Mūsų draugystė prasidėjo labai pamažu ir gražiai. Aš šį žmogų labai myliu ir norėčiau toliau eiti su juo bendru keliu. Tuo pačiu labai svarsčiau tikėjimo ir netikėjimo klausimą. Man tikėjimas labai svarbu, jam tas neegzistuoja.
Kadaise jis buvo tikintis, ieškojo Dievo ir "nerado", jautėsi nusivylęs ir paliktas, kai jam jo reikėjo. Kol esame pora, šį klausimą sprendžiame gana paprastai - aš einu į bažnyčią ir dalyvauju kituose katalikų renginiuose, o jis man neprieštarauja. Aš nelaukiu ir nesitikiu, kad ir jam tai kada nors taps svarbu, neverčiu jo tame dalyvauti. Kol kas mums abiems šis sprendimas labai tinkamas ir priimtinas eiti "savais tikėjimo keliais".
Nepaisant to, jis gyvena katalikų bendrabutyje, gieda katalikų chore (jam svarbu tik giedojimas), pasirinktinai dalyvauja jų rengiamose išvykose-žygiuose iš karto pasisakydamas, jog jis su tikėjimu nieko bendra daugiau nebeturi.
Laikui bėgant ir santykiui gilėjant vis pasvajojame apie bendrą ateitį - santuoką, vaikus ir t.t.
Pradėjome dalintis, kaip kiekvienas tą įsivaizduojame. Daugeliu aspektų paveikslai buvo labai panašūs, tačiau išsiskyrė mano du troškimai - tekėti bažnyčioje ir krikštyti mūsų būsimus vaikus. Jis šių apeigų nesuvokia ir nemato jų būtinybės.
Civilinė santuoka man, deja, nieko nereiškia, todėl niekaip negaliu susitaikyti su mintimi, kad mūsų santuoka turėtų gyvuoti ir vaikai augti be Dievo palaiminimo. Neįsivaizduoju, ką aš, jis ar mes turėtume keisti ir daryti, kad atrastume bendrą kelią.
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
Jūsų aprašyta situacija yra gana rimta, nes santuokai be visa ko tikrai reikalingas pažiūrų artumas. Jausmai jausmais, tačiau santuoka - tai tikrai tokia tradicinė institucija, kuriai reikia pritarimo iš abejų pusių.
Manau, kad tikėjimas, kuris iš principo turėtų jungti žmones, jūsų atveju jus skiria. Ir tai labai apmaudu, ypač jei kalba eina apie katalikų tikėjimą. Juk katalikybė iš visų religijų išsiskiria savo ypatinga bendruomenine dvasia. O pats lotyniškas žodis „catholicismus“ kyla iš graikų žodžio kαθολικός — «visuotinas». Taigi, būdama uoli praktikuojanti katalikė jūs turėtumėte aprėpti visus, apimti savo tikėjimu ir meile ne tik tuos, kurie savo noru vaikšto į bažnyčią, bet ir apskritai visus žmones. Juolab vyriškį, su kuriuo suartėjote labiausiai iš visų žmonių.
O „aprėpti“, reiškia, priimti jį su jo ribotumais. Tai yra, gyventi su juo ir jį mylėti nepaisant jo užsispyrimo tradicijų klausimais. Jūs galite paklausti savęs: jei manyje gyventų Jėzus Kristus, kaip jis pasielgtų mano vietoje ? Ar jis atstumtų tą, kurį aš pamilau?
Jūs pasakysite, kad jo neatstumiate, kad tai jis atstumia bažnyčią ir jos apeigas. Taip, tačiau tai - jo reikalas. Kalba eina apie jus. Būdama Jėzaus meilės išpažintoja jūs negalite nusižengti pagrindiniam įsakymui „mylėk savo artimą“. Su svarbia pabaiga „kaip save patį“. Taigi, jums reiktų tik priimti save pačią dar labiau, negu iki šiol, leisti sau dar daugiau jausmų ir netobulumų, kad galėtumėte priimti savo vyrio netobulumus. Nes Evangelijos žodžiuose slypi svarbi psichologinė tiesa: tik priimdami savo paties trūkumus mes galime priimti kitų žmonių trūkumus.
