Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė – o kartu, netiesiogiai, ir visa dabartinė Vyriausybė – savo reputaciją švietimo srityje iš esmės yra pastačiusi ant mokytojų atlyginimo pertvarkos kortos.
Kodėl būtent ant šitos kortos, kai Ministrės kaladėje buvo net keli daugiau žadantys koziriai? Juk buvo galima, pavyzdžiui, imtis aktyvių priemonių išlyginti valstybinių mokyklų teikiamo švietimo lygį, imantis reformuoti prasčiausiai veikiančias mokyklas. Buvo galima ieškoti kūrybinių sprendimų, kad mokytojo profesija pradėtų įgyti didesnį prestižą.
Ir kaip atsitiko, kad visi Vyriausybės darbai švietime iš esmės susivedė į mokytojų atlyginimą? Garsiai skelbta aukštųjų mokyklų tinklo reforma virto kosmetiniais perstumdymais, kurie nesukūrė potencialo bent vieną ar dvi Lietuvos aukštąsias mokyklas išvesti į kokybiškai naują lygmenį. Prezidentūra ryžtingai „prastūmė“ mokyklų vadovų konkursinę samdymo tvarką – tačiau nesulaukė iš Ministerijos paremiančių ir įgyvendinančių priemonių paketo, kuris leistų praktiškai formuoti talentingų, ambicingų mokyklų vadovų korpusą.
Taigi ant stalo ir liko tik dvi kortos – prailginti mokslo metai (kurie, anot žurnalisto, jau „atsirūgo juos sumaniusiai ministrei“) ir mokytojų atlyginimų pertvarka.
Mokytojų atlyginimų pertvarka iš principo turėtų apimti tris elementus: mokytojų etatinį darbo užmokestį (=kaip pinigai pasiekia konkretų mokytoją), klasių krepšelį (=kaip pinigai pasiekia atskirą mokyklą) ir mokyklų tinklo pertvarkos planą (=kaip sutvarkyti mokyklų tinklą taip, kad švietimui – mokytojams – skirtų lėšų nesuėstų mokinių nesurenkančios, neefektyviai ir ne itin kokybiškai veikiančios mažos mokyklėlės). Pirmieji du jau pasiekė Seimą ir juos norima iki vasaros priimti, o trečiojo – Ministerijos žadėtojo mokyklų tinklo pertvarkos plano – nematyti nė padujų. Kodėl – netruks paaiškėti.
Kas iš esmės blogai su dabar siūlomu mokytojų etatinio darbo užmokesčio modeliu?
Čia turiu iš karto pasakyti, kad nesu – ir joks sveiko proto žmogus neturėtų būti – prieš etatinį apmokėjimą mokytojams apskritai. Akivaizdu, jog stabilus atlyginimas, nešokčiojantis priklausomai nuo kintančio pamokų krūvio, yra viena iš sąlygų tam, kad mokytojai galėtų jaustis finansiškai saugesni ir ramiau atsidėti savo pagrindiniam darbui: mokyti.
Problema yra su dabar siūlomu etatinio darbo užmokesčio modeliu. Pasak jo, mokytojo etatą sudarys kontaktinės valandos (paprastai kalbant, pamokos), nekontaktinės valandos – rengimasis pamokoms, namų darbų taisymas ir pan., o taip pat darbui su bendruomene skirtos valandos (mokyklos bendruomenės renginių organizavimas, etc. – niekas labai tiksliai nežino, kas į šias valandas turėtų įeiti). Dalį savo etato mokytojas „užsidirbs“ vesdamas pamokas, kitą dalį – joms ruošdamasis, trečią dalį – atlikdamas mokyklos bendruomenei reikalingas ir prasmingas veiklas, „už kurias dabar niekas nemoka“.
Skamba gražiai ir kilniai. Velnias, kaip visada, detalėse. Praktines tokio modelio keliamas problemas ir pavojus išsamiai yra išanalizavęs Saulius Jurkevičius, telieka pakartoti:
1) ženkliai padaugės popierizmo – visas tas smulkias papildomas veiklas apskaityti ir sutabeliuoti reikš papildomas pastangas mokytojams, ir taip kenčiantiems nuo perdėto biurokratizavimo;
2) pamokos – tiesioginis mokytojų darbas – tampa neesminėmis, nes didelę etato dalį sudaro kitos veiklos, o „mokytojo darbas yra kreipiamas į antraeilės vertės veiklas, kurios bus labiau panašios į darbo imitavimą nei į realų darbą“ (Saulius Jurkevičius);
3) atsiranda paskatos fiktyvių veiklų „prirašinėjimui“, o administracijos įgyja instrumentą manipuliuoti sunkiai pamatuojamo, finansiškai naudingo „bendruomeninio darbo“ skirstymu tarp mokytojų;
4) ne visiems vienodai laiko reikia ruoštis pamokoms, taigi susieti šitą subjektyvų, sunkiai palyginamą ir objektyviai nepamatuojamą rodiklį su mokytojo atlyginimo dydžiu veda prie iškraipymų ir sudaro sąlygas piktnaudžiavimui;
5) atlyginimų tvarkos kaitai nėra deramai techniškai pasiruošta, jis tėra koncepcinio modelio, „improvizacinių apmatų“ lygyje, neparengti įgyvendinamieji aktai, o pats modelis mokytojams ir vadovams tebekelia daug neaiškumų, nors jau tuoj pat jį reikės pradėti įgyvendinti.
