tad ir kelionę pradėjome Čilėje, pietų Patagonijoje, ko gero vienoje gražiausių vietų, - Torres del Paine. Tam, kad iš Londono nuskristum į Torres del Paine reikia didelės kantrybes: 14 val. lėktuvu į Buenos Aires, pakeisti oro uostą, laukti dar 5 valandas, skrendant mažesniu lėktuvu ir išlipti pietų Argentinoje, El Calafate miestelyje. Šis miestelis atsirado labai neseniai, maždaug prieš dvidešimt metų, kuomet prasidėjo turizmas į pietų Patagoniją.
Ko gero, jis labai panašus į tuos nedidelius 19 amžiaus miestelius Šiaurės Amerikoje, kuomet iš Europos plūdo emigrantai ir „laimės ieškotojai“, norėję apsigyventi, įsisavinti ir ekonomiškai užkariauti Šiaurės Amerikos žemes, ieškoję aukso ir visų kitų gėrybių. Būtent čia, kaip ir 20 a. pabaigoje, ėmė plūsti turistai, norėdami pasižiūrėti kas yra tie ledynai, Pietų Amerikos pietūs. Žinoma, čia galimi nuostabūs žygiai į kalnus, atveriantys neįtikėtinus vaizdus. Aišku, 19 a. jokio turizmo čia nebuvo, o žmonės apsigyveno dėl didelių laisvų žemės plotų ir ėmė užsiiminėti avių auginimu, nes vilna buvo labai pelningas verslas.
Skrendant lėktuvu į El Calafate, paskutines dvi valandas stebina vienas dalykas: tu nematai jokių miestų, didelių kelių, bet vien kalnus, išraižytus upių vagomis, kaip aš pavadinčiau - nuogą gamtą. Tūpiant lėktuvui susidaro toks jausmas, kad tu tupi į niekur. Yra kalnai, upės, matai didžiausią ežerą, kuris atrodo praktiškai kaip jūra (Lago Argentino). O žmonių, mašinų, namų – jokių. Yra tik vienas, tiesia linija nubrėžtas kelias, - „Route 40“. Tai ir yra TAS ilgiausias kelias, 5000 km besitęsiantis į šiaurę, iki pat sienos su Bolivija.
O oras... Įkvėpi ir tai yra taip skaidru, tyra, gaivu, kad atrodo, jog tu taip nekvėpavai labai labai daug metų. Bet čia mūsų kelionė nesibaigia ir giliai pakvėpuoti netenka, nes tiesiai iš lėktuvo sėdame į automobilį ir 6 valandas vairuojame į Čilę, Torres del paine nacionalinį parką.
Štai čia ir prasideda tai, ką aš įsivaizdavau, - mano gyvenimo filmas! Iš El Calafate mes vairuojame pusantros valandos ir aplinkui nėra nieko: nei elektros stulpų, nei namų, praktiškai net ir gyvūnų jokių nėra. Iki pat horizonto vien lyguma ir krūmai, vos keli medeliai ir platus platus horizontas.
Po pusantros valandos privažiuoji nedidelį kaimelį, kuriame yra 20-30 namų, ir, aišku, didžiausios bandos avių, laksto pora šunų. Tada vėl važiuoji pusantros valandos ir aplinkui - nieko. Iš karto supranti, kad tai yra viena iš tų retu, nelabai apgyvendintų pasaulio vietų.
Jei žiūrėtume į visą Argentinos dydį, tai - nemaža šalis, tačiau viso čia gyvena (pagal jos dydį) tik 40 milijonų žmonių, iš kurių 15 milijonų gyvena aplinku Buenos Aires. Tuomet ir supranti, kodėl Patagonijoje taip tuščia.