Manau, kad jūs dėl to ir mylite savo netikintį draugą, kad nesate prietaringa fanatikė. Jūsų meilė atskirta nuo ideologijos ir tikėjimo.
Šitaip mes galime prieiti išvados, kad tikėjimas čia išvis nieko dėtas.
Jūsų rūpestis - ne apie tikėjimą, o apie bendras tradicijas.
Iš jų pavojus iškyla dviem iš jų - vaikų krikštui ir bažnytinei santuokai, t.y. dviem sakramentams. Kadangi jūsų draugas jų nepripažįsta, jūs negalite sukurti su juo tokios santuokos, kurios reikalauja jūsų tradicija. Vienas kelias būtų spausti vyrą, atkakliai reikalauti iš jo, kad sutiktų bent vienam iš jų- krikštynoms ar bažnytinei santuokai.
Galima pamėginti jį įtikinti. Juk kalba eina ne apie kažin kokią šventvagystę. Tegul jis pažiūri į tai, kaip į gražią šventę, ritualą, ir tiek. Jis gali netikėti Kalėdų seniu, bet kodėl tuomet jis švenčia Kalėdas?
Jūs rašote, kad jis kažkada buvo tikintis ir nerado Dievo. Tikriausiai jis netgi labai skausmingai nusivylė juo. Taip atsitinka, jei nepaisant tikėjimo žmogus patiria skaudžias netektis ar idealizuodamas kažką, nusivilia žmogumi, kuris, rodos, buvo atsiustas iš dangaus. Taip, būna įvykių, padedančių patikėti, ir būna įvykių, griaunančių tikėjimą.
Galbūt tuomet jūsų draugui padėtų geras - ne formalus - kunigas, kuris matė ne vieną atvejį, kai bedievis sugrįždavo atgal į tikėjimą?
Jo užsispyrimas gali turėti ir kitokį paaiškinimą. Jį gali paaiškinti slapta kova su jumis už savo „aš“: „štai aš gal ir paklusčiau tau, bet iš principo nepaklusiu! Tu man nenurodinėsi, ką man daryti!“ Tokia slapta kova tarp sutuoktinių - gan dažnas reiškinys, susijęs su tuo, kad sutuoktinis primena tau vieną iš tėvų, kuris pasižymėjo ypač valdingu charakteriu.
Beje, jei tai - jūsų atvejis, galbūt psichoterapinės konsultacijos galėtų padėti išsiaiškinti ir sušvelninti šią problemą.
Tarkime, atsitiks tai, ko jūs labiausiai bijote - jūsų vyras kategoriškai atsisako, užsispiria, o apie jokias psichoterapines konsultacijas girdėti nenori. Ir jūs suprantate, kad jo neperkalbėsi.
Tai būtų sunki netektis, reikalaujanti iš jūsų išsižadėjimo.
Išsižadėjimas reikštų, kad jūs arba skiriatės, arba gyventumėte su juo ir toliau, tačiau priimate jo netikėjimą taip, kaip priimtumėte jo invalidumą. Taip, kai kurie žmonės myli ir gyvena kartu su tais, kurie, tarkime, nemato, negirdi ar negali vaikščioti. Tai iš šono atrodo baisus dalykas, tačiau mylintis žmogus neišmainytų savo mylimo ir brangaus luošo į svetimą sveikuolį.
Tiesa sakant, gal ir jūsų laukia tam tikri pasikeitimai? Juk ne visuomet jūsų tikėjimas bus toks, koks dabar, ir gyvas tikėjimas neturėtų išlikti vienodas. Ką, jeigu vieną dieną jus aplankys eretiška mintis, kad Dievui nelabai reikia visokių ritualų ir tradicijų? Ir kad jis tam ir atsiuntė jums jūsų netikintį draugą, kad patikrintų jūsų pačios sugebėjimą mylėti?
Sėkmės jums atsakant į šį klausimą.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