Kodėl tuomet taip skubama įgyvendinti iš esmės neparengtą, neigiamų pasekmių, kurias jau dabar galima numatyti, turėsiančią mokytojų atlyginimų pertvarką? (Tikrai ne todėl, kaip kad Ministerijos atstovai aiškina, „kad galima būtų pakelti mokytojų atlyginimus“. Tą galima padaryti žymiai paprasčiau, padidinus koeficientus.)
Reikia matyti fundamentalų šitos pertvarkos tikslą. O jis toks – bet kokia kaina (tiksliau, 95 milijonų eurų kaina) sukurti finansinį modelį, kuris leistų išlaikyti mažąsias, pakankamai vaikų nesurenkančias, daugiausia periferijoje esančias mokyklas. „Jei mokykla bus pustuštė kaime, tikrai ieškosime variantų finansuoti tą pustuštę mokyklą kaime, neuždarysime mokyklos“, būtent apie jas dar prieš pusantrų metų kalbėjo Saulius Skvernelis.
Tai kas, kad pačios Švietimo ir mokslo ministerijos duomenys rodo, jog mažosios mokyklos – su itin negausiomis išimtimis – nesuteikia deramos ugdymo kokybės. Taip yra dėl daugybės priežasčių: mažas mokinių skaičius neleidžia užtikrinti šiuolaikiškų sąlygų, maži krūviai trukdo pritraukti kvalifikuotus pedagogus. Galiausiai, sudėtinga socialinė aplinka kartu su socializacijos stygiumi, atimančiu galimybę vaikams susidurti su bendraamžiais iš kitokios socialinės aplinkos ir su kitokiu požiūriu į mokslą, sudaro mirtiną derinį, žudantį daugumos ten besimokančių vaikų šansus išsiveržti iš „skurdo rato“, kurio gniaužtai vis labiau surakina Lietuvos regionų periferiją.
Tas mokyklas apsaugoti nuo sujungimo ir pertvarkos, nuo naujų kelių švietimui regionuose paieškos, pasirodo, yra ideologinis dabartinės Vyriausybės tikslas. Juoba kad prieš mažųjų mokyklų uždarymą piestu stoja regionų apygardose išrinkti LVŽS Seimo nariai.
Buldozeriu per Seimą stumiamas etatinis mokytojų darbo užmokesčio modelis sudaro tam sąlygas. Nekontaktinių valandų apmokėjimas, galimybė „prisipūsti“ etatą nekontaktiniu darbu ten, kur pamokų – kontaktinių valandų – trūksta dėl vaikų stygiaus, leidžia suformuoti pilnus etatus toli gražu nepilnose mokyklose.
Taigi fundamentalus šios pertvarkos tikslas – sukurti pilną krūvį mokytojams ten, kur jo objektyviai nėra. Tuo tikslu reikia surasti būdą sumokėti už „kitokį“, bendruomeninį ir nekontaktinį darbą. Esminė šio plano dalis – klasės krepšelis, kuris leis nukreipti proporcingai didesnį finansavimą ten, kur tėra mažos klasės. Jis irgi pilnu greičiu stumiamas per Seimą. Tačiau apie trečią šios pertvarkos elementą – kada ir kaip bus optimizuojamas mokyklų tinklas – Ministerija nekalba. Juk tikrasis tikslas būtent ir yra išvengti mokyklų tinklo optimizavimo.
Kad ir kaip skaudu tai, kad kartais mokytojai ne dėl savo kaltės neturi pilno pamokų krūvio, šitokia pertvarka, kaip ji dabar priiminėjama, iš esmės iškraipo pačią švietimo sistemos logiką ir mokytojų motyvaciją. Sprendimas žalingesnis negu problema, kurią jis sprendžia. Žinoma, kad mokytojai nekalti, jeigu dirba mokyklose, kur vaikų trūksta ir nesusidaro pilnas krūvis. Tačiau sprendimo, kaip deramai atlyginti jiems už darbą – atlyginti taip, kad mokytojai dėl objektyvių priežasčių nenukentėtų – turėtų būti ieškoma neiškreipiant motyvacijos ir nekuriant ydingų paskatų.