Tolumoje pradeda matytis kalnai, padengti sniegu. Mes specialiai atskridome į Patagoniją vasarą. Jei čia būtum žiemą, - būtų labai šalta, ir daugelio dalykų, kuriuos norėjome pamatyti, nebūtų galima netgi pasiekti dėl šalčio, kuris gali siekti iki –30C, -40C ir sniego. Tad kai atvykome, čia buvo vasara ir net negaliu pasakyti, kad labai karšta, - apie 5-12C šilumos, o naktimis dar kiek atvėsdavo. Tad štai, mes jau „įvairuojame“ į Čilę. Siena tarp Argentinos ir Čilės yra sudaryta iš dviejų būdelių ir aplink lakstančių avių.
Torres del paine nacionalinis parkas yra Čilės pasididžiavimas. Jo centre esančiuose kalnuose yra trys dideles, įspūdingos granito viršukalnės, lyg ragai. Jos ir yra parko žvaigždės, jei taip galima sakyti. Viršukalnės pakyla 2,5 tūkst. metrų virš jūros lygio ir jų grožis, apsuptas ežerų, yra neišpasakytas. Oras čia - labai dramatiškas, kintantis, – nuo tiršto rūko, kuomet net kalnų nematyti, iki skaidrių jų atvaizdų, - lyg veidrodinio stalo nejudančiame vandenyje. Kas valandą pamatai visus keturis metų laikus.
Pradėjus artėti prie kalnų, pirmas įspūdis yra pribloškiantis: jie per gražūs, pernelyg tobuli, net neatrodo tikri! Kur slypi jų grožis? Jie labai teatrališki, dramatiški, kampuoti, kaip trys ragai, išsikilę iš žemės. Viršukalnėse jokios gamtos nėra, tik sniegas. Žemyn žalumos yra daugiau. Ir kelias, tarp ežerų, tvenkinių vinguriuojantis link kalnų, palieka labai didelį įspūdį.
Pasirinkome viešbutį prie pačių Torres del paine - „Explora“. Viena iš priežasčių, kodėl pasirinkome, buvo ta, jog jis buvo arčiausiai esantis prie nuostabių viršukalnių ir be apgyvendinimo jie organizavo hiking - ėjimą į visokias vietas kalnuose. Tai labai pasiteisino, mat aš nesu vienas iš tų sportiškų žmonių, bėgiojančių maratonus ir atostogas praleidžiančių vaikščiojimo kelionėse, nueinant 50 km per dieną... Ir iš viso, man ilgų distancijų ėjimas atrodė labai sudėtingas reikalas.
Buvimas tame viešbutyje įkvepia, nes pro tavo langa matyti kalnai, ir jie stūkso lyg priekaištas, jei nebandytum jų pasiekti. Nuostabūs jauni gidai kažkokiu būdu tave įtikina, ir iš vakaro surinkę visus į fantastišką lounge‘ą tau nupasakoja kaip lengva ir nuostabu eiti 25 km į kalnus. Ir nesvarbu kad tu niekada nėjai ir kad tavo keliai laikosi tiesiog ant plauko. Jie pasakoja ką ten pamatysi ir tu, kaip visiškas beprotis, linksi galva, ploji katučių ir užsirašai į tą ėjimą, prasidedantį 6 val. ryto.
Torres del paine mes praleidome 5 dienas ir kiekvienas rytas, kiekviena ėjimo kelionė buvo nepaprastai įspūdinga. Tu supranti, kodėl čia nėra nei televizoriaus, nei jokio ryšio priemonių su pasauliu, - dėl to, kad tau jų tiesiog nereikia. Tu gali valandų valandas sėdėti prie lango, žiūrėti į kalnus, stebėti kaip keičiasi debesys, gamta, kaip prabėga keli guanaco (gyvūnai panašūs į lamas, lyg kažkas tarp avies ir žirafos).
Pirmas mūsų žygis buvo 6 km Mirador Cóndor. Condor yra didieji paukščiai, iš grifų giminės, su plačia sparnų amplitude (iki 3 m.). Tas, palyginus nedidelis, kalniukas buvo pavadintas condor, nes užlipus ant jo viršūnės, pamatai visą parko vaizdą 360 laipsnių aplink save. Ir tie paukščiai skraido... Pirmas ėjimas buvo gan sunkus. Visą laiką galvoji : „O, Dieve, ar aš tam fiziškai pasirengęs?“. Tačiau didelis noras pamatyti vaizdą nuo viršūnės tave taip įkvepia, motyvuoja ir stumia į priekį, kad tu net pats nepajunti kaip ten atsiduri. Vaizdai, kuriuos tu pamatai, įkvepia tave sekančias dienas tyrinėti, žvalgytis toliau ir pažinti tą parką.
Kadangi atvažiavome įkvėpti ledynų oro ir juos pamatyti, tad pasitaikius pirmai galimybei, kitą rytą užsirašėme į žygį prie Glaciar Grey. Atstumas buvo tik 12 km ir man atrodė, kad jeigu jau fiziškai nebegalėsiu nueiti niekur kitur, tai būsiu pamačiusi bent vieną ledyną. Kelionė nuostabi! Pradedi 6 val. ryto. 12 žmonių grupę nedidelis laivelis perkelia per ežerą link kalnų papėdės, nuo kur pradėsi eiti. Mums labai pasisekė, - visiškai nebuvo vėjo ir vanduo atrodė lyg stalas: skaidruma ir kalnai, atsispindintys jame, dangus, – buvo nuostabu.
Visgbi nueiti 12 km buvo gan sunku. Iš pradžių atsistojau į grupės priekį, mat man kažkaip atrodo, kad jeigu esi priekyje, kažkaip atsiranda daugiau motyvacijos ir energijos. Pirmus 5-6 km aš ryžtingai marširavau visos grupės priekyje. Kuo kilometrų daugėjo, tuo labiau aš atsilikau ir fianle atsidūriau gale. Ne tik dėl to, kad tai buvo pirmas žygis, tu esi neįpratęs ir pavargsti, bet dėl vieno pagrindinio dalyko - aš supratau, kad negali skubėti, negali lėkti, nes būti toje gamtoje yra didelė dovana. Turi matyti ne tik keliuką po savo kojomis, kuriuo kopi į viršų, bet turi spėti apžiūrėti kas yra aplinkui. Nauji vaizdai, atsiveriantys už kiekvieno kampo, tie ežeriukai, to didelio kalno vaizdas, - tai yra svarbiausia.
Kol eini į pasimatymą su savo pirmuoju ledynu, sužinai jog šiame nacionaliniame ledynu parke yra vienas didžiausių apledėjimų (ice cap), maitinantis net 47 ledynus!!!
Po 12 km ėjimo tu staiga pradedi matyti Glaciar Grey ledyną. Tokio dalyko aš niekada nemačiau. 30 km ilgio baltas laukas, sniegas, tūkstantmečiais „supakuotas“ į ledą. Jis lėtai slenkasi į priekį ir ledynas po truputėlį tirpsta ir krenta. Jo aukštis siekia 40-50 metrų, o žiūrint tolyn – kyla dar aukščiau ir kai kurių tarpeklį ledynui sudarančių kalnų matyti tik viršūnės. Atrodo, kad ledynas žemėja ir bando prasisprausti tarp kalnų. Priekyje jis turį taip vadinamą burną, atsidarančią aplink kalną. Ta ledo masė yra labai įspūdinga, ko gero toks pats įspūdis kai pamatai Namibijos dykumą Afrikoje, Iguasu krioklius Brazilijoje arba neįveikiamus Bwindi miškus Ugandoje.