Taigi šalia aukščiau įvardytų priežasčių, kodėl šios mokytojų užmokesčio pertvarkos reikėtų nepalaikyti, galima nurodyti dar dvi:
6) etatinis mokytojų darbo užmokesčio modelis įtvirtina neoptimalų, švietimo nelygybę įtvirtinantį, neracionalų mokyklų tinklą, sumažina prielaidas jį pertvarkyti;
7) kuriamos iš esmės nelygios sąlygos skirtingose mokyklose dirbantiems mokytojams: jei mokinių stokojančiose ir krūvio nesudarančiose mokyklose etatą galima „pripūsti“ iki pilnos apimties bendruomeninio darbo valandomis, ar tai reiškia, kad užpildytose mokyklose mokytojai neturi dirbti bendruomenės labui ir gauti už tai atlygį – ar tuomet reikia priimti dar daugiau mokytojų, kurie galėtų tą papildomai, šalia pamokų, atsirandantį bendruomeninio darbo krūvį išsidalinti?
Žvelgiant į pertvarkos eigą, į tai, kaip ji buvo vykdoma, iškyla dar keli argumentai, kodėl jai tikrai nereikėtų pritarti:
8) švietimas – itin inertiška, lėtai besikeičianti sritis; kad pertvarka būtų tvari, kad nebūtų kaitaliojama pasikeitus politinei konsteliacijai, reikia siekti plataus sutarimo tarp politinių jėgų, o ne siekti vienašališkai „prastumti“ sau politiškai palankią nuostatą;
9) tokias fundamentalias pertvarkas, kad nekiltų chaosas ir aibė nenumatytų kenksmingų padarinių, dera testuoti, išbandyti mažesnėje teritorijoje ir, įsisavinus testavimo pamokas, pagal jas pakoregavus modelį, tik tuomet diegti visos šalies mastu;
10) pertvarką į priekį gena ne švietimo visumos vizija, o iš esmės lobistiniai politiniai sumetimai – tikslai, kurie iškelti pertvarkai, apskritai neatitinka mokytojo veiklos tikslų – siekti kuo aukštesnės ir tolydesnės ugdymo kokybės.
Tai kas dabar bus?
Jeigu mokytojų užmokesčio pertvarka taip ir bus prastumta, kaip iki šiol buvo stumiama – pasinaudojus valstiečių turima brutalia politine jėga, – tuomet beveik neišvengiamai mokyklose po modelio įgyvendinimo kils chaosas. Pertvarka bus diskredituota, sėkmingiau veikiančios mokyklos, jų vadovai ir mokytojai – demoralizuoti. Jau dabar smuktelėjęs Ministrės populiarumas dar labiau kris, ir ji atsistos atsikratytinų ministrų eilės priekyje. Pastačiusi savo reputaciją ant mokytojų atlyginimo pertvarkos kortos, Ministrė gali pralošti visą partiją.
Ar įmanoma tokio scenarijaus išvengti?
Įmanoma. Tačiau tam reikia:
- pirma, atidėti mokytojų etatinio darbo užmokesčio modelio priėmimą (o mokytojų atlyginimo didinimui šiemet biudžete skirtus 17 milijonų eurų išmokėti per padidintus koeficientus);
- antra, ieškoti plataus politinių jėgų sutarimo, siekti depolitizuoti visą šį klausimą ir bendrai su opozicija kurti pertvarkos viziją, nukreiptą į švietimo kokybę ir visuomenės sanglaudą, būtent iš šios vizijos kildinant finansavimo modelį bei tinklo pertvarkos planą;
- trečia, operatyviai ištestuoti pasirinktą finansavimo modelį mažesniu mastu ir pagal tai tobulinti modelį taip, kad jis nekeltų diegimo problemų mokyklų vadovams ir mokytojams;
- ketvirta, sukurti specialų, tikslinį ir laikiną mechanizmą mažose mokyklose dirbantiems mokytojams papildomai finansuoti – taip, kad mokytojai nebūtų diskriminuojami dėl problemiškos demografinės situacijos, bet drauge siejant šį tikslinį finansavimą su ilgalaikiais mokyklų tinklo optimizavimo sprendimais.
Taigi išeičių iš keblios situacijos yra. Tikiuosi, kad dar ne vėlu pasukti konstruktyvaus dialogo keliu ir išgelbėti Lietuvos švietimui tikrai reikalingą pertvarką.