Mes galėjome prieiti prie pat Glaciar Grey ledyno. Vadinasi jis „Pilkasis“ , galbūt todėl, kad nuo šimtmečių vėjų ir dulkių jis pasidengė lengva pilka plutele. Tada įsėdome į laivą ir plaukėme palei 40 metrų aukščio ledyno sieną. Priplaukti labai arti negali, nes yra pavojus, kad krentantis ledas gali sukelti bangas ir įgriūsi į vandenį, arba dar geriau – visa kelių tonų nuolauža gali užgriūti ant tavo galvos ir... viso gero. Vis dėlto turėjome galimybę praplaukti šalia trijų Grey ledyno atšakų. Grožis nenusakomas! Pirmiausia pritrenkia intensyvaus mėlynumo spalva, ypatingai tarpuose, nes ledas nėra vientisas, jis - kaip skulptūros, turi visokius tarpus, nišas, olas. Tas mėlis labai keičiasi pereidamas į baltumą, o pats jo viršus - truputėlį pilkas, nes padengtas kalnų dulkėmis ir smėliu.
Įkvėpti pirmojo savo ledyno „Grey“ ir pirmo žygio, kelionės, vakare, kai tu jautiesi pasiekęs nepaprastai daug, kai tave neša emocijos, aišku, sekančią dieną esi įkalbėtas ir patiki, kad gali nueiti jau net 22 km į „French valley“ - tarpą tarp dviejų pagrindinių Torres del paine viršukalnių. Kai vakare iš tolo žiūri į tą paveiksliuką, kur rytoj kopsi, jausmas buvo tokd: „Jokiu šansų! Aš gyvenime ten neužlipsiu.” Todėl kitą dieną buvo nepaprastai gera kai nuostabus gidas visą laiką entuziastingai sakė : ,,Na ką jūs, čia tik tiesiu keleliu einame pasivaikščioti, tik paskutiniai du kilometrai bus truputį stačiau”...
Aš nemoku nupasakoti ką tai reiškia „paskutiniai kilometrai stačiau“. Pirmiausia, kai ėjome 12 km į tą ledyną, tai žinojome, kad po nueitų km, įsėdi į laivą ir grįžti - atgal eiti nereikia. O čia eini, bet žinai, kad tuo pačiu keleliu turėsi eiti atgal ir, aišku, prisimeni, kiekvieną nuokalnę, kiekvieną posūkį...
O gamta fantastinė. Visokiausių nematytų, negirdėtų pavadinimų uogų, krūmų, gėlių, - tu atveri sau visiškai kitokį pasaulį ir atrodo, kad tie kalnai, kai pradedi eiti arčiau, nėra tokie rūstūs ir pilki, kad ten yra labai daug spalvų, labai daug gyvybės kiekviename centimetre. Tie paskutiniai 2 km, kurie turėjo būti „stačiau“... Viskas baigėsi tuo, kad Deksteris pamatęs kaip statu, ir įsitikinęs kad aš gyvenime neužlipsiu, iš viso nukeliavo pats pirmas ir paliko mane su gidu, kad streso nejausčiau nei aš, nei jis. Mat tokiose situacijose aš noriu lipti toliau, o jis galvoja kad galiu prisėsti ant akmens ir palaukti. Na, dar nė karto per dvidešimt metų taip nebuvo!!! Gidas buvo puikus, jis man sakė: „Tik 15 min dar palipsime ir tada jau viskas“.
Aišku, 15 minučių pavirto į dar 15 minučių, dar 15 minučių pavirto į pusę valandos, bet jaučiausi kaip ta guanaco ar kokia antilopė, ar ožka, vos ne vertikalia linija besiropščianti į kalną. Svarbiausia, kad takas buvo ne takas, o properša, kur anksčiau buvo ledynas. Vadinasi kiekvienas akmuo ten yra laisvas, jis iš kažkur buvo atstumtas ir guli tūkstantmečius, bet tai nėra tvirta žemė, tai einant nėra pastovios atsvaros. Tai – pats blogiausias išbandymas keliams. Aišku, įveikus visą tą atstumą, tu pakyli į viršų ir iš arti matai kalnų viršukalnes, sniegą ir gali surengti nedidelį pikniką – nuostabu!
Mums labai pasisekė, - mes netgi iš arti matėmė avalanche. Aišku, nedidelį, bet ir garsas ir krentanti, viską nusinešanti sniego lavina buvo labai įspūdinga. Kelionė į „French valley“ ir „Plato“ buvo nuostabi ir tai buvo, ko gero, tas didelis skonis, tas didelis išbandymas, ką reiškia „keliauti kalnuose“ ir kokį malonumą apturi žmonės, alpinistai, pakeldami didelius fizinius krūvius.
Kitą dieną pasirinkome gan ramią, nes po dviejų didelių kelionių tu, aišku, negali pervertinti savo jėgų. Dar viena priežastis buvo ta, jog buvo galimybė pamatyti tikrą argentinietišką asado. Asado yra barbekiu, - mėsos ir daržovių kepimas ant didelės ugnies, specialiai suformuotoje atviroje krosnyje.
Tie gaucho, kurie prižiūri avis, visus gyvulius, kepė dvi avis, kurios yra visiškai išskleistos, visas gyvūnas vertikaliai pastatytas ant metalinio stulpo ir jį suka iš visų šonų. Kepsniai, šonkauliai, pati įvairiausia mėsa, kokios mes nematė akyse, jos paruošimas, kepimas, skonis, oi, skonis yra nerealus. Ne veltui sako, kad tu negali būti Argentinoje ir suvalgyti blogą kepsnį. Jų mažiausia porcija vienam žmogui yra 450 gramų, o tai buvo šokas mums, atvažiavusiems iš Europos, bet per asado galėjome paragauti avies šonkaulių, tokių mėsos dalių, kurių mes Europoje net neturime – jie visiškai kitaip pjausto gyvūnus, mėsą, kartu patiekia įvariausių daržovių, specialiai padarytų pyragėlių. Pietūs buvo labai tradiciniai.
Iš karto po pietų galėjome pajodinėti arkliais. Net ir po mano braziliškų arklių jodinėjimo nuotykių, kai jodinėjome Pantanall regione, nacionaliniame parke ir man paskyrė arklį vardu Piratas... Bet koks žmogus būtų pagalvojęs: „Hm, Piratas? Įtartinas reikalas, gal nesėsti ant to arklio.“, bet aš taip nepagalvojau, tai tas Piratas po kurio laiko sugebėjo mane taip sviesti į orą, kad aš praskridau keletą metrų ore ir po tokio įspūdingo skrydžio ir, ačiū Dievui, laimingo nusileidimo Brazilijoje, Čilėje arkliai man atrodė įtartinas reikalas, tačiau tave vėl kuo greičiausiai įtikina, kad tu tai gali daryti ir, aišku, labai norėjosi pamatyti priešistorinius žmonių pėdsakus uolose, kalnuose, tad su arkliais ten ir kilome jų žiūrėti.
Su ledynais yra taip pat kaip ir su dykumomis. Kai pagauni kaifą, azartą, tą didelį emocinį polėkį jais klaidžiodamas ir į juos žiūrėdamas, tada norisi vis daugiau ir daugiau. Aišku, nevažiuoji į pietų Patagoniją jei neturi pačio didžiausio noro - pamatyti Perito Moreno ledkalnį. Perito Moreno yra, ko gero, pats žymiausias pasaulio ledkalnis, vienintelis iš trijų, kuris net ir dabar, atšilimo laikais, po truputį auga. Jis yra Argentinos pietuose, 30 km ilgio, nepaprastai aukštas.
Taigi, mums reikėjo pervažiuoti iš Čilės į Argentiną, į tą patį El Calafate, kuris yra 80 km nuo ledkalnio Perito Moreno. Aišku, kelionė nebūtų tikra jei nerizikuotum. Kad ir kokia būtų baisi galimybė įgriūti į tarpeklius, ledo skyles, man su Deksteriu vis vien labai norėjosi išbandyti šį dalyką. Tdoėl pačia pirmą dieną tik persikraustę į Argentiną, būtinai turėjome nuvažiuoti ir savo akimis pamatyti patį Perito Moreno, kuris yra ledkalnių nacionaliniame parke.
Šaime nacionaliniame parke yra labai daug ledkalnių, tačiau, kaip ir sakiau, Perito Moreno yra vienas žymiausių. Jo plotis, - daugiau, nei 5 km. Gali priplaukti prie jo ir laivu, taip pat gali eiti pasivaikš
ioti, - yra specialiai pastatyti metaliniai balkonai priešais ledkalnį ir galima stebėti kaip krenta ledai. Po truputėlį, kas valandą, dvi ar tris jo dalis atsikabina nuo pagrindinio masyvo... Aišku, viena iš didžiųjų atrakcijų – pasivaikščiojimas Perito Moreno. Mes pasirinkome ne patį ilgiausią variantą - ant pačio ledkalnio prabuvome tik 4 valandas. Kaip tai atrodo? Na, tiesiog tau duoda ant kojų užsidėti didžiules grandines su 5-7 cm spygliais ant batų.
Grandinės ir tavo kojos su tais spygliais yra labai sunkios. Žengiant kiekvieną žingsnį tie spygliai labai giliai kabinasi į ledą ir tokiu būdu kažkaip išlaikai balansą. Jausmas yra nenusakomas. Tą mėlyną spalvą, apie kurią kalbėjau, dabar mes galėjome pamatyti iš labai arti. Kai žiūri į ledkalnį iš toli, atrodo, kad ledas, - lyg čiuožykla, tik truputėlį grublėta, o kai užlipi ant jo, pamatai, kad tai yra absoliučiai nelygus paviršius, pilnas griovių, plyšių, uolų, taip pat nedidėlių balų, lyg ežeriukų, upelių – tai pastoviai gyvenantis organizmas, kuris su mumis yra jau šimtus metų.
Didžiausiais laipiojimo Perito Moreno ledkalniu pliusas man buvo, kai mus lydėję gidai su laužtuvais prakalė pirmą sluoksnį ledo, atkalė ledo gabalėlių, įdėjo į mūsų stiklines, iš kurių gėrėme vandenį ir pasakė : „Štai, tai yra ledas, kuris susiformavo iš sniego prieš 400 metų“. Man nepaprastai didelį įspūdį paliko vien mintis, kad kažkada prieš 400 metų snigo, tas sniegas susipresavo į ledo kalną, tas kalnas iš vienos vietos po truputėlį judėjo į kitą, spausdamas pats save, štai dabar prijudėjo prie krašto ir dabar mes galime jo paragauti. Lyg laiko mašina. Jausmas puikus.
Perito Moreno aukštis yra maždaug 78-80 metrų, aišku, tai mes matome virš vandens, o gelmėje yra dar virš 100 metrų. Po šios kelionės, norėjosi pamatyti šį įspūdį iš šono, todėl nuėjome pasivaikščioti puikiai įrengtais metaliniais balkonais.
Toliau mūsų laukė, ko gero, epinė kelionė laivu po Lago Argentino - Argentinos ežerą. Ten mes aplankėme net tris skirtingus ledynus. Šiame parke jų yra labai daug ir mes, aišku, aplankėme pagrindinį ledyną – Upsalą, kuris visai neseniai dar buvo laikomas didžiausiu, 56 km ilgio ledynu ir tik per paskutinius 20 metų, staigus jo tirpimas nustūmė jį antrąją vietą. Upsalos tirpsmas yra, ko gero, geriausias klimato atšilimo įrodymas, nors tuo metu, kai esi Argentinoje, sužinai labai daug įvairių nuomonių apie ledynų tirpimą, klimato atšilimą. Vienas iš tikrų faktų, kuriuos jie pasakoja yra tas, kad ledynas turi savo gyvenimą - vieni iš jų auga, didėja, o kiti - traukiasi skirtingu savo gyvenimo etapu ir Upsala yra vienas iš tų, kuris traukiasi labai ženkliai. Matyt, mes dar ne viską žinome tūkstančių ir milijonų metų ledynų gyvavimo procese.
Labai įdomu buvo į šią kelionę vykti laivu, nes visus procesus gali matyti iš labai arti ir susidaryti savo nuomonę. Kita didžioji šios kelionės atrakcija yra tai, kad Upsala ledynas turi labai daug atplyšusių ledkalnių – didelių ledo gabalų, kurie plūduriuoja vandenyje šalia ledyno. Mes matome tik 10 procentų viso to, kas yra po vandeniu, ir tai jau yra kelių aukštų namo dydžio ledo gabalai. Jie fantastiški, kiekvienas iš jų, kaip skirtingas meno kūrinys, skirtingų, pačių įvairiausių formų, pavidalų ledo skulptūra.
Spegazzini ledynas buvo žymiai mažesnis, žymiai aukštesnis, labai skirtingų, dramatiškų formų. Jau galėjome lyginti skirtingus ledynus. Kaip ir dykumos, – dviejų vienodų pasaulyje nėra, tad nėra dviejų vienodų ir ledynų. Pagrindinis, finalinis šios kelionės tikslas buvo važiuoti į Estancia Cristina. Tai yra nedidelis viešbutis, gal net ne viešbutis, o ūkininkų ferma, pastatai žmonių, kurie prieš 100 metų atsikraustė į Patagoniją ir augino gyvulius.
Jų namai, fermos buvo vadinamos estancia. Dabar, pietų Patagonijoje tų estancia yra tikrai nemažai, šalia jų padaryti mini viešbutėliai (6-8 kambariai), kuriuose gali apsistoti. Aš visiems labai rekomenduočiau apsistoti būtent estancia‘ose , o ne pagrindiniame mieste El Calafate nes jis yra tiesiog nuobodus, beveidis turistinių vietų miestukas.
Estancia Cristina yra absoliučiai nereali vieta nes ten nėra jokių kelių, vietų malūnsparniui nusileisti ir norint pakliūti į tą vietą tarp kalnų, ledynų, turi praleisti 3 valandas keliaudamas tarp ledkalnių gan banguotame Argentinos ežere. Pirmieji Estancia Cristina įkūrė ir ten įsikėlė anglų šeima, kuri atvažiavo į Patagoniją 1900 metais, ieškodama geresnio gyvenimo ir jie girdėjo, kad jei slinks į vakarus, ras puikias žemes, kurios dar nėra įsisavintos. Persikelti iki Argentinos ežero jiems užėmė kelis metus. Jie girdėjo apie tą vietą tarp kalnų, kur nieko nėra. Šeima nusipirko seną laivą ir juo bandė persiplukdyti viską, ką turėjo. Iki šiol gali pamatyti jau visiškai seną ir apipuvusį laivą, besantį ten kaip muziejinį eksponatą. Anglų šeimai pavyko įkurti sėkmingą verslą, nes Estancia Cristina turi net 20 000 ha plotą ir čia buvo auginama apie 12 000 avių, kitų galvijų. Nors tai buvo labai atoki vieta, tačiau visi auginami gyvūnai buvo tiekiami, parduodami, iš jų gaudavo daug vilnos, kitų produktų ir verslas pasidarė labai sėkmingas.
Dabar Estancia Cristina taip pat augina avis, arklius, tik gal kiek mažiau. Turi 6 nedidelius kambarius, tačiau tai pasidarė labai didelė dienos turizmo traukos vieta, kur žmonės atvažiuoja pasižiūrėti kaip anksčiau gyveno persikėlėliai į Pietų Ameriką ir kaip avių auginimo fermose vyksta darbai. Žinoma, čia gali pamatyti milijonų metų senumo kanjonus, nerealias paukščių kolonijas, aplinkui esančius kalnus, krioklius ir priėjimą prie Upsala ledyno. Tokios tylos, tokios ramybės ir atokumo patyrimas, kokį mes patyrėme Estancia Cristina yra labai retas. „Esu niekur“ – puikiai apibūdina tą vietą, nes iš tikrųjų esi taip toli nuo visko, ką žinai, be jokių civilizacijos požymių, be jokio civilizacijos ryšio ir tai duoda labai didelį sugrįžimo į save jausmą.
Patagonijos kelionės gale negalėjome nenuvykti į rytus, į Península Valdés. Tai ž pasaulinio paveldo dalis, žinoma kaip šimtų tūkstančių pingvinų, tūkstančių jūros dramblių ir jūros liūtų būvimo vieta. Tarp rugpjūčio ir gruodžio mėnesių ten galima pamatyti didžiausius banginius, kurie atplaukia gimdyti vaikučių, tačiau jų laikas buvo jau praėjęs. Čia važiavome būtent pažiūrėti visų tų gyvūnų. Ten pakliūti nėra taip paprasta. Nuskridus reikia išsinuomoti mašiną ir pačiam, beveik be jokių nuorodų vairuoti 400 km į Península Valdés. Iš tų 400 km, virš 200 km yra neasfaltuotas kelias, praktiškai „žvyras į niekur“, - visiškai lygi vieta, jokių kalnų, horizonte nesimato nieko. Tai, - lyg stepė, praktiškai nėra jokių medžių, tiesiog virš 200 km ilgio išsikišimas, aplink kurį važiuodamas ratu gali stebėti skirtingas gyvūnų kolonijas. Ten yra tik vienas viešbutis, įsikūręs buvusiame švyturyje, mat Penínsuloje labai dažnai duždavo laivai.
Koks įspūdis, kai tu vaikštai pingvinų kolonijoje, kurių yra virš 250 000? Nupasakoti sunku. Kur bežiūri - visur pingvinai, jie yra šalia ir tavęs nebijo. Dabar buvo kaip tik toks laikas, kai maži pingviniukai yra išsilukštenę, jau paaugę ir po truputį pradeda keisti savo plunksneles. Visas pingvinų gyvenimas yra fantastika! Jie gyvena ištikimose porose, žemėje išsikasę duobes ir kiekvienoje duobėje yra pingvinų šeima, prisitrombavusi kaip komunaliniuose butuose. Jie labai prižiūri savo vaikus, tačiau turi išeiti į jūrą ir pagauti maisto, kad galėtų savo vaikus maitinti. Buvo labai įdomu stebėti, kaip jie padaro tokius „darželius“, kuriuose yra į vieną vietą suvesti maži pingvinukai. Prižiūri juos vienas ar keli suaugę, nes tėvai yra išplaukę ieškoti maisto į jūrą ir tai kartais gali trukti iki dviejų dienų, nes jie nuplaukia apie 80 km aplinkui.
Tai, kad pingvinai visiškai nebijo žmonių - stebuklas. Iš kitos pusės, kodėl jie galėtų tų žmonių bijoti, nelabai jų matydami. Manau, per dieną ten pasirodo 10-20 tokių išprotėjusių kaip mes turistų, nes tai yra nepaprastai atoki vieta. Pingvinų grožis ir galimybė būti taip arti šalia jų, girdėti jų balsus, matyti, kaip jie kalbasi, vienas su kitu bendrauja, buvo labai didelė dovana.
O mano, ko gero, didžiausias įspūdis buvo jūros liūtai ir drambliai, bet ypač jūros liūtai, kurių Península Valdés yra tūkstančių tūkstančiai. Tai yra nepaprastai dideli gyvūnai. Jūros drambliai sveria iki 5 tonų, jūros liūtai mažiau – 3 - 3.5 tonas, beje, turėjome galimybę juos išvysti būtent tada, kai jie keitė savo odą! Galimybė būti labai arti jų, nors tu negali prieiti taip arti, kaip prie pingvinų, tačiau vis vien, ištisas dvi dienas gali būti labai arti, stebėti jų elgesį, stebėti kaip jei bendrauja, pykstasi, mušasi, mylisi, gyvena nedidelėse šeimose... Gali tik galvoti, kokie mes čia esame visi panašūs.
